Apklausą atlikusi psichologė Katsiaryna Maksimava, pasakodama apie tyrimo rezultatus, 15min teigė, kad nereikia painioti turizmo ir emigracijos.
Neaiškumai dėl paslaugų ir aukštos kainos
Vilniuje jau trejus metus gyvenanti baltarusė K.Maksimava tyrimą atliko kartu su kolege, krizių psichologe Jekaterina Buinevič-Živiča. Apklausoje dalyvavo 99 į mūsų šalį persikėlę inžinieriai, programuotojai, dirbantys kompanijose „Wargaming“, „Gurtam“, „Flo“, „Vizor Games“, „Itransition“ ir kitose.
Pašnekovė pripažino, kad idėja ištirti, kaip Lietuvoje jaučiasi iš Baltarusijos persikėlę IT specialistai, kilo remiantis savo patirtimi.
„Prieš atvykdama galvojau, kad Lietuvoje bus labai lengva, nes dažnai atvykdavau į Vilnių, studijavau Europos humanitariniame universitete nuotoliniu būdu ir galvojau, kad viską žinau. Bet buvo labai sunku, trūko draugų, neturėjau savo darbo vietos, dirbau nuotoliniu būdu. Bet dabar čia jaučiuosi kaip namuose“, – 15min pasakojo K.Maksimava.
Vis dėlto Lietuvoje komfortabiliai jaučiasi tik maždaug apie pusė apklaustųjų baltarusių – likusiems trūksta Baltarusijoje likusių artimųjų, žemesnių kainų, aiškumo, kaip Lietuvoje gauti medicinines ar švietimo paslaugas.
Nors Lietuva ir Baltarusija – kaimynės, neišvengiama ir mentaliteto skirtumų.
„Esame kaimynai ir dauguma žmonių prieš persikeldami dažnai keliavo į Vilnių, bet turizmas ir emigracija labai skiriasi“, – pažymėjo psichologė.
Hipotezė pasitvirtino
Tyrimo metu buvo klausiama, kiek laiko respondentas gyvena Vilniuje, kaip pasikeitė emocinė būklė persikėlus į Vilnių, ką išgyvena dabar, ko jiems trūksta pakeitus gyvenamąją vietą.
Iš apklaustų respondentų 29 asmenys Vilniuje gyveno iki 3 mėnesių, 63 – iki metų ir 7 – ilgiau nei metus. Daugiausia respondentų persikėlė gyventi su vyru ar žmona – 37 žmonės, antroje vietoje liko šeimos su vaikais – 31 žmogus. 26 žmonės persikėlė savarankiškai, o dar 5 – su vaikinu ar mergina.
Pasak A.Maksimavos, iš esmės galima sakyti, kad prieš apklausą kelta prielaida pasitvirtino – kas antras IT specialistas iš Baltarusijos jaučia nerimą, dirglumą, nervingumą, taip pat apatiją, nusivylimą ar depresiją.
Kokios yra to priežastys?
„Žmonėms po persikėlimo trūksta bendravimo su šeima ir draugais, draugų rato, namų komforto, kuris buvo Baltarusijoje, Minske. Labai trūksta pomėgių ir pramogų, nes žmonės nežino, ką daryti naujame mieste ir jaučiasi čia svetimi. Dauguma žmonių susidūrė su sunkumais, socialinio statuso pablogėjimu, nes Vilnius yra brangesnis už Minską dviem trimis kartais“, – vardijo pašnekovė.
„Įdomu, kad didelė dalis – 44 respondentai sakė, kad planuoja Lietuvoje būti tik iki trejų metų. Viena vertus, tai gali būti susiję su „mėlynąja kortele“ (leidimas, išduodamas aukštos kvalifikacijos užsieniečiams, norintiems laikinai gyventi Lietuvoje – aut. pastaba). Ji išduodama trejiems metams, bet, kita vertus, gal ne visi planuoja likti ir dauguma planuoja grįžti į Baltarusiją, kai bus galimybė“, – svarstė K.Maksimava.
Kalbėdami apie tai, kaip pasikeitė jų produktyvumas persikėlus į Lietuvą, pusė apklaustųjų sakė, kad tai nepasikeitė.
Tyrimą atlikusi psichologė aiškino, kad iš kaimyninės šalies atvykusiems žmonėms sunku surasti informacijos, pavyzdžiui, apie tai, kur geriausia leisti vaiką mokytis ar kaip veikia medicinos paslaugos. Pavyzdžiui, Baltarusijoje nėra šeimos gydytojų, tad atvykusiems specialistams kyla neaiškumų.
Tiesa, į Lietuvą persikeliančios įmonės turi persikėlimo vadybininkus (angl. relocate manager) – tai dažniausiai yra lietuviai, gyvenantys Vilniuje, kurie padeda atvykstantiems darbuotojams.
„Iš pradžių jie labai padeda, bet po to žmonės pamato, kad jie ne individualiai padeda kiekvienam žmogui, o tik suteikia bendrą informaciją. Tai suprantama, nes yra labai daug žmonių ir toks vadybininkas kompanijoje tik vienas, bet ten visai nėra emocinės pagalbos ir personalinio supratimo”, – apgailestavo psichologė.
Nors Lietuvoje specialistai ir gauna 15 proc. aukštesnius nei tėvynėje atlyginimus, anot jos, pakilimą „suvalgo“ aukštesnės kainos: „Jeigu po mokesčių gauni 1500 eurų atlyginimą ir reikia 600 eurų, kad sumokėtum už butą, kas lieka.“
Ką galima padaryti?
Pokalbio metu moteris atskleidė, kad emigruojant negalima išvengti streso ir tai nėra susiję vien su šalies, į kurią persikeliama, ypatybėmis. Tačiau vis dėlto yra priemonių, kurių būtų galima imtis siekiant palengvinti šių žmonių situaciją.
Viena tokių – adaptacijos programos. K.Maksimava teigė, jog jos draugai iš Talino pasakojo, kad šiame mieste valstybė siūlo adaptacijos programas, kur emigrantai gali sužinoti daugiau apie tos šalies kultūrą ir istoriją, išmokti kalbos.
„Nežinau, ar yra tokia programa Lietuvoje – niekada negirdėjau ir nemačiau. Manau, kad ji būtų labai efektyvi“, – tvirtino pašnekovė.
„Labai svarbu, kad ten galima susipažinti su žmonėmis, kurie irgi išgyvena tas pačias adaptacijos problemas. O pirmas žingsnis į lengvesnę adaptaciją yra turėti naujų pažinčių“, – kalbėjo K.Maksimava.
