1959 m. italų rašytojas Italo Calvino gavo stipendiją šešiems mėnesiams JAV. Kai jis atvyko į Niujorką, pastebėjo jam visai nemalonią tendenciją, rašo qz.
Tiesa ta, kad JAV ir Italija jau beveik šimtmetį keičiasi kavos produktais ir ritualais.
„Jau kelerius metus Niujorke ant bangos buvo vietos, kur galima išgerti espreso kavos, o mada plėtėsi ir į visą šalį, – žymėjosi jis savo užrašuose. – Žinoma, mane džiugina, kai galiu išgerti kavos itališku stiliumi, bet man sunkiai sekasi paaiškinti amerikiečiams tą nejaukumo jausmą, kurį man sukelia tokios vietos.“
Praėjus ir daugiau nei penkiasdešimt metų, italai vis dar labai aistringai saugo savo šalies, kaip pasaulio kavos sostinės, reputaciją. Italai su panieka žiūri į amerikietiško stiliaus kavą, kurią laiko beskoniu juodu sultiniu. Tačiau tuo pat metu jie ir skersai žvelgia į amerikiečių mėginimus atkartoti espreso kavą – jų nuomone, už Atlanto šis kavos puodelis visada būna per mažas, per stiprus arba per brangus.
Toks požiūris dar labiau sustiprėjo, kai „Starbucks“ paskelbė kitais metais galų gale atidarysiantys pirmąją savo kavinę Italijoje – Milano centre. Tačiau tiesa ta, kad JAV ir Italija jau beveik šimtmetį keičiasi kavos produktais ir ritualais. Šios dienos globali kavos kultūra yra keistų transatlantinių mainų produktas.
Espreso išradimas
Kavos istorija Italijoje – ilga. Venecija buvo vienas pirmųjų Europos uostų, į kurį XVI a. importuotos kavos pupelės. O XIX a. šalies suvienijimas buvo planuotas Milano kavinėse.
Espreso kavos aparatai įsitaisė vietose, kurios vadintos „amerikietiškais barais“ – ten, kur žmonės stovi prie baro, o ne sėdi prie stalo.
Italija, kaip pasaulinė kavos lyderė, iškilo dėl išradėjo iš Milano Luigi Bezzera, teigia kavos istorikas Jonathanas Morrisas. 1901 m. L.Bezzerai gimė mintis – per kavos miltelius perspausti vandenį ir taip gauti koncentruotą gėrimą. Jis buvo pavadintas espresu, nes gėrimas gali būti paruoštas kiekvienam klientui individualiai, ir dėl to, kad vanduo turėjo būti perspaustas per kavą.
Greitai pagaminamas ir puikiai budinantis gėrimas amžių sandūroje tapo futurizmo simboliu. Espreso kavos aparatai įsitaisė vietose, kurios vadintos „amerikietiškais barais“ – ten, kur žmonės stovi prie baro, o ne sėdi prie stalo.
Pirmasis amerikietiškas baras Italijoje „Caffe Maranesi“ atsirado Florencijoje. Jis greitai buvo pradėtas vadinti „Caffe dei Ritti“ (ritti itališkai reiškia stačiomis). Asmuo, ruošiantis kavą, buvo vadinamas barmenu – terminas „barista“ buvo pradėtas naudoti Mussolinio valdymo laikais.
Tai – ne vieninteliai mainai tarp Italijos ir JAV kavų kultūrų. Per Antrąjį pasaulinį karą kava Italijoje beveik išnyko, vietoj jos buvo naudojami pakaitalai, nors ir nelabai panašūs į tikrą kavą. Tai – Tautų lygos paskelbto embargo fašistinei Italijai pasekmė. Daug italų vaikų su tikra kava pirmą kartą susipažino per amerikiečių karių turėtą tirpią kavą (kaip ir su kramtomąja guma, šokoladiniais batonėliais, laisve).
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje daugelis italų gerdavo kavą namuose, ją pasigaminę specialiais kavinukais, kuriuos 1933 m. sukūrė inžinierius Alfonso Bialetti ir kurie iki šiol yra vienas iš geriausių Italijos dizaino pavyzdžių visame pasaulyje. Tačiau buvo išimčių. Jaunasis I.Calvino nuolat lankėsi Turino kavinėje „Caffe Talmone“, kur jis susitikdavo su kitais intelektualais ir aptarinėdavo knygas bei politiką. Ten jis gerdavo itališką espresą su pieno puta – kavinės savininkas Achille Gaggia 1947 m. šį gėrimą buvo net užpatentavęs.
Atsikrausčiusį į Niujorką I.Calviną šokiravo tai, kaip kava buvo pateikiama JAV. „Turi rinktis iš ilgo sąrašo, kuriame prie kiekvienos kavos pateikiamos jos sudėtinės dalys ir kartais – kelios istorinės pastabos, – rašė jis. – „Roman Espresso“ – itališka kava, patiekiama taurėje su skiltele citrinos. „Caffe Borgia“ – itališka kava su pieno puta, apibarstyta importuotu tarkuotu šokoladu. „Cappuccino“ – espreso kava, papildoma karšto pieno ir cinamono mišiniu.“
Moliūgų skonio latės kavos banga
Ir dabar italai patiria panašius jausmus, kai užeina į kavinę Niujorke. Pasirinkimo daug ir įvairaus. Kai galiausiai apsisprendi, barista dar turi papildomų klausimų, pavyzdžiui, gluminantį: „Ar norėtumėte moliūgų skonio prieskonių į jūsų kapučino?“
Šiandien baristams Niujorke vidutiniškai reikia trijų minučių, kad pagamintų espreso. Italijoje klientas per tiek laiko jau piktas būtų palikęs kavinę. Nuo Venecijos iki Palermo espreso kava vis dar geriama stovint prie baro – tuo pačiu „amerikietišku“ būdu, kaip ir kadaise. Užsisakius espreso reikia laukti vos pusę minutės, kol darbuotojas atlieka iki tobulybės nugludintus veiksmus – padeda puodelį po kavos aparatu, jį įjungia, ant baro padeda lėkštutę, patiekia kavą, priima kito kliento užsakymą. Klientas espreso išgeria vienu gurkšniu.
Šiandien baristams Niujorke vidutiniškai reikia trijų minučių, kad pagamintų espreso. Italijoje klientas per tiek laiko jau piktas būtų palikęs kavinę.
Dažnai Italijoje sakoma, kad geriausią kavą galima rasti degalinėse autostradose. Paprasčiausiai dėl to, kad espreso kokybė yra geriausia, kai jį pagamina aparatas, kuriuo daroma šimtai kavos puodelių per dieną. Italijoje pasirinkimo nedaug, ir tai yra gerai: liscio (espreso), ristretto (mažai vandens), lungo (daugiau vandens), machiato (su šiek tiek pieno), corretto (su šlakeliu grapos) ir, žinoma, cappuccino (bet tik priešpiet). Kiekvienos kavos dydis taip pat yra tik vienas.
Kai kurie barmenai kreivai šyptels, jeigu paprašysite moccaccino (kapučino su grietinėle ir šokoladu). O užsieniečiui paprašius latės, jis gaus stiklinę kavos – ką „latte“ ir reiškia itališkai.
Skirtumas tarp kavos Niujorke ir Italijoje taip pat atsispindi ir kainoje. Vienas espreso kavos puodelis Niujorke kainuoja 2–3 JAV dolerius. Italijoje – 0,7–1,1 euro (nuo 78 JAV centų iki 1,23 dolerio). Nuo 1911 m. kiekviena savivaldybė Italijoje turi nustatyti maksimalią espreso kavos puodelio kainą. Žinoma, ji daugiau nei per šimtmetį keitėsi, tačiau iki šiol yra nedidelė, nes espreso laikoma ištekliu, prie kurio prieigą, kaip ir prie vandens, turi turėti visi. Nuo 2006 iki 2013 m. Italijos autostradose buvo nemokamai išdalyta 13 mln. kavos puodelių – kad vairuotojai naktimis neužmigtų prie vairo.
Nepaisant visų skirtumų, nėra taip jau keista, kad „Starbucks“ galų gale atidarys kavinių Italijoje. Vienas iš „Starbucks“ vadovų Howardas Stultzas yra sakęs, kad prieš daugelį metų jo lankymaisi Milano kavinėse lėmė tai, kaip jis kūrė įmonę. Ir nors italai nepalankiai žiūri į amerikiečių įmonės atvykimą, „Starbucks“ vargu ar patirs nesėkmę – Italijos didmiestis Milanas ne taip ir skiriasi nuo kitų Europos miestų. Populiacija čia vis labiau daugiatautė, kuriai reikia vietos pailsėti, paskaityti, padirbėti ir pasinaudoti nemokamu internetu.
„Man atrodo, kad nė viena užduotis nėra tokia sudėtinga kaip ištrynimas bet kokių prisiminimų, kas tai yra Italija – taip, kaip tai padarė jie, – I.Calvino rašė 1960 m., apibūdindamas niujorkiečių sukurtas „dirbtinai itališkas“ kavines. – Ir tuomet sukūrimas šitos netikros Italijos, kuri atspindi tai, kaip amerikiečiai įsivaizduoja mūsų šalį.“
Kai „Starbucks“ atsidarys Milane, netikra Italija, kurią I.Calvino su siaubu stebėjo, galiausiai susilies su tikrąja Italija. Ir taip dar labiau ištrins tą skirtį tarp originaliosios kavos kultūros ir jos kopijos. Neišvengiamai, to skonis bus karčiai saldus.
