Penktadienis tauragiškių mėgstamame restorane „Bacas“ – cepelinų diena. Būtent jie bent šiek tiek gelbsti merdėjančią maitinimo įstaigos pajamų grafą. Restorano savininkai prisitaikė prie situacijos ir, sudarę specialų dienos meniu, ėmė išvežioti patiekalus klientams į namus. Nemokamai. Su „Baco“ atstove trumpai tenka šnektelti ir šių eilučių autoriai, atvykusiai pasiimti ant Šv. Velykų stalo vėliau nugulusios skardos kugelio. Šiomis dienomis užsakymai telefonu ar internetu palaiko gal tik 10 proc. įprastinės restorano apyvartos. Bet juk geriau daryti kažką nei nieko.
Gėlininkė: „Kol prekyba taps malonumu, manau, turės praeiti daug laiko.“
O štai gėlių salono „Fijona“ savininkė Danguolė Vaišvilaitė, nors ir duotas leidimas, savo prekyvietės durų atverti neskuba.
„Prasidėjus karantinui supratau, kad dirbti negalima. Pirmiausia, nebuvo ir vis dar nėra tokio didelio poreikio – labai mažai interesantų skambučių. Būna dienų, kai neskambina niekas. Kol prekyba taps malonumu, manau, turės praeiti daug laiko.
Kiekvienos gėlių krautuvėlės darbas yra priklausomas nuo didmenininkų veiklos. Kada bus naujas gėlių asortimentas karantino apribojimui pasibaigus, nuo tos dienos ir prasidės atsargus, bekontaktis darbas. Mano didmenininkas yra sustabdęs veiklą, tad šiuo metu, jei ir norėčiau, neturėčiau kuo prekiauti. Galiu tik paruošti savo širdį ir patalpas susitikimui su klientais. Nemanau, kad tos atsidariusios parduotuvės turi daug naudos“, – teigė gėlininkė.
Paklausta, ką darė su prieš karantiną neišpirktomis gėlėmis, D.Vaišvilaitė patikino, kad kol buvo „gyvos“, vis jas aplankydavo. Išdalinti draugams ar pažįstamiems minčių tuomet nekilo.
„Tiesą pasakius, su niekuo ir nebendravau, laikiausi įstatymo, tad didžioji dalis gėlių, kurios pirktos penktadienį prieš karantiną, buvo pasmerktos mirčiai. Turėjau jų maždaug už 600-700 eurų „lentynos“ kainomis“, – nuostolius įvardijo verslininkė.
Atrado laiko genealogijai
Džiaugiasi ji bent jau tuo, kad nereikia mokėti už patalpų nuomą, tačiau jų šildymas juk vis vien kainuoja. Gėlininkė stengiasi karantino laikotarpį išnaudoti savo malonumui – skiria laiko kitiems pomėgiams, o ir atostogų ilgų seniai neturėjo. Atostogaudavo tuomet, kai pavargdavo. Kartą per metus leisdavo sau pagyventi savaitę prie jūros, nuo gegužės kas rytą maudosi upėje.
„Pasiuvau apsauginių kaukių. Ant tvoros kabinti dar nelieka, bet artimieji visi aprūpinti. Panirau į genealogiją, – varstau savo artimuosius ant vieno siūlelio. Ilgai naktinėju, todėl smagu, kad ryte niekur nereikia skubėti. Įprastai mano laisvadieniai yra sekmadieniai ir raudonai kalendoriuje pažymėtos dienos. Kada pritrūksta poilsio, tada ir būna „pusdienis iš atostogų““, – šyptelėjo gėlininkė.
Paklausta, ar pasibaigus pandemijai nekils gėlių kainos, D.Vaišvilaitė atsakė, kad jos visuomet priklauso nuo gėlių poreikio Europoje. Kuomet švenčiamos masinės šventės, tokios kaip Šv. Valentino diena, Kovo 8-oji, Šv. Velykos, Šv. Kalėdos, kai kurių gėlių kainos sukyla labai stipriai. Asortimentą tauragiškė papildydavo du kartus per savaitę. Iki karantino tokią frazę, kad „nėra gėlių“, retai buvo galima išgirsti.
„Aš tikiu žmonių sąmoningumu ir manau, kad dirbtinai kainų niekas nekels. Tikiuosi, kad pagrindinis atsigaunančio verslo tikslas bus tai, jog žmonės prisimintų tą malonumą, kurį gali pajusti pirkdami ar dovanodami gėles. Tikiuosi, kad vėl sužydės visi gėlynėliai gėlėmis, o žmonių veidai – šypsenomis“, – vylėsi D.Vaišvilaitė.
Per dieną – vos 5 eurai
Šiemet 40-metį minėsiančios „Tauragės optikos“ durys karantino metu buvo užsivėrusios vos keletą dienų – optikų veikla nebuvo draudžiama. Paklaustumėte, kodėl? „Tauragės optikos“ savininkė Loreta Stažienė paaiškina, kad be akinių silpnai regintiems žmonėms sunku būtų egzistuoti. Pardavinėja ji ir elementus klausos aparatams, kurių bet kur įsigyti negali.
„Keletą dienų nedirbau, tuomet atsidariau porai rytinių valandų. Esu uždėjusi lapelį su telefono numeriu – jei kam skubus atvejis, atvykčiau. Visokių dienų pasitaikė. Vieną balandžio dieną 5 eurus į kasos aparatą įmušiau, kitą – 49. Pasitaikė ir dienų, kai niekas neužėjo per kelias valandas. Balandžio pajamos – 180 eurų, jos krito gal 7 kartus. Užsuka dabar dažniausiai dėl elementų ar kad paremontuočiau rėmelius, varžtelį prisukčiau“, – pasakojo verslininkė.
Kovo mėnesį, tiesa, pajamų kritimo beveik nesijautė, nes klientai atėjo atsiimti prekių, užsakytų dar prieš karantiną. Iš viso Tauragėje veikia 4 optikos. Kai kurios jų dirba sutrumpintu laiko režimu.
„Tauragės optikos“ savininkė: „Vieną balandžio dieną 5 eurus į kasos aparatą įmušiau, kitą – 49.“
Šalia „Tauragės optikos“ veikianti drabužių parduotuvė duris nusprendė atverti balandžio 17 d. Tokį sprendimą jos savininkė priėmė dėl to, kad patalpų nuomininkė suteikė nuolaidą nuomai. Tačiau drabužių pardavėjos entuziazmas greitai išgaravo – užsuko per dieną vos vienas klientas.
Atsidaryti po Vyriausybės sprendimo trečiadienį nusprendė ir daugiau Tauragės prekyviečių.
„Turime gerų žinių! Nuo ryt, t.y., balandžio 16 d. 10 val., pradedame dirbti. Žinoma, atsižvelgsime į visas nurodytas rekomendacijas dėl klientų saugumo“, – tokį pranešimą savo feisbuko paskyroje balandžio 15 dieną išplatino sportinių prekių parduotuvės „R-Sportas“ valdytojai.
Įmonė gyvuoja jau 26-erius metus. Jos savininkas Rimantas Žemaitis tikina esąs nusiteikęs pozityviai: „Turime erdvias patalpas, kad galėtume užtikrinti visus reikalavimus. Esame apsirūpinę visomis reikiamomis priemonėmis, skirtomis užtikrinti klientų saugumą. Pretenduojame į valdžios žadamą subsidiją, bet kol nėra rezultatų, nėra ką ir daugiau komentuoti“.
Jaučia valdžios diskriminaciją
Kiek kitokiomis nuotaikomis gyvena viešai pristatyti nepanoręs vienos lengvųjų automobilių pervežimais bei prekyba naudotais automobiliais jau daugiau nei du dešimtmečius užsiimančios Tauragės įmonės savininkas Romas (vardas pakeistas).
Tauragės verslininkas: „Vyriausybė turėtų gelbėti visą verslą, o ne tik išrinktuosius.“
„Reikia karantino, tai suprantama, juo gelbėjamos žmonių gyvybės, bet Vyriausybė turėtų gelbėti visą verslą, o ne tik išrinktuosius. Štai paskolų palūkanų kompensavimas: vienas palūkanas kompensuoja, kitas ne. Priklauso nuo to, kokiu tikslu paskola paimta. Turi būti profesorius, kad suprastum tą priimta kompensacijų tvarką. Mano nuomone, 100 proc. visų paskolų palūkanos turėtų būti kompensuojamos. Juk jas reikia mokėti, joms reikia uždirbti, o jei įmonė neturi santaupų, nevykdo veiklos, iš ko tai daryti? Vienus gelbėja, o kitų ne. Atrūšiuoja įmones. Į vagis ir gerus, matyt, skirsto“, – rėžė verslininkas.
Tokia pati situacija, anot jo, susiklostė ir su prarastų pajamų dėl prastovų darbuotojams kompensavimu.
„Tas, kas girdi valdžios kalbas apie paramos priemones, mano, kaip viskas gražu, tačiau kai pats esi verslininkas ir su tuo realiai susiduri, supranti, kad viskas yra kur kas sudėtingiau. Bankų vadybininkai net nežino, kaip bus, jokio konkretumo, pletkų lygyje viskas. Nežinioje esi, ar 60, ar 90 proc. kompensuos. Gal galiausiai iš viso atmes paraišką ir nekompensuos, o kompensuoti, manau, reiktų visiems. Pagrindinis ir vienintelis įrodymas kompensacijomis turi būti tai, kad žmonės nedirba. Galėtų valstybė sumokėti darbuotojams už prastovas tiesiai į jų sąskaitas, įmonės čia ne prie ko.
Štai Vokietijoje mažoms įmonėms 9 tūkst. eurų trims mėnesiams duoda: niekas neskirsto, geros ar blogos – skiria paramą, kad pragyventum. Kaip vokiečiai, suprantama, neišgalime elgtis, bet pavyzdžių gerų juk netrūksta, nieko naujo nereikia išradinėti. Skirkim mažiau, o dabar Lietuva nori elgtis savaip“, – teigė pervežimų verslu užsiimantis Romas.
Ant autovežio nieko kito neuždėsi
Jo valdoma įmonė turi 16 darbuotojų. Visi jie šiuo metu nedirba, o jei atsirastų užsakymų, retas norėtų sėsti prie vairo ir važiuoti – pusė jų apsėsti panikos ir iš namų nesiruošia judėti tol, kol virusas nebus įveiktas. Ir nesvarbu, kada tai nutiks.
„Neturiu iš ko atlyginimų mokėti ir laukti. Neturiu tokios prabangos“, – patikino tauragiškis.
Paklaustas, kokias pagrindines savo verslo sektoriaus problemas regėjo iki karantino, Romas įvardijo dvi: vairuotojų trūkumą ir sunkumus su užsieniečiais užsakovais – nenori mokėti Rytų Europos vežėjams tiek, kiek moka kitiems. Štai, pvz., vokiečiui ar prancūzui pervežėjui atseikėjama daug daugiau.
Šiandienos pagrindinė pervežėjų problema, kaip jau buvo galima suprasti, – paskolų įmokų bei palūkanų mokėjimas. Bankai sutinka atidėti įmokų mokėjimą pusmečiui, tačiau už atidėjimą reikia mokėti mokestį – apie 200 eurų. Juk bankai, anot Romo, negali neuždirbti. Savo ruožtu Vyriausybė žada dengti kai kurių paskolų palūkanų mokėjimą. Tiesa, neaišku, už kokį laikotarpį.
Ant autovežio nieko kito neuždėsi. Bene šieną veši?
Galbūt kilo minčių alternatyviai veiklai?
„Ant autovežio nieko kito neuždėsi. Bene šieną veši? Į metalo laužą nebent priduosi, – pašmaikštavo verslininkas. – Dešimtys transporto įmonių Tauragėje – visiems verslas stovi. Vienas pažįstamas tris verslus turi ir visi stovi. 10 proc. gal vykdo įprastos veiklos koks pervežėjas, jei ją vykdo. Naudotus automobilius kai kurie perveža. Į nuomos punktus kur nuveža, pvz., iš remonto į Berlyno oro uostą. Bet tai pavieniai dalykai. Iš Hamburgo į Frankfurtą gali vežti, bet gali iš Frankfurto grįžti tuščias. Nėra tikimybės, kad gausi krovinį nuvažiavęs, o tuščias važiuoti negali – 100-150 km spinduliu krovinį privalai pasiimti. Tad važiuoji į nežinią.“
„Tušti kilometrai“ – pražūtingi
Pastarąjį reisą jo įmonės vairuotojai užbaigė kovo 20 dieną, jau prasidėjus karantinui. Į Tauragę autovežiai grįžo tušti. Nesinorėta jų palikti užsienyje, nes nebuvo aišku, kiek tektų ten jiems stovėti.
„Dėl karantino grįžom 1000 km į namus tušti ir dabar reikės 1000 km išvažiuoti į reisą tuštiems. Nuostoliai, atsieisiantys 1,5 tūkst. eurų. Juk jei išvažiuoji, iki krovinio, pvz., Lenkijoje ar Slovakijoje, vyksti tuščias, tai tau tie „tušti kilometrai“ kainuoja. Iš Lietuvos krovinių būna mažai, kainos pervežimų mažos, daug važiuojančių. Dažniausiai 1000 km važiuoji tuščias, o ir su pirmo krovinio pervežimu – už 1 km moka vidutiniškai po 1,25 euro – neišlygini dar tų „tuščių kilometrų“. Grįžta į Lietuvą autovežiai dažniausiai su naudotais automobiliais. Kartais tik iki Kylio kelto veža, tad už kelto bilietą jau turi mokėti – nuostoliai.
Kai veikla atsigaus, bus sunku pradėti vėl viską, jei neturėsi apyvartinių lėšų. Kaip degalų užsipilti, draudimus išsipirkti? Visi išsigandę, visi bijo bankrotų, vienas kitu nepasitiki“, – pasakojo Romas.
Paklaustas, kiek dabartinėmis sąlygomis verslas galėtų tempti, jis nurodė mėnesį. Ir kalbėjo apie tuos, kurie neturi santaupų ir kurių vis dar nebus pasiekusi valstybės parama. Tai gal ir apie bankrotą pagalvojama?
„Verslininkas visuomet turi laukti bankroto, būti jam pasiruošęs, – nusijuokė Romas. – Priklauso viskas nuo to, ar pasieks valstybės parama. Visi temps, jei bus pagalba. Pačiam verslininkui sunku išsisukti vienam iš to.“
Lygindamas šią situaciją su 2009-ųjų krize, Romas patikino, kad tuomet buvo paprasčiau: automobilius pigiau veždavo, su nuostoliu pirkdavo ir parduodavo, bet vis vien kažkas vykdavo.
„Dabar nežinome, nei kas, nei kada, nei už kiek bus. Sunkiausia – ta nežinomybė. Nežinai, kaip elgtis tokioje situacijoje – sėdim ir žiūrim pro langą. Įmonės atstovas negali į užsienį vykti pirkti automobilių. Vokiečiai, belgai, olandai, prancūzai gal tik birželį atnaujins veiklą. Salonai uždaryti. Kolegos, kiek žinau, yra nupirkę mašinų, o neina pasiimti. Štai iš manęs lenkai yra įsigiję automobilių, bet nespėjo išsivežti laiku, stovi. Tai dabar nei mes galim jiems nuvežti, nei jie atvykti pasiimti“, – patikino verslininkas, pripažinęs, kad šįkart bent jau bankai palankiau į stringantį verslą žiūri.
Uždirbo vos 30 proc. įprastų pajamų
Karantinas, pasak Romo, smogė pačiu neparankiausiu metu. Sausis pervežimų verslui visuomet būna sunkesnis – gamyklos tik įsivažiuoja po švenčių. Metų pradžioje ir taip jau jautėsi sumažėjusios darbo apimtys, pervežimo kaina buvo smukusi. Pervežėjų veikla, anot tauragiškio, įsivažiuoja kovą ir tęsiasi iki vasaros vidurio, kuomet gamyklos užsienyje užsidaro atostogoms iki rugpjūčio pabaigos.
Sunkiausia – ta nežinomybė. Nežinai, kaip elgtis tokioje situacijoje – sėdim ir žiūrim pro langą.
„Šiemet realiai dirbome tik mėnesį. Kai tik turėjo įsivažiuoti darbai, viskas ėmė ir sustojo – visa Europa. Per pirmąjį ketvirtį 30 proc. tegavome pajamų, kokias surinkdavome įprastai“, – patikino Romas.
Paklaustas, ar įžvelgia kokių šio laikotarpio pliusų, pvz., kritusias degalų kainas, verslininkas šyptelėjo: „Kai negali niekur važiuoti, koks skirtumas ta degalų kaina. Nebūtų jos kritusios, jei ne virusas, tad ir pelno dėl to didesnio šiemet neplanavom. Atsargų degalų, beje, nėra kur kaupti“.
Galbūt dabar paranku pirkti automobilį?
„Įprasta buvo regėti lenkus ar ukrainiečius pirkėjus, o dabar vos vienas kitas lietuvis tik kokį automobilį iš aikštelės nuperka. Niekas, manau, pasibaigus pandemijai automobilių nepuls pirkti. Žmonės bus atsargesni. Paklausa priklausys nuo to, kaip visi nukentėsime finansiškai. Jei žmonės negaus žadėtų kompensacijų, jei pajamos neprilygs iki karantino gautai algai...
O pardavėjui automobilių kainas sukelti yra sunku – rinka perpildyta, daug prekiaujančiųjų, parduodamų mašinų trūkumo nėra, paklausa mažesnė, tad kainą pakelti nėra realu. Kalbant apie pervežimo kainą, tai ji priklauso nuo naudotų automobilių pardavimų kainos. O dėl naujų automobilių pervežimo – kainos kris, nes gamyklos bus patyrusios nuostolių“, – tendencijas brėžė Tauragės verslininkas.
