Olgos istorija unikali tuo, kad ilgus metus rūpinusis šeima ir nedirbusi, į darbo rinką ji sugrįžo jau būdami brandi asmenybė ir tvirtai žinodama, ko nori: realizuoti savo pašaukimą būti rūpestinga slaugytoja. Artėjant 40-tajam gimtadieniui, įstojo mokytis bendrosios slaugos į Vilniaus kolegiją ir dar tebesimokydama jau dirbo per kelis darbus, o 2016 metais, pabaigusi studijas, į intensyvią slaugytojos kasdienybę pasinėrė visa galva. Tiesa, Olga prisipažįsta, kad nuo pat studijų nuolat kirbėjo mintis, kad galbūt verta pasidomėti galimybėmis dirbti slaugytojo darbą kitose šalyse.
„Dar praktikos metu pajutau, kad Lietuvoje slaugytojams tenkantys milžiniški reikalavimai ir nepakeliami krūviai visiškai neatsispindi nei atlygyje, nei aplinkos požiūryje į šį darbą dirbančius žmones. Tiesiog požiūris į mūsų profesiją Lietuvoje dar toli gražu ne vakarietiškas – ir tai mažina čia dirbančių žmonių entuziazmą bei šios profesijos patrauklumą,“ – įsitikinusi slaugytojos profesiją pasirinkusi Olga.
Apsispręsti padėjo šeima
Štai tuomet Olgai ir kilo mintis, kad galbūt dirbdama mėgstamą darbą užsienyje, slenkančiu grafiku, galėtų labiau padėti šeimai ir turėtų daugiau galimybių skirti laiko sau bei artimiesiems. Ją ypač žavėjo mintis, kad galima kelis mėnesius dirbti užsienyje, o tada kelioms savaitėms grįžti ilsėtis į Lietuvą.
45 metų moteriai sprendimas nebuvo nei spontaniškas, nei vienašališkas, nei lengvas: vien mintis, kad teks aukštyn kojomis apversti stabilų ir patogų gyvenimą Lietuvoje, ilgam palikti namus ir artimuosius, visiškai pakeisti įprastą rutiną, gąsdino. „Susėdome su visa šeima ir dėliojome pliusus ir minusus, o tada, bendrai pasitarę, nutarėme, kad toks mano žingsnis bus naudingas mums visiems“, – prisimena Olga.
Kryptis – Norvegija, iššūkis – norvegų kalba
Dėl šalies, kurioje norėtų dirbti, didelių dvejonių nekilo: labiausiai viliojo Norvegija.
„Kodėl? Man atrodo, kad iš Skandinavijos šalių tai yra ne tik geriausiai už šį darbą mokanti, bet ir vienas geriausių darbo sąlygas siūlanti šalis. Man buvo svarbu ir darbuotojui palankus darbo kodeksas, ir sąžininga darbo valandų apskaita. Taip pat vilioja norvegiškos socialinės garantijos: norėčiau šioje šalyje dirbti iki pensijos ir ateityje gauti norvegišką pensiją, kad būdama garbaus amžiaus galėčiau gyventi oriai.“
Iki tol tik lietuviškai, rusiškai kalbančiai ir šiek tiek lenkiškai bei vokiškai suprantančiai Olgai didžiuliu iššūkiu tapo norvegų kalba – būtina, norint dirbti slaugytojo darbą Norvegijoje. „Pradėjusi lankyti „Centric Care Lietuva“ organizuojamus specializuotus norvegų kalbos kursus puikiai supratau, kad nebus nei lengva, nei paprasta. Mokslams sąmoningai skyriau daug laiko ir pastangų. Kursai truko šešis mėnesius, o kalbėti pradėjau jau po kelių mėnesių – įvyko lūžis ir pajutau, kad jau galiu suprasti, ką man sako, ir pasakyti tai, ką noriu. Tegul ir ne tobulai, bet jau susikalbėjau iki tol man visiškai negirdėta kalba!“
Mokytis šnekėti ir suprasti norvegiškai labai padėjo ir Olgai paskirta koordinatorė – norvegė, ieškojusi dar kursuose besimokančiai moteriai slaugytojos darbo vietos Norvegijoje, o vėliau padėjusi spręsti visus su persikėlimu ir apsigyvenimu susijusius klausimus. „Su mano nuostabiąja koordinatore ne tik aptardavome, kokiame bute gyvensiu ir kokias biurokratines procedūras turėsiu atlikti atvykusi į Norvegiją, bet ir stengėmės kuo daugiau bendrauti per „Skype“ programėlę norvegiškai. Man tai buvo puikiausia norvegų kalbos praktika. Be to, pokalbiai padėjo įgyti pasitikėjimo savimi ir nebesibaiminti dėl būsimo darbo svetimoje šalyje,“ – pasakoja Olga.
Jai antrina „Centric Care Lietuva“ personalo vadovė Liudmila Gerasimova: „Besimokant norvegų kalbos labai svarbu kuo daugiau praktikuoti šnekamąją kalbą, nes Norvegijos gydymo ir slaugos įstaigose daug dėmesio skiriama bendravimui su pacientais, jų artimaisiais ir su kolegomis.“
„Centric care Lietuva“ organizuojamuose specializuotuose norvegų kalbos kursuose nuo pat pirmo užsiėmimo kalbos mokomasi norvegiškai. Jau mokantis A2 kalbos lygiu, kiekvienam kursų dalyviui paskiriamas norvegas koordinatorius iš Oslo, kuris yra ne tik atsakingas už darbo vietos paiešką, apgyvendinimą, bilietų užsakymą ir pagalbą tvarkant reikiamus dokumentus atvykus į Norvegiją, bet ir aktyviai dalyvauja kalbos mokymuose.
„Dar daugiau: kursų metų koordinatoriai atvyksta į Vilnių, kad galėtų su kiekvienu slaugytoju susipažinti ir pabendrauti asmeniškai. Matome, kad tai duoda puikių rezultatų ir padeda gan greitai išmokti visiškai naujos kalbos“, – sako L. Gerasimova.
Kitoks požiūris į slaugytoją ir žmogų
Baigusi norvegų kalbos kursus, Olga jautėsi gan tvirtai ir neabejojo, kad atvykusi į svetimą kraštą gebės bendrauti: ji puikiausiai susikalbėjo kilus nesklandumų Norvegijos oro uoste, o vėliau, atvykusi į vietos mokesčių instituciją, apstulbino darbuotoją, paprašiusi jo bendrauti ne angliškai, bet norvegiškai. „Ir aš kuo aiškiausiai supratau, kas man sakoma!“ – išdidžiai prisimena Olga, bet juokdamasi pripažįsta, kad ne viskas ir ne visur buvo taip paprasta.
„Įdomu tai, kad atvykau dirbti į kraštą, kuriame yra kalbama su dialektu – tad pirmomis dienomis naujajame darbe atrodė, kad absoliučiai nieko nebesuprantu, ir tik geranoriškų kolegų dėka pavyko įveikti pirminį šoką, susikaupti ir bendrauti“, – prisimena pirmų dienų išbandymus Olga, pabrėždama, kad ir toliau stengiasi žiūrėti norvegiškai laidas, bendrauti su kolegomis ir tobulinti savo norvegų kalbos žinias.
Šiuo metu moteris Norvegijoje dirba jau apie mėnesį: pirmosios savaitės buvo skirtos apmokymams, adaptacijai, susipažinimui su pacientais, procedūromis ir norvegiška darbo rutina – visomis tomis smulkmenomis, kurias būtina žinoti prieš pradedant dirbti naujame darbe ir prisiimant atsakomybę, kurios Norvegijoje dirbantiems slaugytojams suteikiama daugiau nei Lietuvoje.
„Pirmasis dalykas, kurį akimirksniu pastebėjau naujajame darbe – kolegų draugiškumas. Tiek kartu su manimi dirbančių norvegų, tiek kitų šiame mieste dirbančių lietuvių. Nuo pagalbos adaptuojantis darbe, iki patarimų, kur geriau apsipirkti – kiekviename žingsnyje jaučiu visiškai kitokį požiūrį tiek į slaugytojus, tiek į žmogų apskritai,“ – įspūdžiais dalijasi Olga.
Norinčius pokyčių ragina nebijoti ir pasiryžti
Paklausta, ką patartų panašioje situacijoje – amžiaus, šeimos, darbo patirties – esančiam žmogui, svarstančiam rinktis slaugytojo karjerą užsienyje, Olga pirmiausia siūlo nebijoti, tvirtai apsispręsti – ir pasiruošti parengiamajam darbui.
„Lietuvių slaugytojų kompetencijos yra absoliučiai pakankamos ir plačios, ne atsitiktinai mūsų tautiečiai Norvegijoje yra taip vertinami slaugos srityje. Tad kažkokių papildomų profesinių mokymų ar kvalifikacijos kėlimo tikrai nereikės. Tačiau pasirenkite skirti laiko ir jėgų norvegų kalbos mokymuisi – štai čia teks įdėti pastangų ir pirmus metus paplušėti. Vis dėlto, jei norite pokyčių, galvojate apie geresnį gyvenimą, svajojate pakeliauti, pažinti kitas kultūras ir pagilinti savo profesines žinias – pasistengti verta. Šiandien aš esu tvirtai įsitikinusi, kad tai, ką padariau, mano gyvenimą pakeis į geresnę pusę – ir jau keičia!“
