Miao Leijie netenka pinigų su kiekvienu cemento maišu, kurį gamina jo kompanija. Tačiau uždaryti gamyklą nėra išeitis.
Kai fabrikas 2011 metais buvo atidarytas tam, kad tiektų cementą nekilnojamojo turto sektoriui ir visai infrastruktūros industrijai Čangdži mieste, daugiausia pinigų jis gavo iš bankų. Dabar M.Leijie, generaliniam gamyklos direktoriui, reikia gaminti cementą vien tam, kad galėtų mokėti palūkanas bankams.
Perteklinės produktų pasiūlos ilgainiui teks atsisakyti, norint grįžti į sveiko ekonomikos augimo kelią. Tačiau kompanijos užsidaryti nesiruošia, jos klibinkščiuoja į priekį kaip tikra zombių armija.
Ištrūkti iš šios finansinės duobės įmonei bus sunku. Investuotojų ir klientų mažėja, kompanija skolinasi vis daugiau pinigų, kad išsilaikytų.
Čangdži, kaip ir daugelyje pramoninių miestų visoje Kinijoje, yra per daug fabrikų ir per mažai paklausos. Perteklinės produktų pasiūlos ilgainiui teks atsisakyti, norint grįžti į sveiko ekonomikos augimo kelią.
Tačiau kompanijos užsidaryti nesiruošia, jos klibinkščiuoja į priekį kaip tikra zombių armija.
Vyriausybė ir valstybiniai bankai, siekdami išlaikyti gamyklas ir darbo vietas, ir toliau siūlo paramą – naujus kreditus, skolų restruktūrizaciją ar kitokią pagalbą. Nors tai gali pasirodyti keista verslo taktika, ji yra skirta socialiniam stabilumui palaikyti, kas ir yra pagrindinis Kinijos vyriausybės tikslas.
Kinijos provincijose valdžia taip pat remia su sunkumais susiduriančias gamyklas, nes jos yra labai svarbios vietos ekonomikai.
Tokia taktika jau anksčiau yra išbandyta, tiesa, nelabai sėkmingai. Japonijoje tokios įmonės yra žinomos kaip zombių kompanijos ir jos yra kaltinamos dėl du dešimtmečius trunkančios ūkio stagnacijos.
Kinijai leidžiant panašioms įmonėms tempti žemyn ekonomiką, ūkio perspektyvos darosi vis labiau miglotos. Jeigu problema nebus sprendžiama, ekonomikos silpnumas gali tapti ilgalaikiu reiškiniu.
Nerimas dėl Kinijos ūkio sulėtėjimo akcijų rinkose sukėlė išpardavimą. Šanchajaus akcijų biržos indeksas dabar yra maždaug trečdaliu žemiau nei buvo birželį.
Čangdži yra toli nuo Šanchajaus – tai tris milijonus gyventojų turintis miestas, kuris priklauso nuo plieno gamybos ir kitos sunkiosios pramonės, kuri prisidėjo prie dešimtmetį trukusio spartaus šalies ekonomikos augimo.
Nekilnojamojo turto rinka augo, vyriausybė vis daugiau pinigų skyrė keliams ir kitai infrastruktūrai, todėl fabrikai kėlėsi į priemiesčius, kurdami ten šimtus gerai apmokamų darbo vietų. Pastaraisiais metais Čangdži vietos parduotuvės ir greito maisto restoranai suklestėjo.
Tačiau valstybės ekonomikos augimas lėtėja ir taip grasina šiam klestėjimui. Antrąjį ketvirtį Kinijos bendrasis vidaus produktas augo 7 proc. Nors kitoms valstybėms toks augimo tempas būtų įspūdingas, Kinijai jis yra lėčiausias per ketvirtį amžiaus.
Kai kurie sektoriai smunka, keldami sąmyšį regionuose, kurie ekonomiškai nėra labai diversifikuoti. Pakilimo metu pastatyti ir dabar tušti stovintys būstai slegia nekilnojamojo turto rinką. Čangdži verslininkai skundžiasi, kad sumažėjo projektų, remiamų vietos valdžios, skaičius.
Tarptautinio valiutos fondo atlikta Kinijos darbo rinkos analizė rodo, kad valstybei priklausančios kompanijos samdo žmones, kurių joms visai nereikia.
Dėl to miesto cemento gamyklos neturi kur dėti produkcijos. Įmonės provincijose gali pagaminti triskart daugiau cemento nei jo reikėjo 2014 metais. Todėl du trečdaliai jų pernai patyrė nuostolį. Tokios aplinkybės perspektyvias įmones pavertė zombiais.
Tokių gamyklų išlaikymas galbūt ir padeda išlaikyti darbo lygį, tačiau taip pat atitolina Kinijos pramonei būtinas permainas.
Tarptautinio valiutos fondo atlikta Kinijos darbo rinkos analizė rodo, kad valstybei priklausančios kompanijos samdo žmones, kurių joms visai nereikia. Ekonomiškai tokius verslus būtų geriau sumažinti arba net uždaryti, atleidžiant kvalifikuotus darbuotojus ir taip leidžiant jiems įsidarbinti tose įmonėse, kurios turi geresnę perspektyvą. Toks žingsnis taip pat padėtų skatinti efektyvesnes ekonomikos grandis. Jeigu to neįvyks, ateityje ekonomika kentės.
