Bet dažnam tai dar vis sunkiai suprantamas judėjimas, kuris asocijuojasi su šiuolaikiniu jaunimu, studentais ir lengvabūdišku požiūriu į gyvenimą. Laužydami standartus bendraujame su Vyteniu Leonavičiumi, kuris yra ne tik sėkmingas laisvai samdomas dizaineris, bet ir laiko šeimai nestokojantis dviejų vaikų tėvas.
– Kas paskatino palikti darbą agentūroje ir pasirinkti laisvai samdomo dizainerio veiklą?
– Dar prieš pradėdamas bakalauro studijas šiek tiek dirbau su smulkiais užsakymais – sąlyginai buvau laisvai samdomas dizaineris. Bet tai nebuvo rimti projektai, labiau studentiški pasibandymai, ieškant savęs.
Po to įsidarbinau reklamos agentūroje ir ten dirbau 6 metus. Iš lėto vis atsirasdavo papildomų darbų su įvairiais startuoliais, pavieniais projektais ir pan. Kol susikaupė tiek darbo, kad grįžęs namo iš agentūros turėdavau dirbti naktimis. Ilgainiui, tai darėsi sudėtinga ir paskatino įsivertinti situaciją.
Supratau, kad papildomi darbai suteikia man daugiau satisfakcijos bei neša didesnę ekonominę naudą. Taip pat įkvėpė ir kiti mano kolegos, kurie jau anksčiau buvo pasirinkę dirbti pagal individualias veiklas. Atėjo diena, kai patikėjau, kad ir aš taip galiu.
– Kaip atrodė pirmosios akimirkos. Nebuvo baisu dėl finansinio nestabilumo ar darbo trūkumo?
– Pradžioje buvo truputį standartinės baimės, kad neišgyvensiu. Be visa ko tuo metu visai neseniai buvo gimęs mano pirmasis vaikas ir buvau vienintelis, kuris tuo metu galėjo užtvirtinti materialinį saugumą. Bet galiausiai viskas susiklostė ženkliai geriau nei tikėjausi. Neįsivaizduoju, kaip galima turėti šeimą, auginti vaikus, skirti jiems pakankamai dėmesio ir dirbti darbą „nuo...iki...“. Būdamas laisvai samdomu darbuotoju turi žymiai daugiau laisvės tiek darbui, tiek šeimai.
Kita baimė buvo, kad esu labai nedisciplinuotas žmogus. Tai visiškai neatitinka visų sėkmės teorijų. Jeigu kas skaito patarimus – didžioji dalis įspėjimų bus susiję su tuo, kokia svarbi yra disciplina. Sutinku. Jos tikrai labai reikia. Bet net esant šiek tiek nedisciplinuotam žmogui yra viskas įmanoma – kiekvienas atranda save, savo geriausią laiko tarpą dirbti ir panašiai.
– Kur praleidžiate daugiausia darbo valandų: kavinėse, namie ar..?
– Ne, kavinėse nebedirbu. Pradžioje esu kurį laiką taip daręs. Dirbau „Coffee inn“, „McDonald‘s“ ir kitose vietose, kur dalį uždarbio išleidi kavai ar maistui. Bet paskutinius kelis metus dirbu vienoje bendradarbystės erdvių Kaune ir labai džiaugiuosi.
Prisijungimas prie bendruomenės labai padėjo įsivesti discipliną, susikurti bendrą darbo ritmą, nuotaiką. Aš esu toks žmogus, kuriam reikia kolektyvo. Per dvejus metus tarp žmonių užsimezgė ir darbo santykiai: turime bendrų projektų su programuotojais ar kitais dizaineriais, dirbančiais toje pačioje erdvėje. Kartais padeda ir kolegiškai pasiklausti nuomonės ar patarimo. Šalia dirbantys bendraminčiai motyvuoja ir patį daryti savo darbus.
Ypatingai, kai turi bendrus projektus, tai norisi padaryti viską laiku, kad nesuvėlintum viso proceso. Nors aš vis sakau, kad deadline‘as ne siena – pastumsi (juokiasi).
Šiaip nesu nuolat sėdintis biure, nes visus darbus derinu ir su šeima. Man šeima yra labai svarbi – jiems skiriu labai daug laiko. Tai elementariai reikia vaiką iš darželio pasiimti, nuvežti į būrelį ar kitur. Dėl to kartais mano laikas darbui būna labai ribotas. Tuo pačiu tai ir padeda susikoncentruoti į darbą, kai žinai, kad turi rezervuotą kiekį laiko viskam pasidaryti. Ir vieną dieną per savaitę dažniausia skiriu darbui iš namų. Tada padarau mažiau, bet taip ir vaikams, ir žmonai smagiau.
– O kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Būtent dabar aš bandau keltis 6-tą ryto. Neseniai pradėjau, tai dar nežinau, kaip pavyks laikytis. Bet tos dvi valandos ryte labai produktyvios. Anksčiau, būdavo, kad keliesi, pažadini vaiką, veži jį į darželį. Tada, jei neturi jokio rytinio susitikimo, keliauji į „Talent Garden“. Dirbi, pietauji ir panašiai. Pagal situaciją – turi kokių susitikimų ar ne. Ir visada viską derinuosi prie šeimos.
Jeigu reikia, vaiką nuvežti į kokį būrelį, tai darbą baigiu anksčiau, apie 16 val. Jei nereikia, tai šiek tiek ilgiau padirbi, pasiimi sūnų iš darželio ir keliauji namo. Grįžęs namo visada pirmiausia skiriu laiko šeimai, nepuolu prie nebaigtų darbų. Vakaroju, būnu.
Yra toks žaidimas, kur užmigus miesteliui, pabunda mafija, tai pas mane – šeimai užmigus, atsikelia dizaineris. Jeigu dieną nesisekė dirbti, ar susikaupė užsakymų – padirbu kelias valandas naktį. Produktyvumas, aišku, būna įvairus, todėl ir bandau dabar išnaudoti rytą. Bet laikausi principo dieną pasidaryti darbus, o vakaras arba rytas skirtas padaryti tam ko nespėjai – pasivyti terminus.
– Ar visada dirbdamas su vienu klientu, žinote, kas bus kitas? Kaip koordinuojate nuolatinį klientų srautą?
– Mano verslo modelis yra toks. Esu plataus profilio dizaineris – nesispecializuoju vienoje siauroje srityje. Labiausia džiugina prekės ženklų, logotipų, firminių stilių kūrimas, bet darau ir internetines svetaines ar kitus darbus, kurių reikia užsakovams.
Turiu kelias įmones, kur praktiškai esu jų dizaineris, bet dirbu pagal individualią veiklą. Tai tos įmonės man generuoja stabilias mėnesines pajamas – apie 50 porc. viso mano uždarbio. Kitą pusę sudaro nauji ateinantys klientai. Tokiu principu aš visada turėsiu pajamų, jei naujų projektų kiekis sumažėtų, ar vienas pastovių klientų nutrauktų veiklą.
Kartais būna, kad padirbi kurį laiką su viena įmone ir atsiradus naujam įdomesniam projektui atsisakai ar perleidi kam nors kitam, nes pats jautiesi išsisėmęs. Viskas nuolat keičiasi, auga, tobulėja ir pan. Be to aš visada turiu vidinį jausmą, kad darbai iš kažkur visada atsiras. Gal įdirbio, gal laiko klausimas... Kartą girdėjau vieną garsų Lietuvos dizainerį kalbant, kad sėkmingai veiklai svarbu turėti gerą savo darbų portfelį, nes tai tave reprezentuoja ir padeda uždirbti.
Bet aš esu paradoksalus atvejis, nes portfelio neturiu. Ir turėjau tik studentaudamas. Bet man niekada netrūko darbo. Aišku, pradedančiam žmogui natūralu, kad taip nebus ir reikės naudotis online platformomis. Aš, apskritai, patirties neturinčiam dizaineriui siūlyčiau pradėti nuo stažuotės agentūroje, ar asistentu pas patyrusį dizainerį.
– Pasidalinkite savo ateities vizija. Kaip, manote, atrodys ateities biuras, o gal jis jau yra?
– Vieni mano klientų yra šveicarų įmonė, kurios komandoje dirba 20 žmonių iš įvairiausių šalių: JAV, UK, Šveicarijos, Vokietijos, aš iš Lietuvos ir panašiai. Visi dirbame bendradarbystės erdvėse savo miestuose. Esame laisvai samdomi, bet kartu sudarome įmonę. Manau, kad tai ir yra ta ateitis, kuri jau ir dabartis. Visi žinome statistiką, kad 2020 metais 50 proc. visų dirbančiųjų sudarys laisvai samdomi specialistai.
Vis mažiau žmonių norės rutininio darbo „nuo...iki...“, kažkam gal reikia tokio, nes taip jaučiasi saugiau. Taip pat manau, kad vis daugiau mechaninių darbu mechanizuojasi ir išauga kūrybinio darbo poreikis, o jam reikia laisvos, nevaržančios ir idėjas skatinančios, įkvepiančios erdvės. Atitinkamai ir įmonės turi pergalvoti savo biurų pobūdį ir suteikti galimybes žmonėms jaustis laisvai, sukurti terpę kūrybiškumui vystytis.
Vytenis dirba Talent Garden Lithuania Kaune.
