G.Jord jau porą kartų bandė išleisti „Gertrūdą“, tačiau pasirodė, kad komiksą Lietuvoje išleisti yra sunku, mat rizikinga leidykloms. Dabar autorė su knygos.lt pradėjo „knygstarterį“ – prašo žmonių iš anksto įsigyti knygą (10 eurų). Jeigu tą padarys pakankamas skaičius skaitytojų (500), knyga bus išleista, priešingu atveju pinigai grįš į skaitytojų kišenes.
– Apie ką pasakoja „Gertrūda“? – paklausėme jos autorės G.Jord.
– Apie Gertrūdą, gimusią 1985 m. Tarybų Lietuvoje, ir mačiusią, kaip sovietinė šalis įsiveržia į Vakarų blizgesį. Kartu tai pasakojimas apie visą kartą, gimusią ant Nepriklausomybės slenksčio. Kartą, kuri dar žiūrėjo „Mauglį“ per „Šilelį“, bet po kelerių metų turėjo mokytis dirbti kompiuteriu.
Kuri mokėsi n-tojoje vidurinėje mokykloje, iki nakties žaisdavo su draugais kieme, klausėsi „Foje“, turėjo mobilųjį telefoną „Nokia 3310“, rinkdavo „Turbo“ gumos paveikslėlius, patyliukais sliūkindavo į savo kambarį po mokyklos šokių, matė, kaip tėvai Kauno klinikose duoda kyšius seselėms, pirmą kartą į užsienį išvyko užsidirbti skinant braškes ir išgyveno daug kitų dalykų, kuriuos ši knyga pažadina iš atminties miegamojo. Kartu tai ir jautrus pasakojimas apie draugystę, šeimą, meilę, savęs paieškas.
– Kaip tu įsivaizduoji „Gertrūdos“ skaitytoją?
– Manau, skaitytojui turėtų būti pažįstamas tas laikotarpis, apie kurį sukurta „Gertrūda“, ta aplinka ir jos laiko ženklai. Gal tai dvidešimt kelerių metų žmogus, gal šiek tiek jaunesnis ar vyresnis. Ar esi šio komikso skaitytojas, veikiausiai gali suprasti vien pasidairęs į knygos ištraukas ir pasitikrinęs, ar tai, ką matai, atrodo įdomu.
– Kaip „Getrūdą“ praturtina grafinės novelės žanras? Kodėl piešei, o ne rašei novelę?
– „Gertrūda“ yra pirmas komiksas, kurį kūriau (pradėjau ją dar prieš gimstant Miglės Anušauskaitės ir mano komiksui „10 litų“). Aš tiesiog ją rašiau kaip apysaką, bet visada turėdavau pomėgį ir kur nors pasipaišyti tai, ką užrašinėju.
Vieną dieną į rankas papuolė keli geri komiksai ir supratau, kad tai galbūt ir yra toks pasakojimo būdas, kuriuo reikėtų kalbėti apie „Gertrūdą“. Pabandžiau šį žanrą ir tekstas su vaizdu ėmė pintis natūraliai. Tai taip ir pyniau tą pynę kelerius metus.
Komiksas nėra tik teksto iliustracija. Tai grafinis pasakojimas, tai vaizdai, kurie patys pasakoja. Mokant juos tinkamai suvaldyti, galima gauti efektingą rezultatą. Daugybę metų buvo laikomasi minties, kad rašto kultūra reikalauja daugiau intelektinių pastangų negu vaizdo kūrimas ir supratimas, nes į vaizdą gali neva pasinerti stačia galva, nieko neišmanydamas.
Vaizdas tarsi pats „pasiglemžia“ žiūrovą. O tekstas reikalauja mąstymo (kalbos ženklų atkodavimo į mintis ir atvirkščiai), todėl jis neva yra intelektualesnis už vaizdą ir tik jis gali suvaldyti vaizdą. Nors dabar jau teoretikai tekstą ir vaizdą analizuoja kitaip, bet tos teorijos vis tiek rodo, jog tekstas ir vaizdas skirtingai mus veikia. Todėl ir komiksas, sudarytas iš vaizdo ir teksto junginio, turi savitą prieigą.
Taip pat komiksas šiek tiek primena kiną, tačiau kine laikas yra kitoks. Atsisėdi kine prieš ekraną ir laikas nesustabdomai bėga, o čia – atsiverti komiksą ir stoji prie kurio nori kadro, stebi, kaip kuriasi reikšmės ne tik viename kadre, bet ir tarp kelių jų skirtingų, gali kada nori versti greičiau, kada nori, lėčiau – pats reguliuoji laiką.
„Gertrūdos“ atveju vaizdai tampa pagrindiniu būdu siekiant sužadinti prisiminimus: kaip atrodo tam tikro laikotarpio daiktai, apranga, architektūra ir pan. Literatūroje (ne komiksuose) įsivaizduojame įvairias jusles (uoslę, garsą, vaizdą, skonį), o komikse pagrindinį vaidmenį iškart gauna vaizdas. Todėl ir „Gertrūda“ pavadinta „grafiniu Y kartos dienoraščiu“, nes skaitytojo pojūčius intensyviai žadina vaizdas.
– Lietuvoje komiksai vis dar siejami su Ančiuku Donaldu – taigi vaikams. Kaip, tavo nuomone, šis žanras praturtina suaugusiems skirtos literatūros pasaulį?
– Praturtina tiek, kiek atsiranda tikrai gerų komiksų kūrinių, skirtų suaugusiesiems. Žanras pats savaime yra tik tušti langeliai, kaip ir būtų tušti grožinės literatūros knygų puslapiai. Tad kuo daugiau gerų komiksų kūrinių turėsime (išverstų iš užsienio kalbos ar sukurtų lietuvių), tuo labiau turtės tas literatūros pasaulis.
Aišku, jeigu daug kam atrodo, kad komiksai skirti tik vaikams, tai tiems žmonėms gali būti malonus netikėtumas, gavus paskaityti gerą suaugusiems skirtą komiksą. Beveik būtų galima filmuoti tokį nuspėjamą, bet visiems labai juokingą reportažą, kuriame žmonės, sakantys, jog komiksai skirti tik vaikams, gauna paskaityti suaugusiųjų komiksą (kad ir prestižine Pulitzerio premija apdovanotą Arto Spiegelmeno „Mausą“), o tada būna šokiruoti dėl to, kad net neįtarė, koks tas komiksas gali būti įdomus ir intelektualus.
– Jau patyrei porą novelės leidybos nesėkmių. Kaip manai, kodėl taip sunku yra išleisti knygą? Juk atrodo, kad dabar knygas leidžia visi, kas tik netingi.
– Tikrai nemanau, kad mano leidybinis kelias iki dabartinio taško buvo labai ypatingas. Netgi sakyčiau – jis sėkmingas. Nes, pavyzdžiui, „10 litų“ su Migle išleidome iškart. „Gertrūdą“ kelios leidyklos atmetė, kelioms patiko, buvo rašomi projektai, nepavyko gauti paramos leidybai. Argi tai kažkas išskirtinio? Kiekvienas autorius, kuriantis poeziją, romanus, apsakymus, vaikų literatūrą, gali papasakoti panašių istorijų apie tai, kaip jo knyga iškart buvo išleista, ne iškart, arba taip ir nebuvo išleista.
– Dabar skaitytojai perka produktą, kurio nėra – „Gertrūda“ bus išleista tuo atveju, jeigu iš anksto bus rezervuotas pakankamas knygų kiekis. Tokia leidyba pakeičia rašytojo ir skaitytojo santykį – rašytojas nebegali kurti sau, jo kūryba tampa tiesiogiai priklausoma nuo skaitytojų. Kaip tu vertini tokį leidybos būdą?
– Manau, autoriams, kurie pripažįsta, kad nekuria tik sau, tai gali būti patrauklus leidybos būdas. Apie tuos, kurie kuria šventą kūrybą „tik sau“ nekomentuosiu, nes nesu įsigilinusi į jų mąstymo ir išgyvenimo strategijas.
Tačiau, taip, dabartinė leidybinė platforma („knygstarteris“) tikrai keičia autoriaus ir skaitytojų santykį. Labiausiai tas santykis keičiasi būtent pardavimo laikotarpiu. Pačiu kūrybos metu skaitytojai lieka kažkur užribyje, tada santykio su jais nebūna. Jis atsiranda tik pristačius kūrinį.
Dabar man svarbu, kaip žmonės reaguoja, rūpi, ar jie teisingai supranta, kas tas „knygstarteris“. Reikia, kad ta informacija kažkaip pasiektų žmones, kuriems galėtų būti įdomi tokia knyga, tačiau ir nesinori būti ta autore, kuri vidury aikštės atsistojus rėkia apie save iš visų jėgų, kad net paukščiai iš medžių šakų pasibaidę nuskrenda. Ir visgi man toks leidybos būdas kartu yra ir nuotykis, nes nežinau, kokia bus jo baigtis.
– Kaip „Gertrūda“ pasieks skaitytojus, jeigu ir šįsyk nepavyks jos išleisti? Kam apskritai reikalinga spausdinta knygos versija, jeigu Y karta, apie kurią rašai, yra panirusi į išmaniuosius telefonus, planšetes, elektronines skaitykles, kitaip tariant, jai galbūt užtektų ir elektroninės versijos?
– Jeigu „knygstarteris“ nepasiseks, ir rezervacijos nebus išpirktos, tuomet su „Gertrūda“ nieko blogo neatsitiks – ji nebus išleista ir tiek. Man daug neramiau, kas bus su manimi – ar aš taip pat kaip ir anksčiau norėsiu kurti, ar tiesiog ramiai pasiimsiu būsto paskolą ir gyvensiu visą laiką atiduodama remontui (kūryba reikalauja daug laiko ir pastangų, todėl, kol kuriu, kiti planai nuslenka į antrą planą)?
JEIGU KNYGA JUS SUDOMINO, REZERVUOTI JĄ GALITE ČIA.
Na, o komiksui (bent jau tokiam, koks jis yra dabar) elektroninės versijos vargu ar užtektų. Nors yra žmonių, kurie skaitė šio rankraščio PDF failus, bet aš žinau, kad tai tas pats, kas gerą ekraninį kiną žiūrėti per tuos mažus televizoriukus autobuse arba vietoje mėgstamos grupės koncerto klausytis jos muzikos per telefoną vietoje žadintuvo signalo.
Komiksas turi savo specifinį grafinį apipavidalinimą, kuriam aš esu numačiusi ne atsitiktinį formatą: knygą su puslapiais, su atitinkamais matmenimis, su ryškia juoda spalva, konkrečiu paveikslėlių išdėliojimu ir kitais parametrais. Komiksai tikrai gali būti elektroniniai, nesilaikau įsikibusi archajinių tradicijų, bet šis kurtas konkrečiai knygos formatui. Viliuosi, kad jis turės galimybę jame gimti.
