Projekto metu ruošiami mentoriai, kurie dirba su darbo neturinčiu ir nesimokančių jaunimu. Tokiems žmonėms organizuojami teoriniai ir praktiniai mokymai, jie atlieka savanorystės praktikas.
Ž.Čipka 15min.lt teigė, kad projektas bus baigtas vasaros viduryje, tačiau jau dabar galima pastebėti keletą valstybinės sistemos trūkumų – nėra aiškios nesimokančių ir nedirbančių asmenų iki 29 metų registracijos. Taip pat trūksta aiškios sistemos, kuri motyvuotų savanoriauti pasiryžusius asmenis.
– Papasakokite šiek tiek apie savo projektą?
– Projektą pradėjau praėjusių metų viduryje. Jį sudaro 4 dalys. Pirmiausia 40 savivaldybių suradome ir paruošėme mentorius, sukūrėme jiems darbo metodiką.
Jie tiesiogiai dirbo su jaunimo grupėmis, vedė jiems teorinius ir praktinius mokymus, motyvavo jaunus žmones. Kiekvienas grupės dalyvis turėjo bent po 200 valandų savanoriauti valstybės įstaigose ar visuomeninėse organizacijose.
– Ar lengva rasti savanoriauti norinčių žmonių?
Galima pajuokauti, kad niekur nedirbantys ir nesimokantys jaunuoliai yra labai paklausūs, nes jiems skirtas ne vienas projektas.
– Šiuo metu savanorystės niša pakankamai perkrauta. Galimybių savanoriauti yra tikrai daug ir pasirinkimas didelis. Kai kur net siūlomas nedidelis mokestis už savanoriavimą.
Kai pradėjome šį projektą situacija buvo kita. Toks projektas buvo vienas iš pirmųjų, o dabar panašius projektus vykdo keletas ministerijų.
Galima pajuokauti, kad niekur nedirbantys ir nesimokantys jaunuoliai yra labai paklausūs, nes jiems skirtas ne vienas projektas. Dėl jų tenka pakovoti, o žmonės eina ten, kurie jie geriau motyvuojami.
Informacijos daug, bet žmonėms trūksta bendravimo akis į akį, o su tokiais jaunuoliais tai labai svarbu. Jie nusivylę sistema.
– Kaip jūs iš viso pasiekiate nedirbančius ir nesimokančius žmones? Vargu, ar į mokymus jie ateina patys.
Jeigu jaunuolis išsilavinęs, motyvuotas, tiesiog jam laikinai nesiseka rasti darbo, jam padėti nėra taip sudėtinga, nei žmonėms, kurie neturi nei išsilavinimo, nei noro darbintis.
– Šiuo metu nėra vieningos sistemos, kurioje būtų registruoti darbo neturintys ir nesimokantys asmenys. Šiuo metu tai palikta kiekvienai savivaldybei atskirai.
Duomeys renkami skirtingai ir labai sunku juos palyginti. Galiausiai ir žmonės priskiriami skirtingoms grupėms pagal išsilavinimą, registraciją Darbo biržoje ir kitus kriterijus.
Jeigu jaunuolis išsilavinęs, motyvuotas, tiesiog jam laikinai nesiseka rasti darbo, jam padėti nėra taip sudėtinga, nei žmonėms, kurie neturi nei išsilavinimo, nei noro darbintis.
– Jūs situacija matote iš arti. Ar tokių jaunuolių Lietuvoje daug?
Yra ir šešėlinės ekonomikos problemas. Jaunas ir verslus žmogus oficialia neturintis darbo nebūtinai nieko nedaro. Didelė dali jaunimo sukasi šešėlinėje ekonomikoje.
– Tai taip pat sunku apibrėžti. Žmonių statusas nuolatos keičiasi. Nesimokančių ir nedirbančių asmenų visada padaugėja po mokslo metų pabaigos. Vėliau jų skaičius mažėja.
Problema vis dar egzistuoja. Lietuvoje nėra tokio modelio kaip Austrijoje ar Vokietijoje, kaip stengiamasi iš anksto padėti, kad jaunas žmogus neiškristų iš darbo rinkos.
Kai kurie asmenys dirba sezoninius darbus. Taip pat yra nemaža dalis emigrantų, kurie išvyksta pusmečiui padirbėti į užsienį, o vėliau metus be darbo gyvena Lietuvoje.
Yra ir šešėlinės ekonomikos problemas. Jaunas ir verslus žmogus oficialia neturintis darbo nebūtinai nieko nedaro. Didelė dali jaunimo sukasi šešėlinėje ekonomikoje.
Daug priklauso ir nuo to, kur asmuo gyvena. Bene sunkiausiai pasiekiami atokiau gyvenantys jaunuoliai, kurie nėra motyvuoti toli važinėti į darbą ar savonorišką veiklą. Už tokį važinėjimą galima gauti kompensaciją, tačiau ji jų nedomina.
Kita vertus, valstybė tokiems asmenims įtraukti į darbo rinką ir turėtų skirti didžiausią dėmesį.
– Kokią naudą gali gauti savanoris, bet moralinio pasitenkinimo teikiant pagalba kitam?
Žmonių galėtų atsirasti daugiau, jeigu jie aiškiai žinotų savanorystės sąlygas ir naudą.
– Tai yra problema. Žmonių galėtų atsirasti daugiau, jeigu jie aiškiai žinotų savanorystės sąlygas ir naudą. Kol kas to nėra.
Taip pat labai svarbu, kad savanorystę vertintu darbo rinka. Tarptautinės bendrovės tai jau daro, tačiau vietiniai darbdaviai į savanorystės metu įgytą patirtį kol kas kreipia mažai dėmesio.
– Jūsų projektas baigsis šių metų vasarą. Kaip vertinate jo rezultatus?
Mažesniuose miesteliuose yra darbo vietos pasirinkimo problema. Jaunimas nėra pakankamai mobilus.
– Tose savivaldybėse, kur pavyko rasti gerus mentorius, viskas eina kaip per sviestą. Žinoma, iš 40 žmonių ne visi vienodai motyvuoti ir ne visi vienodai įsitraukia.
Taip pat skiriasi ir savivaldybių specifika. Didmiesčiuose darbo rinka labai dinamiška, todėl yra žmonių, su kuriais mes dirbame, jie susiranda darbą, išeina, tačiau greitai vėl grįžta.
Mažesniuose miesteliuose yra darbo vietos pasirinkimo problema. Jaunimas nėra pakankamai mobilus, į kitas savivaldybes vykti dirbti daugelis nenori. Lietuva nedidelė, tačiau kiekviena savivaldybė skirtinga.
