Tokia tendencija įgauna vis didesnį pagreitį ir tekstuose: ir čia neturimas omenyje senas kaip pasaulis rašto darbų plagiavimas. Vadovaujantis priežodžiu, kad nėra nieko, ko nebūtų buvę parašyta anksčiau, imti kopijuoti įvairiausi tekstai: kam imtis kurti naują sutartį, jeigu pakoregavus galima pasinaudoti šablonine sutartimi? Kam kurti (ar rinkti) dažniausiai užduodamus klausimus (DUK), jei konkurentas jau seniausiai išanalizavęs ne tik klausimus, bet ir atsakymus? O kur dar visi „kažkur girdėti“ įmonių pavadinimai ir šūkiai? Į tokią situaciją galima pažvelgti iš dviejų perspektyvų: kai esate tikslinė auditorija ir kai norite pasiekti tikslinę auditoriją.
Žinoma, dažnas standartines sutartis pasirašo jų neskaitęs, nesinaudoja DUK skiltimis interneto puslapiuose,nekreipia dėmesio į pavadinimus ir jų sąskambius. Ir štai prisireikia susidurti su kokia nors institucija, imkime pavyzdžiu Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą, kurioje registruojami Europos Sąjungos prekių ženklai. Paduodate paraišką šiai tarnybai registruoti prekių ženklą ir štai po kelių mėnesių gaunate raštą iš tariamai šios institucijos, kad norėdami tęsti procedūras, turite sumokėti apvalią sumą. Iš pirmo žvilgsnio raštas parengtas tobulai: itin tvarkinga forma, tikslus adresas, atitinka prekių ženklo paraiškos padavimo data ir josnumeris. Beje, šis pavyzdys yra realus. Kaip pavyko išsiaiškinti „Ars libri“, rašto forma, kaip ir paraiškos padavimo data ir jos unikalus numeris, yra viešai prieinami, todėl ją galima lengvai nukopijuoti.
Teisėsauga pasakytų: „Būkite itin atidūs, nepasimaukite ant aferistų kabliuko, susisiekite su atitinkamomis institucijomis“. O „Ars libri“ patartų nesijaudinti ir įsiskaityti į tekstą – į tas vietas, kurios aiškiai nurodo plagiatą. Visų pirma, tokios formos, kadangi naudojamosdažnai, oficialių institucijų būna itin gramatiškai taisyklingos: mūsų biuras dažnai sulaukia tokių užduočių. Konkrečiu aptariamu atveju labiausiai nepasisekė su rišliais sakiniais: daugiau kaip trijų žodžių kombinacijos jau yra su klaidomis. Pvz., anglų kalba nevartojama tokia konstrukcija kaip „has not any“ (turėtų būti „has no“) arba „please also notice“ (turėtų būti „please also note“). Jeigu gerai neišmanote anglų kalbos gramatikos, galima bent jau įsidėmėti, kad anglų kalboje vartojama gerokai mažiau kablelių, nei lietuvių, ir jų neturėtų būti tokiame sakinyje kaip „Please pay the amount, within 10 days“. Visa tai galima pritaikyti ir lietuviškam kontekstui: esant įtarimams, prašykite viską išdėstyti raštu ir ieškokite klaidų.
Šioje vietoje stabtelkime atsakyti į klausimą: visi daro klaidų, net oficialiuose raštuose, tad kaip pagal klaidas nustatyti, kuo galima pasitikėti ir kuo ne? Iš tiesų klaidos yra viena iš daugelio sudėtinių dalių nustatant teksto autorystę. Pvz., banko atstovas vartos profesinį žargoną, bet nepainios sąvokų, nedarys tam tikrų elementarių klaidų, kurias galbūt darytų neišsilavinęs tam tikroje srityje žmogus. Lietuvoje vis plačiau naudojami tyrimai, kuriais remiantis galima nustatyti teksto autoriaus išsilavinimą, amžių, lytį, politines pažiūras ir pan., todėl tampa vis sunkiau nuslėpti savo tapatybę. Kol kas tai labiausiai paplitę teismų praktikoje, bet kai kurie bendrieji dalykai gali būti pritaikomi ir kasdienėje komunikacijoje.
Grįžkime prie banalaus pavyzdžio: kartą teko matyti, kaip viena stambi siauroje srityje veikianti įmonė iš kitos įmonės nukopijavo pristatymo sąlygas. Nukopijavo taip, kad net pamiršo ištrinti konkurentų pavadinimą. Vadinasi, įmonė X pristato prekes tokiomis pat (geromis?) sąlygomis, kaip įmonė Y. Kopijuojant tekstą sutaupomas laikas, bet prarandamas pranašumas: galbūt įmonė X galėtų pasiūlyti ką nors geriau, nei įmonė Y? Lygiai taip pat su bet kurių tekstų kopijavimu: pamatote ar išgirstate gražią mintį ir įliejate ją į savo tekstus, bet nebūtinai ji dera su kontekstu ir atskleidžia konkrečiai jūsų unikalumą.
Kiekvienas tekstas turėtų būti kaip įmanoma labiau orientuotas į adresatą ir kaip įmanoma geriau atskleisti norimą mintį. Visgi nori nenori tekste paraleliai slypi minėta autoriaus informacija: lytis, išsilavinimas ir pan., tai reikia išmokti valdyti norint susitapanti su adresatu. Pvz., jeigu kreipiatės į jaunesnio amžiaus žmones, geriau nevartoti tokių samplaikų „redkolegija“ ar „genplanas“, nes jos buvo įprastos prieš 20–40 metų ir atskleistų, kad esate tos kartos žmogus, galbūt turintis per mažai bendro su jaunimu. Taip pat yra žinoma, kad moterys dažniau vartoja daugtaškius ir jausmaženklius, todėl norint tikslesnės komunikacijos su vyriška auditorija, derėtų tai užmaskuoti. Tarptautiniai žodžiai tekste gali nurodyti tiek autoriaus išsilavinimą, tiek jo stoką, nes labai dažnai vartojami ne pagal prasmę. Taigi „Ars libri“ patarimas būtų mažiau kopijuoti ir daugiau įsiskaityti į savo ir kitų rašomus tekstus – tarp eilučių slypi tiesa.
Belieka patvirtinti, kad iš tiesų originalas visada geresnis už plagiatą, nes, nepaisant to, ar tikslinė auditorija žino formaliuosius autorystės nustatymo aspektus, ar jų nežino, koją sklandžiai komunikacijai visada pirmiausia pakiš tai, kas nedera, kas nukopijuota ir visai nesusiję nei su jūsų asmenybe, nei su jūsų įmone.Tačiau, kaip pastebi advokatų profesinės bendrijos „Žabolienė ir partneriai METIDA“ advokatas Erikas Saukalas,yra atvejų, kai plagijavimas, ar tiksliau kopijavimas, yra teisėtas ir pateisinamas. Pavyzdžiui, leidžiama kopijuoti įprastinio pobūdžio informacinius pranešimus apie įvykius, nes jų negalima monopolizuoti.Laikantis įstatyme nurodytų reikalavimų, tekstus galima naudoti asmeniniais ar informaciniais tikslais, kitais tikslais taip pat leidžiama naudoti nedidelę teksto dalį, jeigu toks panaudojimas yra sąžiningas ir neviršija citavimo tikslui reikalingo masto.
