Prieš 15 metų finansų direktoriumi įmonėje „Naujoji Ringuva“ dirbęs Andrius Ažusienis prisimena, kad šią bendrovę su Afganistano rinka siejo seni ryšiai. Lietuvių pagamintas ūkiškas muilas iš tuometinės „Kauno muilas“ gamyklos, kuri po privatizavimo tapo „Naujoji ringuva“, į Afganistaną keliavo dar sovietmečiu.
„Tai buvo specifinis produktas – pusės kilogramo, tamsios spalvos ūkinis muilas. Jei Lietuvoje jis yra šviesesnės spalvos, tai Afganistane kuo tamsesnis, tuo geresnis“, – įdomią detalę 15min minėjo A.Ažusienis.
Jis prisimena, kad lietuvių gaminamas skalbimo muilas Afganistane buvo paklausi prekė, už ją afganai apmokėdavo iš anksto, o lietuvių įmonė 50 tonų ūkiško muilo krovinį suruošdavo kelis kartus per metus. Pasak A.Ažusienio, galiausiai ryšiai nutrūko, kai didžiosios šalies dalies valdymą perėmė talibai.
Priminsime, kad talibai Kabulą pirmą kartą užėmė 1996 m., o po kelerių metų jau kontroliavo didžiąją dalį šalies teritorijos.
Visgi lietuviško verslo istorijų Afganistane per pastarąjį trisdešimtmetį – vienetai.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos eksportas į Afganistaną 2020 metais siekė 6 mln. eurų, o importas – vos 300 tūkst. eurų. Palyginus su apimtimis į kitas šalis – tai tik lašas jūroje. Mat 2021 metų pirmąjį pusmetį Afganistanas pagal prekių eksportą iš Lietuvos užėmė tik 89 vietą, o pagal prekių importą – 80 vietą.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis 15min Lietuvos verslo ryšius su Afganistanu apibūdino kaip labai nišinius. Pavyzdžiui, jis pats prisiminė tik lietuvius, kurie ten prekiavo medicinine įranga.
„Tai atskiros istorijos atskirų verslininkų, mėgtančių riziką ir žinančių, kaip veikti tokiose valstybėse. Sistemiškai nebuvo ką veikti toje rinkoje, nei bus ką ten veikti“, – mano A.Romanovskis.
Tiesa, dar prieš dešimtmetį šalies verslas buvo skatinamas investuoti šioje šalyje – ypač tada, kai Goro provincijos atkūrimui vadovavo lietuviai, tačiau ekonominiai santykiai niekada taip ir neišsiplėtojo. 15min apžvelgė, kaip vystėsi Lietuvos verslo santykiai su Afganistanu ir kaip į šią rinką žiūrėjo lietuviai.
Ragino investuoti Afganistane
Labiausiai Lietuvos verslininkų dėmesį į Afganistaną bandyta atkreipti apie 2010-uosius metus, kai Afganistane ES specialiuoju įgaliotiniu ir Bendrijos misijos vadovu dirbo lietuvių diplomatas Vygandas Ušackas, šias pareigas ėjęs iki 2013 metų.
Tuomet kalbėta, kad amerikiečiai Afganistanui atstatyti – tiesti kelius, statyti administracinius pastatus – rengiasi skirti milijardus dolerių, tad į šį traukinį galėtų įšokti ir lietuviai.
2010 metais Lietuvoje apsilankė ir su verslininkais susitiko tuometinio Afganistano prezidento Hamid Karzai vyriausiasis patarėjas ekonomikai Sham L.Bathija, paraginęs lietuvius aktyviau dalyvauti Afganistano vystymui skirtose donorų programose.
Tuometinis Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus taip pat skatino Lietuvos verslininkus ryžtingiau pažvelgti į galimybę eksportuoti maisto produkciją, teikti inžinerines, statybų, verslo ir valdymo standartų diegimo, transporto infrastruktūros tobulinimo ir kitas paslaugas Afganistane.
Bandymus megzti verslo santykius su Afganistanu prisimena ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius.
Tačiau, jo teigimu, ryšiai su Afganistanu apsiribojo Lietuvos verslo bendradarbiavimu su Jungtinių Tautų organizacija ir Europos Sąjungos pagalbos fondais – lietuviai prekes parduodavo organizacijoms, kurias jas tiekdavo Afganistanui.
„Tie ryšiai nepereaugo į tiesioginius santykius, ir ačiū Dievui, – sakė V.Janulevičius. – Teisioginių santykių nežinau, kad būtų, netiesioginių buvo, bet jų turbūt nebeliks ateityje, nes kas užtikrins atsiskaitymus, jei tarptautinės organizacijos pasitrauktų iš Afganistano“.
„Yra šalys, kur net neverta bandyti“
Sigitas Besagirskas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas, prisimena, kad į Afganistaną prieš dešimtmetį buvo suorganizuota net verslo misija.
„Į verslo misiją lietuviai važiavo su nedidele viltimi, kad NATO ar tarptautinės organizacijos užpirkinės maisto, tekstilės, inžinerinių produktų, baldų. Visa tai subliuško, iš misijos gavosi egzotinė turistinė kelionė“, – 15min komentavo S.Besagirskas.
Statistika rodo, kad raginimai ieškoti verslo galimybių Afganistane visiškai veltui nenuėjo – Lietuvos eksportas į Afganistaną 2011 metais tesiekė 3 mln. eurų, o 2013 metais – beveik 30 mln. eurų. Tačiau jau kitąmet Lietuvos eksporto į Afganistaną kreivė statistikos lentelėje ir vėl smigo krito žemyn, suponuodama, kad tai tebuvo atsitiktiniai sandoriai.
S.Besagirsko nuomone, buvo sunku tikėtis, kad gali išsivystyti kas nors daugiau negu vienas kitas atsitiktinis sandoris.
„Yra šalys, kur matosi, kad nieko nebus ir net neverta bandyti“, – pridūrė Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas.
Planavo tiekti lietuviškus saulės modulius ligoninėms
Kodėl reikšmingesni Lietuvos ir Afganistano verslo ryšiai taip ir neužsimezgė, verslininkai mato ne vieną priežastį. Visų pirma, nestabili politinė situacija Afganistane.
Antra, V.Janulevičiaus nuomone, Lietuvos verslo nepasitikėjimas, kad afganai atsiskaitys už prekes. Dėl šios priežasties Lietuvos įmonės ir buvo linkusios bendradarbiauti per tarpininkus.
V.Janulevičius pamena, kad jo įmonė „Solitek“ norėjo Afganistano ligoninėmis ir mokyklomis tiekti autonominius saulės energetikos sprendimus, tačiau susitarti taip ir nepavyko. Afganai mokėti avanso nenorėjo, o tarptautinės finansinės įstaigos suteikti bankinę garantiją atsisakė. Paprastai bankai gali suteikti verslui garantiją, kuri užtikrina apmokėjimą už prekes ar paslaugas.
S.Besagirskas priduria, kad norint dirbti tokiose rinkose, reikia remtis vietiniais žmonėmis, kuriais galima pasitikėti. O pasitikėjimas įgaunamas ne per vieną susitikimą – tam reikia keleto metų, taip pat sudėtinga rasti žmonių, kuriuos sietų kokie nors ryšiai su Lietuva.
Kultūriškai tolima rinka
Ekonomistas Afganistaną vadino ne tik politiškai nestabilia zona, bet ir kultūriškai labai tolima rinka.
„Per daug sudėtinga rinka – net sunki Kinijos rinka yra gerokai geresnė nei Afganistanas, nes ten dirba nemažai lietuvių, yra pas ką paklausti, pasimokyti iš įvairių klaidų, ambasada didelė. O Afganistanas – sunki šalis, skiriasi ir kultūriškai, ir verslo sąlygos, ir pasitikėjimo nėra“, – lygino S.Besagirskas.
Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vykdantysis direktorius Giedrius Bagušinskas pritaria, kad ir lietuvių maisto gamintojams dėl kultūrinių priežasčių su panašiais kraštais dirbti sudėtinga – pavyzdžiui, ten kasdieninis maistas yra avinžirniai, kurie Lietuvoje nėra populiarūs.
G.Bagušinskas tvirtino pamenantis ir V.Ušacko vadovavimo ES misijai Afganistane metu keltas idėjas, kad lietuviai galėtų tiekti maisto produktus ten dirbusiems vakariečiams. Visgi tokios idėjos taip ir liko kalbų lygmenyje. Neužsimezgė ir verslo ryšiai ir su afganais.
„Tai ypatingai tolima šalis susisiekimo, logistikos, kultūros, skurdo lygio prasmėmis.Tokie kraštai importuoja labiau pirmo būtinumo produktus – grūdai, miltai, kruopos. Kai reikia pigiai pamaitinti žmones ir daug. Iš mūsų kraštų neturime, ką pasiūlyti pigiai ir daug, ir dar priimtino islamiškai kultūrai“, – kodėl bendradarbiavimas neprasidėjo apibendrino G.Bagušinskas.
Nors Lietuvos verslo Afganistanas kaip rinka niekada ypač nedomino, dabartinė suirutė šioje šalyje ilgam išbrauks Afganistano rinką iš investuotojų ir eksportuotojų sąrašų. Nepaisant 20 metų trukusių amerikiečių mokymų, milijardų dolerių paramos Afganistano kariuomenei, kiek daugiau nei per savaitę talibai užėmė daugiau nei tuziną provincijos sostinių ir įžengė į Kabulą be jokio pasipriešinimo. Tai lėmė Afganistano prezidento Ashrafo Ghani pasitraukimą iš šalies ir vyriausybės žlugimą.
