2023 m. kovo 14 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje Algimantas Marazas nuteistas už tai, kad eidamas „Šiaulių grūdų“ generalinio direktoriaus pareigas, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, pagal generalinio direktoriaus pareiginius nuostatus būdamas atsakingas už jam pagal panaudos sutartį perduoto, bendrovės įsigyto turto ir bendrovei patikėto turto tinkamą naudojimą bei išsaugojimą, veikė neūkiškai.
Kitaip tariant, jis nepakankamai kontroliavo atsakingų darbuotojų darbą ir neužtikrino grūdų inventorizacijos atlikimo, todėl buvo apsunkinta grūdų (priimtų/saugojamų) apskaita.
Taip A.Marazas, neveikdamas kaip atidus ir rūpestingas įmonės vadovas, dėl neatsargumo iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB „R“ ir UAB „B“ priklausantį turtą – 774,052 tonos grūdų, kurių bendra vertė 151 134,63 Eur.
Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad A.Marazo padaryta veika žemesniųjų instancijų teismų pagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 ir 4 dalis kaip neatsargus didelės vertės svetimo turto iššvaistymas, ir jis dėl šios veikos pripažintas kaltu.
Nors byloje ir nebuvo nustatyta, kokiu konkrečiu būdu UAB „R“ ir UAB „B“ grūdai dingo iš AB „Šiaulių grūdai“ saugyklų, tačiau įmonėje nebuvo atliekamos privalomai nustatytos atlikti grūdų inventorizacijos, saugomi kitų įmonių grūdai buvo malami ir naudojami pačios AB „Šiaulių grūdai“ veikloje ir kt.
Būtent nuteistasis buvo atsakingas už tinkamą šio jam patikėto svetimo turto išsaugojimą, tačiau su saugomu turtu jis kaip įmonės vadovas elgėsi aplaidžiai, neūkiškai, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, tai ir nulėmė grūdų trūkumą (jų neišsaugojimą).
Vadovas elgėsi aplaidžiai, neūkiškai, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus.
Byloje nustatyta, kad buvo apsunkintos civilinių ieškovių galimybės gauti nuostolių kompensavimą. Be to, AB „Šiaulių grūdai“ veikiant nuostolingai, jai buvo iškelta bankroto byla, o civilinėms ieškovėms civilinėse bylose jokia teismų priteisto nuostolių atlyginimo dalis nebuvo išieškota. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, atkreipiant dėmesį ir į A.Marazo veika padarytos žalos dydį, pagrindžia baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinės priemonės) už jo padarytą veiką taikymą.
Išplėstinė teisėjų kolegija, pripažindama A.Marazo veikos kvalifikaciją teisinga, išaiškino, kad dėl neatsargumo padarytas turto iššvaistymas gali pasireikšti ne tik neteisėtu patikėto ar žinioje esančio turto perleidimu, bet ir kitokiu kito asmens turtinių reikalų netinkamu tvarkymu, padarant jam žalos. Tokia situacija gali susiklostyti, kai, pvz., kaltininko neatsargumas lemia atsiradimą aplinkybių, sudarančių sąlygas tretiesiems asmenims patiems paimti kaltininkui patikėtą (jo žinioje esantį) turtą, žala gali būti padaroma asmeniui netinkamai atliekant jam pavestą darbą ir pan.
Veikos neteisėtumas tokiu atveju pasireiškia įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba sutartyse įtvirtintų pareigų nesilaikymu. Įmonės vadovo atveju tai gali pasireikšti, pvz., netinkamu darbo organizavimu, nepakankamu pavaldinių kontroliavimu, jam patikėtų (žinioje esančių) vertybių tinkamo saugojimo neužtikrinimu ir pan.
Šių išaiškinimų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija kartu akcentavo, kad patikėto ar kaltininko žinioje esančio turto tvarkymo sąlygų pažeidimas savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis.
Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, tačiau jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.