Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) balandžio 24 dieną patenkino „Lampe & Schwartze“ skundą – panaikino Klaipėdos apygardos teismo ir Apeliacinio teismo sprendimus – pastarieji atmetė Vokietijos įmonės reikalavimą „Lietuvos geležinkeliams“ ir grąžino šį klausimą nagrinėti iš naujo Klaipėdos apygardos teismui.
„Lampe & Schwartze“ teismuose siekė iš LJL ir „Lietuvos geležinkelių“ solidariai prisiteisti 785 tūkst. JAV dolerių (apie 705 tūkst eurų) skolą, kuri 2015 metais atsirado Vokietijos įmonei apmokėjus jos krovinį į Kanadą gabenusios ir viename iš JAV uostų areštuotos „Ventos“ skolas. Anot „Lampe & Schwartze“, laivo skolas ji apmokėjo LJL prašymu ir tai leido neparduoti „Ventos“ aukcione užsienyje mažesne nei rinkos kaina.
2015-ųjų rugsėjį „Lampe & Schwartze“ su LJL pasirašė atsiskaitymo sutartį dėl už laivą sumokėtų lėšų grąžinimo. „Lampe & Schwartze“ teismams taip pat nurodė, kad su LJL ir „Lietuvos geležinkelių“, kuriems buvo įkeista „Venta“ ir kuriems netrukus perduotas 57 proc. JLJ valstybės d akcijų paketas, atstovais žodžiu buvo sutarta, kad Vokietijos įmonei skola bus išmokėta pardavus „Ventą“.
LJL 2015 metų pabaigoje buvo iškelta bankroto byla, į Klaipėda sugrįžusi „Venta“ buvo parduota 2016 metais, tačiau skola „Lampe & Schwartze“ nebuvo grąžinta. Nagrinėjant bylą Klaipėdos apygardos teisme 2017 metas Vokietijos įmonė atsisakė reikalavimų LJL, nes jos bankroto byloje buvo įtraukta į kreditorių sąrašą su 985,2 tūkst. eurų finansiniu reikalavimu, o įmonės reikalavimą „Lietuvos geležinkeliams“ tiek šis, tiek Apeliacinis teismas atmetė.
Klaipėdos apygardos teismas nurodė, kad „Lampe & Schwartze“ teiginius apie neva sudaryta žodinį susitarimą paneigia susitikime dalyvavusio „Lietuvos geležinkelių“ atstovo – tuometinio įmonės vyriausiojo finansininko pavaduotojo paaiškinimas, jog jis neturėjo įgaliojimų sudaryti tokią sutartį, kuriai yra būtinas valdybos pritarimas.
Su tokia pozicija sutiko ir Apeliacinis teismas, anot kurio, derybos nebuvo sėkmingos ir niekas, išskyrus „Lampe & Schwartze“, bylos nagrinėjimo metu žodinio susitarimo egzistavimo nepatvirtino.
Tuo metu LAT teisėjų kolegija konstatavo, kad „Lampe & Schwartze“ prašymą dėl nuostolių atlyginimo iš „Lietuvos geležinkelių“ vertinę žemesnės instancijos teismai ginčo situacijos neįvertino galimos ikisutartinės atsakomybės kontekste. LAT teigimu, ikisutartiniai šalių veiksmai, kuriems yra svarbus sąžiningumas, tampa reikšmingi tais atvejais, kai derybos nepasibaigia sutarties pasirašymu.
„Būtina atsižvelgti į šalių derybas ir elgesį jų metu, tirti, ar nebuvo nesąžiningų veiksmų klaidinant kitą šalį dėl sandorio perspektyvų, ar kita šalis buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, ar buvo sukurti pagrįsti lūkesčiai dėl sandorio sudarymo perspektyvų, ar buvo pagrįstas pagrindas tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta, ar abi šalys siekė sandorio sudarymo ir sąmoningai nesukūrė tam kliūčių“, – teigiama LAT nutartyje.
Joje pažymima, kad žemės instancijos teismai formaliai rėmėsi tuo, kad „Lietuvos geležinkelių“ atstovas neturėjo įgaliojimų sudaryti susitarimą, ir nepakankamai įvertino „Lampe & Schwartze“ teiginius, kad jos atstovas turėjo pagrindą manyti susitikimo metu besiderantis ir galimai susitariantis su asmeniu, turinčiu teisę sudaryti tokį susitarimą.
„Žodinio susitarimo (ne)buvimo faktas turėtų būti nustatomas įvertinus ir tai, ar „Lampe & Schwartze“ atstovas, įvertinus jo patirtį bei kvalifikaciją, galėjo pagrįstai tikėtis, jog susitikimo metu „Lietuvos geležinkeliams“ atstovavęs asmuo turi tokiam susitarimui reikiamus įgaliojimus“, – pabrėžė LAT.
Pasak jo, žemesnės instancijos teismai „Lampe & Schwartze“ nurodomų aplinkybių šiuo aspektu netyrė ir bylos esmė nebuvo atskleista, todėl šis klausimas perduotas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
