„Mane labai nustebino vaisių ir daržovių šviežumas bei kokybė“, „Mus labai nustebino kainos – tikimės, kad ir toliau jos išliks tokios pat“ – čia lankytojų atsiliepimai, kuriais džiaugiasi prekybos tinklo atstovai.
„Yra tokių prekių, kur kitur nerasi, kaip rauginti agurkėliai“, „Ten „iceberg“ salotos tik 19 centų kainuoja“, „Tokios silkės niekur negausi“ – komentarais mane apibėrė draugai. Nusprendžiau – savaitė praėjo, gal jau laikas nueiti pažiūrėti, kokia ta šventovė.
Ketvirtadienis. 18 valanda vakaro. Eilės prie vienintelio Klaipėdos „Lidl“ vis dar ilgiausios. Tenka palūkėti. Eilėje stovint praėjo ir 20 minučių.
Pagaliau gaunu vežimą. Aga, krepšelių nėra. Gudrus žingsnis tam, kad pirktume dar daugiau. Prasideda manevravimas tarp lentynų:
– Vaisiai ir daržovės? Teoriškai jų yra ir jie pigūs. Praktiškai – lentynos tuščios, viskas išrinkta, bulvės 5 centų didumo, kas kad pigios (41 centas už kilogramą). Morkų ir pomidorų teks pėdint į kitą prekybos centrą.
– Saldumynai? Nedidelė lentyna su 6 stalčiais sveriamų saldainių kaip „Meška šiaurėje“ ir gausybė sausainių pakuotėse, aplietų šokoladu ir dar kažkuo. Klaipėdiečiai puola dėti į krepšius šokolado plyteles su neskaldytais lazdyno riešutais už 89 ct.
– Mėsa? Kam ta mėsa, jos nėra. Tiesa, buvo kažkokia akcija, bet šaldytuvas tuščias, kabo tik iškaba „kiaulienos kumpis“. Dar likusios kelios pakuotės vištienos filė ir koldūnų.
– Sūreliai? Taip, yra po 19 ct dvi rūšys – su aviečių glaistu ir lazdynų riešutais. Imu. Dar galima rasti „Nykštuko“ sūrelio, tačiau jau išgirstu komentarus, kad to neverta pirkti, nes kaina „kaip visur“.
– Pieno? Nebėra. Nebent pakuotėse visai kitame skyriuje su begaliniu galiojimo terminu. Kefyro? Nebėra. Gal ir nebuvo. Nežinau.
– Jogurto? Gausiai prikrauta natūralaus jogurto. Paskaninto skoniais – vos pora rūšių. Ieškau, kas gamina. Gaminta Vokietijoje.
– Varškės? Yra. Imu. Lenkiško sviesto 200 g. – 89 ct. Eilė „vežimuotų“ klaipėdiečių krauna šiuos gaminius į vežimus. Tiks.
Įvažiuoju srovės nešama į kosmetikos skyrių. Lentynos apytuštės, o tai ką randu, verčia abejoti dėl kokybės. Pabandau ištrūkti.
– Šortai berniukams? Praeinu su vežimu pro krūvą drabužių. Vėl suabejoju kainos ir kokybės atžvilgiu. Bandau apsisukt, kažką užkliudau, atsiprašau, bet niekam čia tai nerūpi. Visi visus kliudo.
– Cukrus? 67 ct už kilogramą. Nebėra. 72 ct. Yra, bet niekas pirkti neskuba. Kaina tokia kaip ir visur.
Prisimenu bananus. Nuvinguriuoju iki jų. 99 ct. Akcija? Nebežinau. Pastebiu, kad šįkart bananai jau nebėra pagrindinė „Lidl“ prekė.
Pamatau eilę. Nepatikiu. „Čia eilės galas?“, – paklausiu atsargiai brandaus amžiaus vyro. „Taip!“ – nė neatsisuka jis.
Turiu įprotį skaičiuoti, kiek eilėse priekyje manęs stovi žmonių. Imu skaičiuoti, bet tuoj suprantu, kaip tai beprasmiška, nes – kasų nė nematyti.
Eilė, kurioje stoviu, vinguriuoja per alkoholio skyrių. Pro mane vis braunasi pigaus alaus „medžiotojai“. Visi girdėję apie kažkokį vokišką alų, kurio skardinė kainuoja 29 centus. Tokio nėra. Yra už 39 ct. Šviesaus alaus lentyna – tuščia, likęs tik „stiprus“. Tiesą sakant, niekas nė nežiūri, niekas nė neskaito, ima ir tiek.
Kasininkas džiugiai nusiteikęs. Jam vis dar pirma darbo savaitė. „Dirbau prieš tai „IKI“. Darbas vienodas – ar yra žmonių, ar nėra. Čia linksmiau“. Ir ima flirtuoti su prekių krovėja. „Jums nereikia sudėti prekių? Kodėl? Jos pas mus tokios geros“.
Išeinu iš parduotuvės apie 20 val. Matau eilėje prie durų vis dar kantriai stovinčius žmones. Tačiau priešingai nei eilėse prie gydytojo, jų visų akys džiaugsmingos.
O aš suku galvą, kur dabar važiuoti pomidorų ir morkų. Pieno ir kefyro.
