Kodėl būtent kokybės garantiją kaip argumentą konkurencinėje kovoje su didžiausia Europos Sąjungoje (ES) vištienos gamintoja Lenkija pasirinko mūsų gamintojai; kaip į savo rinką lietuvišką paukštieną įsileido reiklieji skandinavai; kaip išsilaikyti prasidėjus COVID-19 krizei padėjo lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ inicijuota kampanija „Išvien dėl Lietuvos“, kalbėjomės ir su AB „Vilniaus paukštynas“ bei AB „Kaišiadorių paukštynas“ generaliniu direktoriumi Dariumi Gudačiausku.
Vietinis viščiukas, kaip čia pat nuskintas obuolys – geriau
Ūkininko R.Tamošiūno įsitikinimu, vietoje užaugintas viščiukas, kaip ir čia pat nuskintas obuolys – geriau. „Lietuviai konservatyvesni, nepersistengia su visokiais priedais. Daliai žmonių tinka nuvažiuoti į Lenkiją ir apsipirkti ten, bet kiti atsirenka. Todėl tokios iniciatyvos, kaip „Išvien dėl Lietuvos“, kurią paremdama COVID-19 paliestus vietos gamintojus paskelbė „Maxima, labai gražios. Jei žmonės pirmenybę teiktų vietinei produkcijai, mums būtų paskata dirbti toliau, juolab, kad Lietuva – maža šalis, kokybė lengvai patikrinama. Atvažiavusiems į ūkį galiu parodyti, kaip dirbam, paneigti visokius mitus, kad paukšteliai uždaryti į narvus, girdomi per vamzdelius ir t. t., nes tai – iš pasakų srities. Aš pats galiu tą kombikormą atsisėdęs valgyti su šaukštu, nebijodamas, kad susirgsiu, apsinuodysiu ar blogai jausiuosi, nes jame nėra nieko nenatūralaus“, – sakė ūkininkas.
R.Tamošiūnas savo ūkį įkūrė prieš 11 metų ir nuo to laiko bendradarbiauja su „Kauno grūdų“ įmonių grupe. Skaičiuojant kvadratiniais metrais, jo ūkyje užstatomas paukščių plotas siekia 2 tūkst. kvadratinių metrų. Paukščiai auga uždarose patalpose, laisvai, ant kraiko.
„Daliai žmonių tinka nuvažiuoti į Lenkiją ir apsipirkti ten, bet kiti atsirenka. Tokios iniciatyvos, kaip „Išvien dėl Lietuvos“, kurią paremdama COVID-19 paliestus vietos gamintojus paskelbė „Maxima, labai gražios“. Ūkininkas R. Tamošiūnas
„Atsivežame vienadienius viščiukus, kurie yra mažulėliai, 43-45 gramų svorio, juos ant pakloto kraiko paleidžiame. Temperatūra siekia plius 35-36 laipsnius, ar būtų viduržiemis, ar vidurvasaris. Auginame apie 40 dienų, palaipsniui mažindami šilumą, didindami ventiliaciją, kad nebūtų drėgmės, nes nuo sąlygų priklauso paukščių sveikatingumas“, – pasakojo ūkininkas.
Per pandemiją smulkusis verslas patyrė sunkumų. R.Tamošiūno ūkis ne išimtis: „Žinoma, patyrėme, nes esame priklausomi nuo realizacijos, supirkimo kainų. O tarp viščiukų augintojų konkurencija didelė, nes lenkai dempinguoja“.
Galima lengvai susekti, kas iš kur atvyko ir kur nukeliavo
Kad ir kaip būtų, ūkininkas tiki, kad kokybiškos paukštienos auginimas apsimokės net ir pigesnei vištienai plūstant iš kaimyninės Lenkijos.
R.Tamošiūno, žodžiais, tas pigumas vis viena kažkuo pagrįstas ir vis daugiau žmonių tai supras. „Kalbėkit kaip sau norit – ar pigesnį automobilį pirksim, ar maistą, ar pigesnį drabužį. Kai pradedi aiškintis, kodėl kainuoja mažiau, sudėlioji visus kaštus, paaiškėja, kad arba dėl valstybės dotacijos ar dedama to, ko žmogus galbūt nelabai norėtų valgyti, tarp mūsų šnekant, visokių papildų, priedų. Matome nuotraukose, internete JAV broileriai, kaip kultūristai. Kai kur turbūt ir hormonai naudojami auginant vištieną, neatmetu ir tokios galimybės“, – svarstė ūkininkas.
Pasak jo, Lietuvoje Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nuolat tikrina ūkius: „Aš mažiukas, nesvarbu turi 8 vištas, ar 50 tūkst. ir daugiau, jeigu pas tave randa kažkokių neatitikimų, dar dažniau tikrina, galiausiai gali atimti licenziją ir nebeturėsi darbo. Paukščio sveikatingumą užtikrinančias priemones yra įvardijęs ir paukštynas, su kuriuo augintojas sudaręs sutartį. Produkcijos partijos yra numeruojamos ir galima lengvai susekti, kas iš kur atvyko ir kur nukeliavo. Todėl lietuviška vištiena ir nekelia abejonių“, – sakė R.Tamošiūnas.
Uždaros lietuviškos ūkininkystės grandinė: nuo lauko iki stalo
AB „Vilniaus paukštynas“ generalinio direktoriaus D.Gudačiausko teigimu, uždara lietuviškos paukštienos gamybos grandinė ne tik užtikrina, kad vartotojus pasieks kokybiškas, saugus produktas, bet ir gelbsti Lietuvą konkuruojant su Lenkija, kuri yra didžiausia vištienos gamintoje visoje Europos Sąjungoje (ES). Lenkijoje pagaminama apie 3 mln. tonų vištienos per metus – vaizdžiai tariant, po toną kiekvienam Lietuvos gyventojui.
Pasak D.Gudačiausko, vištiena - subalansuotas produktas ne tik mitybiniu požiūriu, bet ir pagal tai, kiek gamyboje išsiskiria CO2, kalbant apie poveikį gamtai.
„Jei skalės apačioje – miške riešutauti, viršuje – gyvulininkystė., pvz., jaučio užauginimas. Paukštiena yra kažkur per vidurį, jos kilogramui išauginti reikia apie pusantro kilogramo grūdų ir kito pašaro paukščiams, kai jautienos ar kiaulienos - kelis kartus daugiau. Taigi, galima sakyti, kad paukštiena yra labai ekologiškas gyvūninės kilmės proteinas ir būtent dėl to pasaulyje toks populiarus“, – atkreipė dėmesį paukštyno vadovas.
Konkuruoti su kaimynais tiesiog gaminant paukštieną – nerealu
COVID-19 pristabdė paukštienos pardavimus visame pasaulyje, nes sutriko turizmo srautai. Ir nors tarptautinėse ataskaitose iki 2030 metų prognozuojama, kad paukštienos suvartojimas pasaulyje toliau augs, konkurencija tarp paukštienos pardavėjų išlieka ypač didelė, o Lietuvos gamintojų situacija – išskirtinai kritinė dėl toje pačioje rinkoje veikiančio „monstro“– lenkų pramonės.
„Šalia turime didžiausią paukštienos gamintoją visoje ES. Lenkų ūkininkai užaugina, o gamintojai pagamina maždaug 3 mln. tonų paukštienos per metus, kai mūsų fabrikai – apie 100 tūkst. tonų vištienos per metus“, – lygino D.Gudačiauskas.
Pasak paukštynų vadovo, paukštininkystė Lenkijoje turi gilias tradicijas ir yra stipriai remiama valstybės, todėl Lietuvai šioje srityje konkuruoti su kaimynais tiesiog gaminant paukštieną – nerealu.
Neabejotinos kokybės argumentas
„Galvodami, kaip įgyti pranašumo, atradome, kad mūsų stiprybė gali būti neabejotina kokybė. Nesakau, kad lenkai gamina blogus produktus, atvirkščiai, esu didelis lenkų ūkio fanas. Tai, ką jie pasiekė per trisdešimt metų daugelyje sričių, yra neįtikėtina. Paukštininkystėje taip pat. Tačiau jų ūkio modelis turi kelis blogus dalykus. Visų pirma, kad smulkūs ūkininkai, kurių labai daug – kiekvienas sau verslininkas, pats renkasi iš kokio tėvinio pulko atsivežti viščiukų, kuo juos šerti, į kokią skerdyklą vežti išaugintus paukščius ir t. t. Svarstydami, kaip įgyti pranašumo prieš kaimynus, mes sugalvojome įsidiegti uždarą gamybos grandinę: patys perkame grūdus ir žaliavas subalansuotų pašarų gamybai, patys renkamės viščiukų genetiką, užaugęs viščiukas tampa kiaušinius dedančia višta, patys inkubuojame savo užaugintų motininių vištų kiaušinius, iš kurių išsirita viščiukai broileriai, patys išauginame juos iki 40-41 dienos ir perdirbame, taip užtikrindami visų procesų nuo lauko iki stalo kokybės kontrolę ir atsekamumą nuo pradžios iki pabaigos“, – sakė D.Gudačiauskas.
Pasak pašnekovo, Lenkijoje to nėra, ten per dieną į vieną skerdyklą suvažiuoja skirtingų kokybių broileriai, didžiosiose skerdyklose per dieną pagaminama paukštienos tiek, kiek Lietuvoje per mėnesį, skirtingos žaliavos srautai maišosi tarpusavyje, todėl dažnai paukštiena užkrečiama Salmonella bakterija, jei kyla problemų, sunku atsekti, kuriame konkrečiai iš daugybės ūkelių, inkubatorių, tėvinių pulkų, fermų ir t.t buvo pirminė tarša.
„Tokiu atveju kokybės kontrolė tampa misija neįmanoma. Lyg ir atvežamas geras viščiukas, lyg ir lesintas gerais pašarais, lyg ir kokybiškas, bet sunku garantuoti, kad visoje grandinėje kažkas nepadarė klaidos – pvz., neužkrėtė tėvinio pulko salmonelėmis, kurios po to per kiaušinį pateko į broilerį, ar kažkas tvarte nepaliko bakteriologinės taršos, kuri „nuvažiavo“ į skerdyklą. Skerdžiant 300 tūkst. paukščių per dieną, kurie suvežami iš daugybės mažų ūkelių, labai sunku užtikrinti, kad kažkokia viena partija neatvažiuos nesaugi ir per kryžminę taršą nepaveiks kitų“, – komentavo D.Gudačiauskas.
Įvertino Skandinavijos šalys
Šiuo metu „Vilniaus paukštynas“ bendradarbiauja su 14 ūkininkų, kuriems taikomi lygiai tie patys saugos ir kokybės reikalavimai, kaip grupės paukštynams. R.Tamošiūnas – vienas jų.
„70 proc. paukščių išauginame patys, 30 proc. – ūkininkai, kurie ir pašarus iš mūsų ima, ir vienadienius viščiukus. Viskas iš tų pačių tėvinių pulkų, tos pačios genetikos. Viską esame uždarę į nepertraukiamą uždarą lietuviškos paukštienos gamybos grandinę. Neįmanoma, kad kas nors iš Lenkijos atsivežtų pigiausių viščiukų, juos paaugintų ir parduotų mums. Ūkininkai, su kuriais dirbame kartu, taip pat neveža savo produkcijos kitiems gamintojams, tad negali parsivežti ligų. Uždaros lietuviškos ūkininkystės grandinė yra labai svarbi kokybės kontrolei. Tokiu būdu mes esame patekę į Skandinavijos rinkas“, – pabrėžė „Vilniaus paukštyno“ vadovas.
Lietuvoje vienas pagrindinių argumentų renkantis prekę išlieka kaina. „Jei pasižiūrėtumėte prekybos centruose, mūsų paukštiena yra šiek tiek brangesnė. Žinoma, mes irgi organizuojame akcijas, stengiamės, kad lietuviškos paukštienos galėtų nusipirkti daugiau žmonių. Kaip sakoma, dabar ir grūdas už vištą brangiau kainuoja, tai lemia nuostolius, tačiau visada duodame uždirbti ūkininkams, kad jie išsaugotų uždaros lietuviškos ūkininkystės grandinės kokybę. Tai atsiperka, panašu, kad žmonės jau sutinka už kokybę mokėti 5-10 proc. daugiau“, – sakė D.Gudačiauskas.
„Išvien dėl Lietuvos“ padeda atrasti vietos gamintojus
Dėl COVID-19 užsidarius restoranams ir kavinėms, Vilniaus ir Kaišiadorių paukštynai nebeturėjo kur dėti po 1000 tonų paukštienos kas mėnesį. Bendrovės generalinio direktoriaus duomenimis, kaimynai lenkai nerealizuodavo po 30 tūkst. tonų paukštienos per mėnesį.
„Ir pradėjo plūsti lenkiška vištiena per turgus, kitus prekybos taškus. Kas tik norėjo vežė, nes, galima sakyti, nieko nekainavo. Ir dabar didžiulis perteklius. Sėdėjom su „Maxima“ vadovais ir galvojome, ką daryti. Ar galime kažkaip atkreipti žmonių dėmesį, kad ir lietuviška aukštesnės kokybės paukštiena šiandien yra prieinama už mažesnę kaina. Ir ar galime, pasinaudoję nelaime mums, už ištikimybę Lietuvos gamintojams pasiūlyti vartotojams vietinės paukštienos už mažesnę kainą“, – pasakojo D.Gudačiauskas, kaip dabar atsimindamas pavasarį užklupusius nuostolius dėl stojusių pardavimų, o dar reikėjo pasiryžti duoti nuolaidą „Maximos“ klientams dalyvaujant akcijoje „Išvien dėl Lietuvos“.
„Ir aš jums pasakysiu, kad buvo labai sėkminga akcija, nes vartotojai pirko be antibiotikų užaugintą lietuvišką vištieną. Patys negavę vertės, mes bent jau atidavėm ją vartotojams. Dalis jų galbūt taip atrado mūsų produktus, sužinojo apie unikalią uždaros lietuviškos ūkininkystės grandinę, išbandė geresnius produktus. Jeigu žmonėms išsakai argumentus, kodėl jie turėtų atkreipti dėmesį, rinktis vietos gamintojų produkciją, jie atsižvelgia. Kai kurių AB „Vilniaus paukštynas“ produktų apyvarta padidėjo 70 proc. Tikiu, ne vien dėl sumažintos kainos, kurią sudėtingoje situacijoje nedaug galėjom koreguoti. Žmonės pirko ir dėl patriotizmo ar galbūt pirmą kartą savęs paklausę, kodėl Lietuvoje užauginta ir perdirbta paukštiena – geresnė ir koks mano santykis su vietiniu gamintoju apskritai. Vartotojai turėjo progą savęs paklausti, o kas būtų, jei iš viso neliktų rinkoje lietuviškos paukštienos“, – sakė D.Gudačiauskas.
