R. Skyrienė įsitikinusi, kad, norint liberalizuoti užsieniečių įdarbinimą, pirmiausia reikėtų palengvinti Europos Sąjungos (ES) mėlynosios kortelės įsigijimą. Šią kortelę naudoja aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai, norintys atvykti dirbti.
„Lietuva taiko daug griežtesnius reikalavimus ES mėlynosios kortelės naudojimui negu kaimyninės valstybės. Labai ilgai trunka, kol kortelė gaunama. Jei palygintume su Latvija, tai, man atrodo, keliais mėnesiais ilgiau tvarkomės“, – pastebi R. Skyrienė.
Regionuose atliktos paklausos rodo, kad žmonės sutiktų eiti dirbti, jeigu jiems būtų siūlomas tinkamas darbo užmokestis.
A. Černiausko manymu, negalima pasakyti, kad Lietuvoje darbo jėgos trūksta. Esą regionuose atliktos paklausos rodo, kad žmonės sutiktų eiti dirbti, jeigu jiems būtų siūlomas tinkamas darbo užmokestis.
„Jeigu panagrinėtume visus skelbimus, kokias darbo vietas siūlo, atkreiptume dėmesį, kad daugiausiai siūlomas minimalus darbo užmokestis. Už tą nedidelį darbo užmokestį aukštesnės kvalifikacijos žmonės paprasčiausiai nesutinka eiti dirbti, nes, jų nuomone, jie yra per mažai vertinami, o jų gaunamas darbo užmokestis jų neiškelia iš skurdo ribos“, – sako A. Černiauskas.
Jis taip pat pabrėžia, kad dalis dirbančiųjų Lietuvoje balansuoja ties skurdo riba, o kai kurie yra netgi žemiau absoliučios skurdo ribos. Todėl, pašnekovo nuomone, jei būtų pasiūlytas didesnis darbo užmokestis, dirbančiųjų dirbti tikrai atsirastų.
A. Černiauskas: bedarbio pašalpa turi sietis su gautu atlygiu
R. Skyrienė iš dalies sutinka, kad didelė dalis žmonių nesutinka dirbti ne dėl kvalifikacijos trūkumo, bet dėl mažo atlygio. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad kartais bendrovės siūlo ir didesnius darbo užmokesčius, tačiau įvairias pašalpas ir lengvatas gaunantiems žmonėms tiesiog naudingiau nedirbti.
A. Černiausko įsitikinimu, Lietuvoje bedarbio pašalpos didinti nereikėtų, bet ji turėtų būti susieta su prieš tai gautu užmokesčiu.
A. Černiauskas nepritaria, kad socialinės paramos sistema programuoja nenorą dirbti. Pasak jo, socialinės išmokos Lietuvoje nėra didelės, bet dirbantis ir minimalų darbo užmokestį gaunantis žmogus patiria papildomų išlaidų, susijusių su darbo įgijimu, kurias atskaičiavus, darbo užmokestis išeina toks pat ar panašus kaip pašalpa. A. Černiauskas pastebi, kad todėl žmogui neapsimoka dirbti už minimalų atlygį.
Jis pripažįsta, kad šalyje yra žmonių, kurie prisitaikė gyventi iš gaunamų pašalpų ir lengvatų, todėl labai sunku juos integruoti į darbo rinką, bet akcentavo, kad tokie žmonės kiekvienoje ES valstybėje tesudaro 4–5 proc. visų bedarbių.
A. Černiausko įsitikinimu, Lietuvoje bedarbio pašalpos didinti nereikėtų, bet ji turėtų būti susieta su prieš tai gautu užmokesčiu. Pirmaisiais metais po darbo praradimo turėtų būti mokama suma lygi 50 proc. buvusio darbo užmokesčio, antraisiais – 40 proc.
„Lietuva turbūt vienintelė ES šalis, kurioje bedarbio pašalpa nėra susieta su darbo užmokesčiu arba tas susiejimas yra labai nežymus. Dabar vidutinė pašalpa – 550 litų, nepriklausomai nuo to, kiek žmogus prieš tai uždirbo“, – tvirtina A. Černiauskas.
Pašnekovai sutinka, kad žmonės dažnai įsidarbina kitose valstybėse todėl, kad ieško geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų. Dėl to lietuviai emigruoja į kitas valstybes, o iš trečiųjų šalių atvykstantys piliečiai sutinka dirbti už minimalų darbo atlygį Lietuvoje.
