Singapūras garsėja savo gatvės maisto ir vietinės virtuvės patiekalų įvairove, tačiau šalis, apsirūpindama maistu, susiduria su ne vienu iššūkiu.
Kaip rašo CNBC, ši problema dėmesio centre atsidūrė po to, kai kaimyninė Malaizija, iš kurios Singapūras importuodavo 34 proc. savo suvartojamos vištienos, šių metų gegužę uždraudė jos eksportą.
Singapūras yra maža valstybė, įsikūrusi Malajų salyne, todėl jai trūksta gamtinių išteklių – 90 proc. maisto produktų valstybė importuojasi iš daugiau kaip 170 šalių. Daugiausia produktų į šalį atkeliauja iš Malaizijos, Vietnamo, Indonezijos, Kinijos, Brazilijos ir panašių šalių.
Nepaisant to, Singapūro parduotuvėse galima rasti ne vieną įdomų produktą, kurio nerasime Lietuvoje. 15min kviečia pasižvalgyti.
1. Durianų džemas
Vaisių karaliumi tituluojamas durianas nėra įprastas vaisius – dėl savo aštraus ir specifinio aromato (kai kas jį lygina su neplautų kojinių kvapu) jį draudžiama įsinešti į Singapūro viešąjį transportą, kai kurios oro linijos draudžia jį gabentis rankiniame bagaže.
Tiesa, durianą rasti dažniau pavyks vietiniuose turguose, o parduotuvėse teks ieškoti kitokių alternatyvų – čia galima rasti šio vaisiaus skonio šokolado, sausainių ar ledų.
Viena iš įdomesnių variacijų – duriano džemas (kaya) – taip vadinama Singapūre ir Malaizijoje labai populiari uogienė, tepama ant skrebučio ir dažniausiai valgoma pusryčių metu.
Durianų džemo indelio kaina Singapūro prekybos tinklo „Giant“ parduotuvėje siekia 4,80 Singapūro dolerio (3,37 euro).
2. „Šimtamečiai“ kiaušiniai
Jei lankėtės Kinijoje, Pietų Korėjoje ar Japonijoje, greičiausiai girdėjote apie vadinamuosius „šimtamečius“ kiaušinius (dar kitaip vadinamus „konservuotais“, „juodaisiais“ ar „senaisiais“ kiaušiniais).
„Šimtamečiai“ kiaušiniai yra kinų virtuvės delikatesas – paprastai čia pasitelkiami ančių kiaušiniai, nors vietoje jų gali būti naudojami ir vištų arba putpelių.
Panašiai kaip ir durianas, šis užkandis ne vieną gali atstumti savo išvaizda ir gaminimo būdu. Patiekalas gaminamas anties, vištos ar putpelės kiaušinius konservuojant molio, druskos, gesintų kalkių ir ryžių lukštų mišinyje nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo apdorojimo būdo. Per tą laiką lukštas visiškai ištirpsta, kiaušinio baltymas virsta gintaro spalvos želatinos mase, o trynys tampa tamsiai žalios, pelėsį primenančios spalvos.
„Šimtamečiai“ kiaušiniai yra sūraus skonio ir kreminės tekstūros. Jie dažnai patiekiami kaip užkandis su sojų padažu arba dedami į ryžių košę.
4 konservuotų anties kiaušinių pakuotės kaina Singapūro parduotuvėje atsieis 2,50 Singapūro dolerio (1,76 euro).
3. Sūdyto kiaušinio (arba rūkyto sūrio) ir žuvies odelių traškučiai
Vaikštant po Singapūro maisto parduotuves, galima įsitikinti, kad čia itin mėgstami užkandžiai su kiaušiniais. Pavyzdžiui, tarp singapūriečių populiarus sūdyto kiaušinio trynio ir žuvies odelių užkandis. Tačiau jis – gana nepigus. 100 gramų šių traškučių pakelis kainuoja 9,05 Singapūro dolerio (6,36 euro).
Yra ir kitokių šio užkandžio variacijų, viena jų – rūkyto sūrio ir lašišos odelių traškučiai. Jų kaina panaši – 9,25 Singapūro dolerio (6,50 euro) už 100 gramų.
Nemėgstantys žuvies gali rinktis daržovių traškučius. Vieni įdomesnių – kepti žirnių traškučiai, kurių kaina – 3,45 Singapūro dolerio (2,42 euro)
4. Attap sėklos
Singapūre palmių sėklos (dar vadinamos attap) naudojamos kaip ingredientas desertams arba atvėsintos ir pagardintos sirupu pačios patiekiamos kaip desertas.
Tai yra nesubrendę nipa palmių, kurios auga minkštame dumble ir lėtai tekančiuose potvynių ir atoslūgių vandenyse, vaisiai.
Nipa palmės stiebas auga po žeme, o virš žemės paviršiaus iškyla tik lapai ir žiedai. Pastarieji subrandina sumedėjusius riešutus, išsidėsčiusius rutulio formos kekėje ant vieno stiebo.
„Nulaužus“ žiedų kekę, iš jos išsiskiria saldžios, valgomos sultys, kurios renkamos vietiniams alkoholiniams gėrimams, vadinamiems tuba, bahal arba tuak, gaminti. Palmių sėklos yra šalutinis sulos rinkimo proceso produktas.
Pusė kilogramo palmių sėklų kainuoja 4,50 Singapūro dolerio (3,16 euro).
Žurnalistės kelionę į Singapūrą iš dalies apmokėjo Azijos ir Europos fondas (Asia–Europe Foundation). Straipsnio turiniui įtakos tai neturėjo.