– Kaip atrodo Lietuvos baldų gamintojai?
- Palyginus su daugeliu šalių, Lietuvos baldininkai atrodo pakankamai
neblogai, jie Lietuvos ekonomikoje sudaro reikšmingą dalį. Tam, kad atlaikytų konkurenciją, gyvenimas juos privertė būti efektyviais, tačiau tobulėjimui ribų nėra: jei pažiūrėti į pridėtinę vertę vienam darbuotojui, tai Lietuvos baldų pramonė dar atsilieka nuo Europos vidurkio.
- Kur lietuviai yra pažengę, o kokiose srityse jiems reikėtų pasitempti?
- Daugelis baldininkų vis dar pardavinėja gamybinę vertę, o ne naujų baldų kūrimą ir prekės ženklą. Nemažai Lietuvos gamintojų gamina pardavėjui IKEA, todėl beveik niekur nesimato, kad gaminį pagamino Lietuvos įmonė. Daugelis gamintojų pardavinėja kažkam ir dirba su perpardavinėtojo prekės ženklu, todėl mano rekomenduojamas kitas žingsnis – savo kolekcijų kūrimas ir populiarinimas Europoje, Azijoje ir JAV.
- Ką rekomenduotumėte keisti?
- Kas vyksta pasaulyje, ne tik baldų pramonėje, o daug kur – tai gaminių individualizavimas. Visi nori ko nors unikalaus, niekas nenori virtuvės kaip pas kaimyną. Antra tendencija – visi nori čia ir dabar. Taigi gamybos efektyvumas yra išmokti gaminti nedidelėmis partijomis, pakankamai greitai – tai darosi nebe konkurenciniu pranašumu, o būtina išgyvenimo sąlyga.
- Daugelis gamybos įmonių yra rajonuose ir apdirbamoji pramonė kalba apie darbo jėgos trūkumą. Kaip galima problemą išspręsti?
- Kiekviena problema sukuria ir galimybes. Tai, kad trūksta darbuotojų, skatina įmones efektyvinti veiklą, išmokti su turimais darbuotojais gaminti daugiau, daryti mažiau nereikalingų veiklų, persitvarkyti nereikalingus procesus. Apie tai kalba visos gamybos valymo metodikos: „Toyota“ gamybos sistema, apribojimų teorija, LEAN.
Iš kito pusės robotizacija daro savo – robotai darosi populiaresni, jie darosi pigesni, bet jie gali atlikti ir daugiau funkcijų. Jei anksčiau robotų pramonė buvo orientuota į masinę gamybą, tai robotų gamintojai suprato individualėjimo tendenciją, todėl stengiasi prie jos prisitaikyti, taigi robotai tampa lankstesni.
Dar vienas aspektas - plačiąja prasme darbuotojų trūkumas nėra blogas dalykas, nes tai rodo tam tikra pragyvenimo lygį. Galbūt artimiausiu metu mes turėsime ne emigraciją, o imigraciją. Mes artėjame prie Europos Sąjungos pragyvenimo lygio, todėl tikiuosi pas mus bus žmonių, kurie norės atvažiuoti. Daugelis turtingų šalių sprendė savo darbo jėgos klausimus emigrantų sąskaita.
- Ar turite teigiamų pavyzdžių, kaip įmonės sėkmingai pertvarkė savo veiklą?
- Pavyzdžių yra daug. Kai kurios įmonės persitvarko ne stiprindamos savo prekės ženklą, o susitvarkiusios savo gamybinius procesus, padidina savo gamybinius pajėgumus trečdaliu, pradeda eksportuoti. Tai padarė tie, kurie dirba su IKEA. Yra kiti, kurie pradėjo dirbti su savo prekės ženklu. Tarkime, bendrovė „Dalios baldai“, kuri eksportuoja į Šveicariją ir Angliją.
Turėjau seminarą ir iš 50 dalyvių tik 4 teigė neeksportuojantys. Baldininkai beveik visi suprato, kad nėra tokio dalyko kaip Lietuvos rinka – bent Europos ar pasaulio. Todėl jie sėkmingai konkuruoja tiek su Tolimųjų Rytų, tiek su Artimųjų Rytų gamintojais.
- Ką gali pasiūlyti lietuviai, ko negali kiti?
- Iš Kinijos vežti baldus užtrunka bent tris-keturias savaites, o mes europiečiams galime nuvežti per tris-keturias dienas. Mes galime pasiūlyti greitį. Kitose sferose – žaislai ar elektronika – galima skraidinti, nes jie nesunkūs daiktai. Baldus skraidinti vis dar per brangu, todėl mes galime išlošti.
Lietuviai turi orientuotis į didesnės pridėtinės vertės užsakymus, individualius užsakymus. Tai gali būti standartinė spintelė, tačiau skirtingų spalvų. Arba kiek kitokių išmatavimų virtuvės komplektas. Tas individualumas ir operatyvumas – tai, ką Lietuvos gamintojai gali pasiūlyti pasauliui.
- Konsultuojate Lietuvos įmones. Ar Lietuvos gamintojai persitvarko?
- Dauguma gamintojų persitvarko. Jei ilgą laiką jie gyveno iš pigios darbo jėgos, tai dabar turi persitvarkyti ir tobulėti. Vienas svarbiausių dalykų, kad persitvarkymas nėra baigtinis procesas, o turi vykti nuolat. Tie, kurie padaro, tie sėkmingai lieka rinkoje. Tie, kurie nepadaro, - tų nebelieka rinkoje.
- Kokias didžiausias klaidas daro baldų pramonės įmonės pertvarkydamos savo veiklą?
- Net tos įmonės, kurios imasi aktyviai pertvarkyti veiklą, dažniausia išbarsto pastangas arba daro ne ta seka. Tai duoda daugiau žalos nei naudos, nes naudoja netinkamas priemones tikslams pasiekti. Bet didžiausia klaida yra nedaryti pokyčių, nes visi pridaro klaidų tobulėdami, bet geriau karts nuo karto suklysti, nei nieko nedaryti. Pasaulis keičiasi, vartotojai keičiasi, poreikiai keičiasi.
- Kaip rekomenduotumėte pertvarkyti veiklą – patiems ar su ko nors pagalba?
- Pokytis - tam tikra prasme kaip sveikas gyvenimo būdas. Jei tu nesidomėjai, tai visada gerai, kai žinantis tau gali patarti. Tačiau jei turi pakankamai vidinės disciplinos, išorinis konsultantas nėra būtinas. Neretai įmonės net apsigauna, tikėdamos, kad konsultantai viską už jas padarys. Čia tas pats, kaip samdytum trenerį ir tikėtumeisi, kad jis už tave bėgios, o tau svoris kris. Geras konsultantas padeda pasiekti rezultatų daug greičiau, bet tai nėra būtina.
