2011 metais E.Vinauskaitė baigė ekonomikos studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Įgijusi diplomą pradėjo dirbti finansų analitike – ir patiko, ir sekėsi.
„Tačiau pajaučiau, kad daugiau naudos ir sau, ir visuomenei duočiau, jei daryčiau tai, ką iš tikrųjų labiausiai norisi“, – neslepia.
Gebėjimai – tie patys, ambicijos – mažesnės
Eglė prisipažįsta, kad ne iš karto žinojo, ko pati nori. Kurį laiką įsivaizdavo, kad svajoja apie aiškią, saugią ir užtikrintą ateitį. Vadinasi, pirmiausia įgis specialybę, paskui baigs magistro studijas, po jų įsidarbins kokioje nors verslo konsultacijų įmonėje ir ramiai dirbs kokius 20 metų.
„Buvau labai žalia. Ir tokios buvo mano ambicijos“, – šypteli.
Pajaučiau, kad daugiau naudos ir sau, ir visuomenei duočiau, jei daryčiau tai, ką iš tikrųjų labiausiai norisi.
Eglės lūkesčiai ūgtelėjo maždaug trečiame kurse, kai pagal mainų programą ji mokėsi Austrijoje – Vienos verslo mokykloje. Ten sutiko žmonių iš viso pasaulio.
„Buvo daug pokalbių. Turėjau galimybę padirbėti drauge grupiniuose užsiėmimuose. Ir tai atvėrė man akis, netgi sukrėtė mąstymą: dirbdama komandoje suvokiau, kad niekuo nesu už juos prastesnė, tačiau mano ambicijos buvo daug mažesnės. Tada pirmą kartą išdrįsau pagalvoti, kad galiu keisti savo gyvenimą ir išbandyti ką nors naujo“, – pasakoja pašnekovė.
Perskaičius Harvardo kriterijus – šokas
Būdama Vienoje Eglė prisiminė jau kelerius metus puoselėtą svajonę studijuoti geriausiame pasaulio universitete. Būtent tada ji pirmą kartą atsivertė stojimo į Harvardą kriterijus. Ir ją ištiko šokas.
„Viena vertus, jaučiausi pakylėta ir labai laiminga pradėjusi mąstyti plačiau, matyti perspektyvas. Kita vertus, pamačiau, kad pagal tuos kriterijus iki Harvardo man dar toli plaukti. Tai, kas buvo vertinama Lietuvoje – pažymiai ir kelios praktikos – pasauliniame kontekste sudarė gal tik ketvirtadalį to, ko reikia“, – prisimena E.Vinauskaitė.
Grįžusi į Lietuvą ji nusprendė smarkiai papildyti savo socialinių įgūdžių ir kompetencijų kraitį.
„Todėl įsitraukiau į gyvą velnią įvairių socialinių projektų, ėmiausi asmeninių iniciatyvų. Sniego kamuolys pasileido: susipažinau su daugybe skirtingų žmonių, kurie vėliau pasiūlė išbandyti dar ką nors. Jie patys buvo labai įkvepiančios asmenybės, savo pavyzdžiu įrodę, kad įmanoma dirbti tai, ką myli, o ne prestižinį, nors mažiau mėgstamą, darbą. Reikėjo apsispręsti, ar noriu būti laiminga savo veikloje, ar man svarbiau jaustis saugiai, įsikibus kokio nors konkretaus darbo“, – apsisprendimo momentą nupasakoja Eglė.
Darbo pokalbiai – patirčiai
E.Vinauskaitė užsiprogramavo, kad viskas įmanoma, ir neleido sau galvoti kitaip.
Įdomumo dėlei studentė pradėjo vaikščioti į darbo pokalbius. „Ėjau vien tam, kad pažiūrėčiau, kaip viskas vyksta, kad gaučiau įvertinimą ir atgalinį ryšį. Kad po studijų ieškodama darbo būčiau pasiruošusi, o ne drebančiomis kojomis eičiau į pirmąjį interviu“, – neslepia Eglė.
Be to, ji ėmė įdėmiai stebėti bendraamžius. Kai kurie jaunuoliai jai atrodė labai protingi, tačiau per mažai siekiantys, neišnaudojantys savo potencialo.
„Pati buvau savamokslė, jų vienmetė, tačiau stengdavausi ką nors patarti, padėti susiorientuoti, ko jie nori. Taip prasidėjo mėgėjiškas karjeros koučingas“, – aiškina Eglė.
Visiems – ta pati startinė linija
E.Vinauskaitė įvardija tris dalykus, padrąsinusius ją keisti karjeros kryptį. Pirmas – pažintys su sėkmės lydimais žmonėmis, apie kuriuos buvo girdėjusi ar skaičiusi.
„Bendraudama su jais supratau, kad aš su savo trūkumais ir nesėkmėmis lygiuodavausi į jų fasadinę sėkmę. Tačiau paaiškėjo, kad kiekvienas sėkmės pasiekęs žmogus turi papilvę – jis irgi klydo, klupo, kėlėsi. Ir tai, kas pasiekta, yra daugelio nesėkmių rezultatas. Suvokiau, kad nėra nuolat sėkmės lydimų žmonių. Tik yra tokių, kurie nepasiduoda“, – aiškina pašnekovė.
Ji neslepia: perkainoti vertybes ją privertė ir kai kurie sutikti bendraamžiai: „Pasijaučiau tingine, nes jie savo šalyse darydavo didžiulius dalykus. Pavyzdžiui, 20 metų mergina, gyvenusi Ganos kaimelyje, įkūrė keliaujančią mokyklą ir mokė mergaites raštingumo.“
Pokalbiai su jaunuoliais iš skirtingų pasaulio kampelių Eglei atvėrė akis: nėra pasiteisinimų savo neveiklumui, nėra taip, kad kas nors turėjo daugiau pinigų, pažinčių ar laiko.
Mes visi pradedame nuo maždaug ten pat, visi turime tą pačią startinę liniją.
„Mes visi pradedame nuo maždaug ten pat, visi turime tą pačią startinę liniją“, – įsitikinusi Eglė.
Trečias stimulas veikti ir nebijoti klysti – motiniška meilė: „Mama nepritarė daugumai mano sprendimų ir eksperimentų, tačiau žinojau, jei suklysiu, ji bus mano pusėje ir padės, nesvarbu, kokia būtų jos nuomonė.“
Smulkios įmonės – mažiau galimybių
Vieni žmonės aiškiai žino, ko nori, yra aktyvūs ir siekia užsibrėžto tikslo. Antri pervertina asmeninius gebėjimus, užuot kūrę realų savo konkurencingumą. Treti tiesiog plaukia pasroviui.
Ši klasifikacija tinka visoms pasaulio šalims. Ar būtų galima išskirti kokį nors specifinį lietuvių bruožą?
„Lietuviai stokoja ambicijų ir dažnai neįsivaizduoja, kad gali konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Bet tai nėra tik tautinis būdo bruožas“, – pastebi Eglė.
Didesnių valstybių gyventojai geriau suvokia galimą karjeros trajektoriją: jų šalyse įmonės yra stambesnės, todėl yra žymiau daugiau laiptelių, kuriais galima kilti.
„Be keleto išimčių, Lietuvoje įmonės skyriuje gali dirbti 10 žmonių. Taigi, pradėjęs nuo asistento, po to tapęs specialistu, aukščiau pakilsi tik tada, kai dabartinis viršininkas pasitrauks ir atsiras laisva vieta. Užsienyje įmonėse dirba šimtai ar net tūkstančiai žmonių. Finansų skyrius gali turėti tris šakas su savo komandomis ir daugiau nei penkiais hierarchijos laipteliais, be to, galimybėmis persikelti į užsienio filialus ir pan. Lietuvoje jaunam žmogui sunku suvokti savo perspektyvas ir tai, kaip aukštai galima taikyti“, – svarsto Eglė.