Giedrė užaugo labai gražiame miestelyje Utenos rajone – Užpaliuose. Viena jos močiutė buvo siuvėja, kita mezgė ir siuvinėjo, tėtis – drožinėjo. Nenuostabu, kad tokioje kūrybinėje aplinkoje rankdarbiai nuo pat vaikystės domino ir pačią Giedrę.
Kai buvau maždaug 13-kos, su pussesere vieną vasarą gaminome auskarus. Nunešėme į vietinę parduotuvę ir netgi kelias poras pavyko parduoti!
„Piešdavau popierines lėles bei rūbus ne tik sau, bet ir visoms draugėms, iš kietos folijos, vatos ir medžiagos gamindavau lėlėms baldelius.
Kai buvau maždaug 13-kos, su pussesere vieną vasarą gaminome auskarus: pasiuvome kaspinėlius iš medžiagos, įvėrėme grandinėlę, o iš sąsiuvinio išimtą sąvaržėlę panaudojome kaip auskaro kabliuką. Nunešėme į vietinę parduotuvę ir netgi kelias poras pavyko parduoti!“ – prisimena 36 metų G.Sunklodaitė.
Kūryba dovanoja pilnatvę
Baigusi vidurinę mokyklą Giedrė atsidūrė sostinėje – Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) lankė dienines buities kultūros ir vakarines dailės studijas.
„Vėlgi teko išbandyti visokiausių darbų: siūti, megzti, siuvinėti, austi, piešti, tapyti, mokytis kompozicijos, spalvų derinimo pagrindų, imtis grafikos darbų, molio lipdinių – visko net neišvardysi“, – šypsosi pašnekovė.
Vasaros stovykloje, vadovaujamoje dailininkės scenografės Giedrės Riškutės bei jos vyro tapytojo scenografo Algio Kariniausko, Giedrė pajuto ypatingą kūrybos džiaugsmą.
„Savaitę praleidome aliejiniais dažais tapydami nuo ryto iki vakaro. Saviraiška, kūryba man be galo svarbi. Tik kūrybiniame procese patiriu pilnatvę, ramybę, atrodo, tą akimirką apčiuopiu esmę“, – prisipažįsta Giedrė, vėliau Vilniuje, Utenoje, Užpaliuose ir Ukmergėje surengusi apie 20 autorinių tapybos darbų parodų.
Tikslas – Australija, pirma stotelė – Hamburgas
Menais gyvas nebūsi, todėl studijuodama Giedrė dirbo Šeškinės turgelyje – pardavinėjo gėles ir savo kurtas puokštes.
-
Ubagiški pinigai – kodėl Lietuvoje vidutinė alga tik dvigubai didesnė už minimalią?
-
Svečių antplūdžio laukiantys pajūrio verslininkai neranda darbuotojų
-
Kvapų verslą pradėjęs Edvardas Doroškevičius: nevarkite darbuose, kurie jums nepatinka
-
Prestižinius mokslus užsienyje baigęs Dovydas Švetkauskas: „Pasirinkau pardavinėti automobilius“
Po studijų įsidarbino A.Vienuolio gatvėje įsikūrusioje arbatos krautuvėje.
„Be to, dirbau „Presto“ rinkodaros vadybininke, po to 4 metus ėjau projektų vadovės pareigas reklamos gamybos agentūroje“, – spalvingą profesinę patirtį pristato Giedrė.
Nepaisant to, kad Lietuvoje viskas lyg ir neblogai klojosi, juodu su vyru Raimundu vis dažniau pasvajodavo apie gyvenimą saulėtoje Australijoje.
2009-aisiais ši svajonė jauną šeimą nubloškė į Vokietiją, kur Raimundas gavo pasiūlymą dirbti programuotoju kompiuterinius žaidimus kuriančioje bendrovėje.
„Mūsų turtas – 1,5 metų dukra, vyras ir aš su 6 mėnesių pilvuku tilpome į „Opel Vectrą“, – šypsosi Giedrė.
Į Londoną – dėl dukrų
Pašnekovė neslepia: gyvenimas Hamburge nebuvo lengvas – daug dėmesio reikalaujančios dukros, nauja kalba.
„Atgaiva buvo tapymas, suorganizavau kelias parodas, įsitraukiau į lietuvių bendruomenės veiklą, įkūriau lietuvišką vaikų darželį, kuris dabar perduotas į patikimas rankas ir toliau sėkmingai gyvuoja“, – pasakoja G.Sunklodaitė.
Kai septynmetė dukra paprašė naujo meškučio su įdedama plakančia širdele, pasiūliau jai alternatyvą – savo pačios sukurtą žaislą.
Prieš pusantrų metų šeima persikėlė į Londoną: „Atvykome čia dėl dukrų, nes turėjome apsispręsti, kokią mokyklą norime, kad lankytų mūsų vaikai.“
Dabar Vasarei jau 7-eri, Gilei – 5 metai.
Pasiūlė originalią alternatyvą
„Teku gyvenimu su savo vaikais“, – sako Giedrė. Būtent dukros pastūmėjo ją imtis naujos veiklos, kuri iš hobio galbūt išsirutulios net į verslą.
„Pastebėjau, kad tarp gausybės žaislų vaikas nebežino, kurį jam labiausiai mylėti. Nuperki naują – jis jau nori kito, o senasis lieka užmirštas. Kai septynmetė dukra paprašė naujo meškučio su įdedama plakančia širdele, pasiūliau jai alternatyvą – savo pačios sukurtą žaislą. Pasakiau: „Įsivaizduok, kad tu nupieši ant popieriaus, ir jis atgyja“, – prisimena Giedrė.
Vasarei tai pasirodė šauni mintis: „Ji nepaprastai džiaugiasi savo katinėliu. Šis žaisliukas jai tapo išskirtiniu – tai mane sujaudino ir įkvėpė kurti toliau.“
Savo nupiešto ir mamos pasiūto žaislo užsigeidė ir Gilė. Po to Giedrė sulaukė užsakymų iš draugų, o dabar jau turi specialiai rankų darbo žaislams skirtą „Facebook“ profilį „Cuddle Toys“.
„Be galo trokštu, kad ši idėja prigytų, noriu džiuginti ir stebinti vaikus, rengti seminarus vaikų namuose, ligoninėse, mokyklose ir darželiuose. Noriu kartu su mažyliais kurti naujus herojus, ištraukti juos iš vaikų pasąmonės, svajų ir sapnų. Noriu, kad vaikai tikėtų savo fantazijomis ir idėjomis, kad suguldytų jas ant balto popieriaus lapo“, – entuziazmo neslepia Giedrė.
Neapsiriboja viena saviraiškos forma
Giedrę žavi natūrali vaikų nuostaba išvydus atgijusį savo piešinį: „Vaikai be galo išradingi, tą patį katinėlį jie kaskart gali nupiešti kitaip.“
Noriu kartu su mažyliais kurti naujus herojus, ištraukti juos iš vaikų pasąmonės, svajų ir sapnų.
Todėl ir Giedrei tenka pasistengti, parenkant skirtingus audinius, ieškant tinkamos žaislui tekstūros.
„Tai, aišku, atima žiauriai daug laiko, bet kūrybinis procesas labai malonus“, – neslepia moteris, neužmiršusi ir aistros rankų darbo papuošalams. Juos pardavinėjo Vimbldono kalėdinėje mugėje.
Pagal vaiko piešinį Giedrės pasiūtas žaislas kainuotų nuo 30 iki 60 eurų: „Užtrunku nuo 4 iki 10 valandų, priklausomai nuo vaiko piešinio: vieni būna labai paprasti, o kiti pripiešia labai daug smulkių detalių. Kiekvienam žaislui važiuoju pirkti medžiagos. Be to, gaminu pakabukus vaikui ir žaisliukui kaip draugystės ženklą“, – pasakoja autorė.
Nuo vestuvinės suknelės iki angelo iš plunksnos – štai koks platus Giedrės autorinių darbų spektras.
„Vyras klausia, kodėl negaliu apsistoti ties viena išraiškos forma, – atvirauja moteris. – Nežinau, manau, per daug kitų pagundų, neįdomu minkyti tą patį molį. Visi mes esame skirtingi: aš kuriu, kai degu idėja. Po kelionės į Barseloną porą metų visur, kur tik galėjau, lipdžiau mozaikas. Su Alvydu Pabrėža, be galo talentingu mozaikos meistru, sukūrėme mozaiką „Bučinys”.
Užsienyje perkainojo vertybes
Emigraciją Giedrė vadina savanoriška tremtimi. Šeima, svajojusi apie Australiją, taip ir liko Europoje.
Galbūt atsigėrę arbatos su artimu draugu galime sušilti labiau nei saulėtoje Australijoje?
„Patyrėme, ką reiškia būti toli nuo tėvynės, draugų, artimųjų. Galbūt senstame ir dalykus pradedame vertinti kitaip.
Suvokėme, kad negyvensime amžinai, nepatirsime visų įmanomų patirčių, todėl turime rinktis, ar iš tikrųjų mums taip reikia saulės šilumos, o galbūt atsigėrę arbatos su artimu draugu galime sušilti labiau nei saulėtoje Australijoje“, – svarsto G.Sunklodaitė.
