– Koks su lūžio technologijomis susijęs klausimas kelia daugiausia nerimo?
– Čia yra per daug spėlionių. Žmonės iš tikrųjų apie ateitį žino daugiau, nei patys mano. Mes tiesiog turėtume geriau atskirti minkštąsias ir kietąsias tendencijas. Kietoji tendencija yra projekcija į ateitį, pagrįsta išmatuojamais, apčiuopiamais, nuspėjamais faktais, įvykiais ar daiktais. Pavyzdžiui, kai turime išmanųjį telefoną, vietoj jo nebesirinksime „neišmaniojo“. Tokių pavyzdžių gausu kiekvienoje industrijoje, jei pradėsime atidžiau analizuoti savo rinkas. Minkštoji tendencija gali būti įgyvendinama, tai ateities „galbūt“. Jas, priešingai nei kietąsias tendencijas, galima paveikti ar pakeisti.
– Kokias didžiausias tris klaidas daro savo kompaniją kuriantys verslininkai?
– Daugelis kompanijų žlunga dėl to, ką vadiname „išankstine/pirmalaike plėtra“ (angl. premature scaling). Tai reiškia, kad pradedama investuoti per daug pinigų nesulaukus, kol bus sukurtas rinkai tinkamas produktas. Tinkamas rinkai produktas reiškia, kad jau yra aiškūs ženklai, kad rinkai produktas patiko ir trūksta daugiau kapitalo, kad plėstųsi klientų ratas ir jų įsitraukimas. Tačiau daugelis startuolių taip nekantrauja sulaukti sėkmės, kad investuoja per daug resursų į marketingą ir komandą dar neturėdami galutinio vertingo produkto.
Kita įprasta klaida – pernelyg daug dėmesio konkurentams. Negali sukurti verslo be konkurentų, tačiau verta koncentruotis ne į juos, o į kūrimą kažko, kuo tikrai pats didžiuotumeisi. Jei tuo vadovausiesi, žmonės mėgs tavo kūrinį ir dalinsis juo už tave. Tuomet nereiks rūpintis, kad tavo produktas būtų pigesnis už konkurentų. Koncentruodamasis į pigumą nesukursi ilgai išliekančios, reikšmingos kompanijos kultūros.
Galiausiai daugelis startuolių neturi plano A, plano B ir plano C. Niekada nesu matęs „Excel“ dokumento arba verslo plano, kurį būtų pavykę įgyvendinti tiksliai taip, kaip suplanuota – ateitis yra nenuspėjama. Todėl visuomet turėk planą B ir C tam atvejui, kai planas A nepavyks. Nes jis nepavyks. Jei neturėsi kitų planų, tikėtina, kad tau baigsis arba laikas, arba pinigai, arba abu šie resursai.
– Koks yra Jūsų pagrindinis patarimas bet kuriai organizacijai, kai kalbame apie viešuosius ryšius?
– Labai daug kompanijų iš karto pradeda kalbėti apie savo produktus ir paslaugas. Bet jie turi suprasti, kad viešieji ryšiai – visų pirma, ne produktų pardavimas o istorijų pasakojimas. Kai pardavinėji savo idėją žurnalistui arba redaktoriui, turi suprasti jų vietą „mitybos grandinėje“. Redaktoriai ieško gerų istorijų, kurias galėtų pasakoti savo skaitytojams. Vadinasi, tu turi suprasti tiek žurnalistą ar redaktorių, tiek ir skaitytoją – tik tuomet viešieji ryšiai duos norimą rezultatą. Kalbėk apie savo kelionę, sėkmes ir nesėkmes, ko tu išmokai. Dalinkis savo aistra, o ne produktu.
– Kokios kompanijos Europai tikrai reikia?
– Sakyčiau, kad mano dabartinio startuolio „JumpStory“ (juokiasi). Mūsų vizija – pakeisti vizualiosios industrijos darbą. Šiuo metu vizualiojo turinio industrija labai primena muzikos industriją prieš 20 metų. 1999-aisiais joje buvo du pagrindiniai žaidėjai – „Napster“ ir įrašų studijos. „Napster“ buvo lūžio iniciatyva, kur kiekvienas galėjo dalintis muzika su kitais. Tai nebuvo legali iniciatyva, tačiau ji žadėjo ateitį ir bandė keisti industriją, kurioje įrašų studijos siekė nutempti į teismą kiekvieną, drįsusį padaryti CD kopiją. „Napster“ buvo uždarytas, įrašų studijos susilpnėjo, o „iTunes“ ir „Spotify“ perėmė valdžią. Būtent jie suderino geriausius dalykus iš abiejų pusių ir sukūrė naudingą versiją.
„JumpStory“ dabar yra tame pačiame kelyje, tik koncentruojasi į vaizdus, iliustracijas ir kitus vizualus. Esame industrija, kur tokie didieji žaidėjai kaip „Getty“, „Adobe“, „Shutterstock“ ir kt. įvairiomis priemonėmis stengiasi sudrausminti žmones, kurie galimai pažeidžia jų taisykles. Kita vertus, jau turime nemokamas nuotraukų duomenų bazes, žmonės taip pat naudoja „Google“ vaizdus, nors net 80 procentų viso šio turinio yra nelegalus. Taigi mums tikrai trūksta kompanijos, kuri spręstų autorinių teisių klausimus rasdama teisingesnį verslo ir apmokėjimo modelį, nei dabar siūlo didieji žaidėjai.
– Pabaigai, kalbant apie Jūsų asmeninį gyvenimą, kas buvo Jūsų įkvėpimas, kuo svajojote būti vaikystėje?
– Užaugau namuose, kuriuose svarbiausi dalykai buvo kūryba ir žaidimas. Būdamas vaikas svajojau apie tūkstančius dalykų, nes mėgau save įsivaizduoti ir astronautu, ir teniso žaidėju, ir roko žvaigžde. Tikriausiai niekuomet ir nebaigiau žaisti, o tiesiog suvokiau, kad kartais, dideliam mano vidinio vaiko liūdesiui, turiu uždirbti pinigų pragyvenimui. Man verslumas yra bandymas išlaikyti vidinį vaiką laimingą ir kuriantį bei nestresuoti dėl finansinių pasekmių.
