– Kalbėdami apie prekių klastojimą dažnai įsivaizduojame avalynę, buitinę techniką ir pan. Kaip yra su maistu, kokios tendencijos, ar maisto produktų klatstotės – paplitusi tendencija? – klausėme Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus patarėjos Deimantės Biknerytės.
– Maisto produktų klastojimas išlieka aktuali problema tiek Europos Sąjungoje, tiek ir už jos ribų. Dabartinėje globalioje rinkoje, kai produktas iš vienos pasaulio šalies gali būti eksportuotas į kitą žemyną per labai trumpą laiką, augant maisto produktų suvartojimui, klestint ilgoms modernioms maisto pramonės grandinėms (produkto kelionė nuo ūkio iki vartotojų stalo), tikimybė, kad maisto produktas gali būti suklastotas, didėja.
Produkto kelionėje nuo lauko iki stalo dažnai atsiranda daug tarpinių stotelių. Įvairūs tarpininkai, logistikos kompanijos, sandėliavimo įmonės aktyviai dalyvauja pristatant maisto produktą vartotojui. Kaip pavyzdį pateikiame atvejį, kurį teko spręsti Europoje. Jautiena iš P. Amerikos buvo pervežta išpjaustyti į Australiją. Iš Australijos jautieną įsigijo tarpininkas iš Nyderlandų, kuris jautieną pardavė Skandinavijos šalims.
Šiame ilgame kelyje, kažkurioje tarpinėje stotelėje, mėsos kilmės šalis buvo pakeista į danišką, o toks atvejis, kai pakeičiama kilmės šalies, jau yra priskiriamas maisto klastojimui, kadangi gyvūninės kilmės produkcijai ypač svarbu užtikrinti produkto atsekamumą (dėl užkrečiamųjų ligų, protrūkių prevencijai ir kt.). Norėčiau pacituoti Helsinkio universiteto profesorės Marjo Särkkä-Tirkkonen žodžius, „šiuolaikinė maisto pramonė gali būti prilyginta bet kuriai kitai industrinei pramonei, tai kaip dviračio pagaminimas, kur dizainas, surinkimas ir dalis detalių pagaminama vienoje šalyje, o likusios reikalingos dalys atkeliauja iš įvairiausių pasaulio kampelių.“
Būtina pažymėti, kad kalbant apie maisto produktų klastojimą, mes apimame labai įvairias klastojimo rūšis, ši sąvoka labai plati, tai yra ir prekių ženklo klastotės (intelektinės nuosavybės pažeidimai), produkto sudėties ir kokybės klastojimas (primaišymas, skiedimas, pridėjimas, šiuos veiksmus atliekant neleistinai, pažeidžiant maisto produkto kokybinius standartus), neleistinas maisto priedų naudojimas (pvz., siekiant pailginti produkto galiojimo terminą), vartotojų apgaudinėjimas (pvz., klaidingai nurodant produkto kilmės šalį), tyčinis produktų užteršimas cheminėmis ar biologinėmis medžiagomis, siekiant pakenkti visuomenei, produkto lydinčių dokumentų (sertifikatų, kokybės deklaracijų) klastojimas.
Tikslios statistikos, kiek suklastoto maisto cirkuliuoja pasaulinėje rinkoje, nėra, tačiau vertinant įvairių iniciatyvų rezultatus, pvz., bendros Europolo ir Interpolo organizuojamos operacijos „OPSON“ rezultatus, galima manyti, kad mastai yra tikrai dideli. Vien 2017 m. įgyvendinant šią operaciją buvo sunaikinta 9 800 tonų, 26,4 mln litrų suklastotų ir maisto standartų neatitinkančių produktų, kurių vertė viršijo 230 mln. eurų.
OPSON – senovės graikų kalba reiškia maistą. Nuo 2011 m. Europolo ir Interpolo tarnybos kasmet inicijuoja operaciją „OPSON“, kurios metu įvairios institucijos (muitinė, policija ir maisto saugos tarnybos) visame pasaulyje atlieka jungtinius patikrinimus, siekiant nustatyti suklastotus, saugos ir kokybės teisės aktų neatitinkančius maisto produktus. Operacija „OPSON“ trunka tik vieną mėnesį, tačiau jos rezultatai įspūdingi.
Vien 2017 m. įgyvendinant šią operaciją buvo sunaikinta 9 800 tonų, 26,4 mln litrų suklastotų ir maisto standartų neatitinkančių produktų, kurių vertė viršijo 230 mln. eurų.
Pasaulio prekybos organizacija skelbia, kad maisto produktų klastojimas kasmet pasaulio ekonomikai padaro 49 mln. Eur žalos. Globali rinka verčia gamintojus mažinti produktų kainas, kad išliktų konkurencingi, kartais nesąžiningi gamintojai, susigundę greitu pelnu, pablogina maisto produkto kokybę, siekdami greito pasipelnymo.
– Kuo maisto produktų klastojimas skiriasi nuo daiktų. Ar ji sunkiau „atsekti“, sučiupti?
– Kadangi maisto produktų klastojimas yra labai įvairialypis, klastotojus „sučiupti“ nėra lengva. Maisto saugos tarnybos turi įdėti nemažai pastangų, siekiant užkirsti kelią šiai neleistinai veiklai. Kaip ir kiekviena neleistina veikla, maisto klastojimas reikalauja įvairių institucijų bendro indėlio. Maisto saugos tarnybos, tokios kaip VMVT, puikiai geba ištirti produkto kokybinius rodiklius, nustatyti jo autentiškumą. Jei aptinkami suklastoti produkto lydintieji dokumentai, reikalinga kitų institucijų, tokių kaip LR muitinė ar Policija, pagalba.
Klastotojai yra labai „išradingi“, todėl dažnai klastojimui nustatyti reikalingi sudėtingi, nauji laboratorinių tyrimų metodai (molekuliniai DNR tyrimai, produktų autentiškumo tyrimai). Šiais metodais galima nustatyti, ar produkto kokybė yra tinkama, ar produkto sudėtis, nurodyta ženklinimo etiketėje, atitinka, ar produktas nėra neleistinai atskiestas, primaišytas, ar jame nėra nedeklaruotų maisto priedų.
– Ar galima išskirti kažkokias sritis ar net konkrečias maisto rūšis, kurios labiausiai klastojamos? Saldainiai, mėsos, sūriai? Pavyzdžiui, muitinės atstovai kalba, kad dabar itin daug sulaikoma saldainių su populiariais animacinių herojais klastočių.
– Reikėtų atkreipti dėmesį, kad LR muitinės pareigūnai yra atsakingi už maisto produktų intelektinės nuosavybės apsaugą, todėl vykdydami pasienio kontrolę susiduria su prekių ženklų klastotėmis.
VMVT atsakinga už maisto produktų saugą ir kokybę. Apie maisto produktų klastojimo skandalus girdime kasmet. 2018 m. garsiai nuskambėjo Brazilijos mėsos skandalas, išaiškėjus, kad didžiausios Brazilijos mėsos įmonės daugelį metų eksportavo nesaugią (sugedusią), antisanitarinėmis sąlygomis pagamintą mėsą, kurią neleistinai atšviežindavo panaudodami įvairias chemines medžiagas. Tiek EK, tiek VMVT ėmėsi aktyvių veiksmų, buvo atliekamos 100 proc. pasienio patikros, tikrinami muitinės sandėliai, imami mėginiai. Skandalui įsibėgėjus, ES laikinai uždraudė skandale dalyvaujančioms mėsos įmonėms importuoti produkciją į ES.
– Gal galėtumėt trumpi pristatyti ryškiausius maisto klastojimo atvejus, kuo jie buvo išskirtiniai, pagarsėjo?
– Po kilusio arklienos skandalo, EK priėmė svarbius teisės aktus ir patvirtino kovos priemonių su klastojimu planą. EK imasi skubių priemonių, jei nustatoma, kad klastojimo skandalas apima keletą šalių, jei gaunama informacija iš įvairių šaltinių (Europolas, Interpolas, trečiosios šalys) arba kyla įtarimas, kad šaliai narei reikalinga pagalba. Tai reiškia, kad kovojant su maisto klastotėmis, sutelkiami geriausi ES specialistai, įvairių sričių ekspertai.
Paukščių fermose nelegaliai naudotas fipronilas – pesticidas, kuris naudojamas raudonosioms erkutėms (naminius paukščius dažnai kamuojantiems parazitams) naikinti.
Tokie koordinuoti veiksmai buvo pritaikyti tiriant „Fipronilo skandalą“, kuris sukrėtė maisto pramonę 2017 m., nustačius, kad paukščių fermose nelegaliai naudotas fipronilas – pesticidas, kuris naudojamas raudonosioms erkutėms (naminius paukščius dažnai kamuojantiems parazitams) naikinti. Šio pesticido likučiai buvo rasti kiaušiniuose ir vištienoje. Koordinuojant EK, visos šalys skubiai tyrė maisto produktus, esančius rinkoje, atliko neplaninius patikrinimus paukščių laikymo vietose, peržiūrėjo ir patobulino kenksmingų likučių tyrimo planus.
– Kaip yra su maisto produktais, kurie yra saugomi kaip kilmės arba geografinės nuorodos. Ar juos suklastoti sunkiau? Kokių galėtumėte paminėti lietuviškų prekių ženklų, turinčių tokias nuorodas?
– Jei kalbame apie produktus su geografinėmis nuorodomis (SKVN, SGN, GTG) (toliau – Produktas), siekiant įsitikinti jų autentiškumu, atliekami ne tik laboratoriniai produkto saugos ir kokybės tyrimai, tačiau informacija tikrinama ir specialioje produktų su geografinėmis nuorodomis duomenų bazėje DOOR. Šioje duomenų bazėje pateikiama visa informacija apie Produktą, gamintoją, produkto sudedamąsias dalis.
– Pakalbėkime apie maisto klastojimo žalą – aišku, nuo pačios ekonomikos iki paties varotojo? Juk valgyti neaiškios kokybės produktą dar pavojingiau nei apsiauti klastotus batus? Kokius pagrindinius kriterijus įvardintume? Kiek šansų, kad vartotojas atskirs produktą?
– Dažniausiai maisto klastotojai nenori pakenkti vartotojų sveikatai, pagrindinis jų noras – greitai uždirbti pinigus. Tačiau labai dažnai pasitaiko, kad nežinojimas priveda prie labai rimtų padarinių. Kaip pavyzdį galėtume paminėti atvejį, nutikusį Vokietijoje. Trečiosios šalies eksportuotojas, siekdamas pasipelnymo, į maltus lazdynų riešutus neleistinai primaišė maltų žemės riešutų, kurie nebuvo nurodyti ženklinime. Eksportuotojo tikslas – pasipelnyti, nes lazdyno riešutų kaina žymiai didesnė negu žemės riešutų.
Alergiškas vartotojas įsigijęs tokios produkcijos pateko į reanimacijos skyrių ir tik medicinos personalo dėka buvo išgelbėtas. Didžiausia maisto klastojimo problema, kad kiekvienu atveju vartotojas yra silpnoji grandis ir jis nukenčia ne tik finansiškai, bet ir moraliai. Klastodami produktus nesąžiningi verslininkai pelnosi parduodami prastos kokybės maistą už aukščiausią kainą, parduodant neaiškios kilmės produktus rizikuojama žmonių sveikata, o valstybė patiria finansinių nuostolių.
– Galiausiai, kokių imamasi priemonių, siekiant užkirsti kelią maisto klastojimo atvejams?
– Kad ES vis dar svarbus klastojimo klausimas, įrodo 2018 m. kovą paskelbta žinia, kad įkuriamas „Žinių centras“ prie JRC, kuris padės gerinant maisto kokybę ir kovojant su maisto klastotėmis. Šis centras teiks pagalbą ir valstybėms narėms, ypač dėl mokslinės nuomonės ir laboratorinių tyrimų rezultatų vertinimo, t. y.:
- maisto sudėtis – dviguba kokybė;
- skubus informacijos teikimas, žiniasklaidos valdymas;
- nacionalinių duomenų bazių (statistinės informacijos) valdymas;
- šaliai specifinės žinios, pvz., kompetencijų priskyrimas pagal laboratorijų pajėgumus ir taikomas metodikas.
Taip pat visos ES šalys yra prisijungusios prie bendros Maisto klastojimo informacinės sistemos (FFN), kurios sukūrimą inicijavo Europos Komisija kaip atsaką į kilusį arklienos skandalą. Maisto klastojimas neturi sienų, todėl naudojantis bendra informacine sistema, galima efektyviau atlikti tyrimus, greičiau dalintis informacija su kolegomis. Šią sistemą administruoja EK, kuri ne tik brėžia gaires kaip tirti sudėtingas tarpvalstybines bylas, bet ir teikia metodinę pagalbą, pavyzdžiui, vertinant suklastoto produkto riziką vartotojo sveikatai.
