Kauno prekybos miestelio „Urmas“ maisto turguje Ignas Vedeikis atidarė užkandinę „100 procentų“ ir darbuojasi kartu su mama, kuri yra jo pagalbininkė.
„Dabar man labiausiai norisi susikurti gerą partnerystę su sūnumi, kad turėtume panašias, bet kartu skirtingas veiklas“, – sako I.Kubiliūtė-Vedeikienė, „Smile snacks“ įkūrėja, šiuo metu vėl ieškanti patalpų savo mėgstamai veiklai.
– Papasakokite, kaip atrodė jūsų verslo kelio pradžia?
– Verslą maitinimo srityje pradėjau 2010 m., kai Aleksandro Stulginskio universitete įsteigėme „Mokslo kavinę“, skirtą ugdyti verslų mokyklinio amžiaus jaunimą ir viešinti kitų jaunųjų gamintojų produkciją. Norint padėti augti mažiesiems gamintojams, reikėjo gilintis į šią sritį, domėtis ir kaupti žinias.
Po penkerių metų, padėdami užaugti kitiems, tapome savarankiška įmone, veikla pradėjo plėstis, ėmėme eksperimentuoti, patys gaminti maisto produktus. Savo ir kolegų gaminius pristatydavome parodose ir mugėse. Pamažu išsiskyrė dvi pagrindinės veiklos kryptys – edukacija ir gamyba. Tačiau visko aprėpti neįmanoma – prieš porą metų atsiskyrėme nuo „Mokslo kavinės“, pakeitėme pavadinimą į „Smile snacks“, pagrindine mūsų veikla tapo maisto produktų gamyba. Pavadinimas tarsi nuoroda į gamybos sritį – linksmi užkandžiai, inovatyvūs produktai – riešutų sviestas, batonėliai, granolos ir kiti sveiki gaminiai.
Savo veiklą teko pakoreguoti, juk ne viską gali suplanuoti ar vykdyti pagal savo norus. Supratome, kad eksperimentinių gaminių taip greitai neišpopuliarinsime, todėl kaip šalutinę veiklą visada turėjome ir užkandinę, ruošiame dienos pietus.
– Kokių sunkumų patyrėte karantino metu?
– Karantinas privertė dar kartą keisti veiklos pobūdį – teko atsisakyti didelių gamybos patalpų. Mūsų veikla eksperimentinė, ugdomoji, kuri suteikė prieglobstį dar mažesniems nei mes, nepelninga, todėl negavome jokios paramos iš valstybės karantino metu – nei nuomos kompensacijos, nei lengvatinės paskolos. Išeities ieškojome savo jėgomis, persikėlėme į prekybos miestelį „Urmas“ Kaune ir atidarėme užkandinę.
Prasidėjus antram karantinui, kai kurie verslai užsidarinėjo ar apribojo savo veiklą, todėl sumažėjo mūsų klientų. Nors turgus neužsidarė, galėjome dirbti, tik labai sulėtinome savo „apsukas“. Vėl ieškojome sprendimo – supratome, kad jei karantinas kartosis, mes vėl patirsime nuostolių ir nesulauksime valstybės paramos – daugelio tokių įmonių likimas nulemtas.
Šiuo metu įmonėje dirba tik vienas samdomas darbuotojas, anksčiau buvo keturi, bet jie pakeitė veiklos pobūdį, nesulaukę karantino pabaigos.
– Jūsų verslas – šeimyninis, dirbate kartu su sūnumi. Kaip pasidalijate veiklos sritis?
– Ignas baigė konditerijos mokslus, stažavosi užsienyje, nutarėme, kad reikia suvienyti jėgas ir steigti dar vieną įmonę, kurioje jau dirba sūnaus suformuota komanda. Dabar draugaujame – mano veikla skirta maisto produktų gamybai ir eksperimentams, tai – riešutų sviestas, sveikuoliški batonėliai, padažų ir sriubų koncentratai. Šiais produktais prekiaujame patys, realizuojame ir keliose parduotuvėlėse. Dabar ieškome patalpų ir jei viskas stabilizuosis, vėl atidarysime didesnį cechą. Sūnus užsiima maitinimu, gamina dienos pietus išsinešimui, taip pat pagal užsakymą pristatome į vietą, galima papietauti ir vietoje, prie užkandinės yra keli staliukai.
– Kuo išsiskiriate iš kitų maitinimo įstaigų? Kaip randate savo klientą?
– Mes gaminame šviežią maistą, nelaikome jo pusdienį orkaitėje. Kaip restorane: kepsnį užsisako ir tuoj pat iškepame. Taip pat specializuojamės – nuolatiniai pirkėjai pamėgo mūsų gaminamas sriubas, pusgaminius, kai kuriuos patiekalus užšaldome greituoju būdu, kad galėtų neštis į namus.
Aplink esančios maitinimo įstaigos dirba jau seniai ir galbūt žmonėms nusibosta tas pats meniu. Mes stengiamės įsiklausyti į klientų pageidavimus ir gaminti tai, ko jie prašo.
Visada ieškome geriausio recepto ir produkto, esame nuolatiniame ieškojimo procese, atmetame tai, kas nepateisina lūkesčių, paliekame tai, kas geriausia – iš dešimt lieka vienas.
– Kaip savo veiklą apibūdintumėte keliais žodžiais?
– Sveikai, skaniai ir greitai. Užkandinę pavadinome „100 procentų“, tai reiškia, kad nenaudojame jokių cheminių priedų. Esame atviri pasiūlymams. Štai išgirdome pageidavimą – kodėl neverdate saldžios sriubos? Prašom, jau verdam.
Aptarnaujame mažesnius renginius, mus žino sveikatingumo vasaros stovyklos organizatoriai. Ne tik Kaune ar Kauno rajone, bet pasiekėme ir Jonavos, Marijampolės rajonus. Jei sutampa mūsų nuomonės, požiūris į sveikesnį maistą, galime aptarnauti ir labiau nuo Kauno nutolusius renginukus.
– Jūs priklausote „Swedbank“ bendruomenei „Kiekvienas gali“. Ką duoda ši narystė?
– Ši bendruomenė apjungia tokius kaip mes mažus gamintojus ir verslininkus. Kai jautiesi ne vienas, esi stipresnis. Bankas mums pasiūlė platinti daugkartinio naudojimo puodelius kaip tvarumo simbolį. Pakankamai daug jų išdalijome, manau, kad tai abipusė nauda – savo klientams juos įteikiame kaip dovaną. Gera būti didelės bendruomenės dalimi, gauni daug informacijos apie kitus narius.
– Gal galite įvardinti sumą, kurios prireikė šiam verslui įkurti?
– Atidaryti užkandinę reikėjo ne tiek ir daug finansų: įrengti lentynas, nusipirkti šaldytuvą, pasidaryti remontą pakako 8–9 tūkst. eurų. Kas kita yra gamybos cechas – įrengti dideles patalpas brangu, nėra pigi ir įranga. Vien tik momentinio užšaldymo šaldytuvas kainavo 4 tūkst., konvencinė viryklė – 3 tūkst. Iš viso reikėjo apie 30 tūkst. Nutraukus gamybinę veiklą, kai kuri įranga liko nenaudojama, pavyzdžiui, riešutų sviesto gamybos įrenginys užkandinės virtuvėje nereikalingas.
Investicijų reikia ir vėliau, pradėjus veiklą, nuolat ką nors atnaujinti, pirkti papildomą įrangą.
– Kiek maitinimo verslo sėkmę lemia šiuolaikinė, moderni, brangi įranga ir kiek virėjas, kuris moka ir iš kirvio sriubą išvirti?
– Manau, kad svarbiausias yra virėjas. Vien tik moderni įranga neišgelbės, nepadės pagaminti skanaus maisto. Svarbiausia yra idėja, kuria kryptimi eini. Mūsų tikslas – šviežias maistas, kad klientas gautų ką tik pagamintą maistą. Taigi svarbiausias – virėjas, virėjas ir dar kartą virėjas.
– Pastebėjome, kad jūsų užkandinės patiekalų kainos labai patrauklios.
– Dirbame prekybos miestelio „Urmas“ maisto turguje, matome, kokios kainos aplink mus ir prisitaikome prie kliento perkamosios galios. Yra kelios maitinimo įstaigos, kurių kainos didesnės, tačiau jie dirba seniai, turi nuolatinius klientus, todėl gali sau tai leisti. Mes tikriausiai pagaminame tokios pačios kokybės patiekalus, tačiau nekeliame kainos – darbo tiek pat, o pajamos mažesnės.
– Jūsų feisbuko paskyroje yra štai toks įrašas: „Šią savaitę nedirbsime, atostogaujame“. Įkūrus savo verslą, nelieka laiko poilsiui?
– Atostogavome pakaitomis – vieni ilsėjosi, kiti dirbo, kad padarytų paruošiamuosius darbus naujam meniu. Mūsų darbo diena prasideda nuo ankstyvo ryto iki tęsiasi iki pavakarių. Ryte ateina vienas darbuotojas, atlieka paruošiamuosius darbus, į darbo pabaigą klientų srautas sumažėja.
Aš į darbą ateinu ne kasdien, mano veiklos pobūdis yra kitoks – sūnui padedu su produktu tiekimu, pati išvežioju pagamintus pietus klientams – kol kas mums per didelė prabanga samdyti papildomą darbuotoją. Mokslo metais turėjome nuolatinius klientus mokyklose, tikimės, kad vėl draugausime nuo rudens.
Dar papildomai dirbu ekonomiste vyro įmonėje. Gyvenimas verčia nestovėti vietoje.
– Kas labiausiai motyvavo, kai kūrėte sau darbo vietą?
– Tuo metu, kai dirbau Aleksandro Stulginskio universitete, stebėjau studentus, kurių verslumo ugdymui reikia pagalbos, įrangos, kurios jie nenusipirks. Žodis „inkubatorius“ skamba gražiai, tačiau to nepakanka, jaunam žmogui reikia tiesioginės pagalbos – pasiūlyti darbo vietą, kur jis galėtų atlikti eksperimentus, ne tik patarti ar konsultuoti. Mes į savo gamybos cechą priimdavome praktikantus, sudarydavome sąlygas dirbti su mumis kartu ar su mūsų pagalba išbandyti savo eksperimentinį produktą, pristatyti ir parduoti parodose, mugėse bei renginiuose. Baigę veiklą, praktikantai galėdavo nutraukti bendradarbiavimą su mumis, o jei nutaria pasukti į kitą sritį, savo produktą palieka mums.
Mano tikslas iš pradžių ir buvo pagalba jaunimui. Vėliau, kai paaugo sūnūs, atsirado kiti tikslai. Vienas tapo IT specialistu, planavome, kad jam darbo vietą padės susikurti tėtis, o kitam sūnui, kuris tapo konditeriu – mama. Todėl dabar su sūnumi esame ne tik šeima, bet ir verslo partneriai.
Nepamiršau ir savo svajonės – turėti savo nedidelį cechą, nes man tiesiog įdomu eksperimentuoti. Negalvoju apie tai, kad iš šios savo veiklos užsidirbsiu didelius pinigus. Nemėgstu rutininio darbo, iš kurio „kalčiau“ pinigus.
– Ar niekada nesigalėjote, kad pasirinkote šį kelią?
– Buvo visko, tačiau dar nebuvo taip sunku, kad norėčiau viską mesti. Žinoma, verslo investicijos neatsipirko. Karantinas mums kainavo labai brangiai.
Tikimės atrasti tą „patį pačiausią“ produktą, kuris padėtų mums išsilaikyti. Taip pat tikiu draugyste su kitais mažais gamintojais. Bendradarbiaujame su įmonėmis, kurių produkcija neprieštarauja mūsų koncepcijai, kuri – inovatyvūs ir sveikesni produktai. Tai sūriai, arbatos, kombučia ir kt.
Dar vienas mūsų veiklos principas – neieškome ryšių su dideliais prekybos centrais, kuriuose produktai tarsi niveliuojami, neturi savo veido, ištirpsta tarp milžiniškos pasiūlos.
Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu!
