– Šiandien madinga girtis, jog daug dirbame, dažnai – viršvalandžius. Kaip manote, kodėl?
– Manau, tai mūsų visuomenės bruožas – girtis darbu. Tiesa, lyginant dabartines ir ankstesnes kartas, požiūris į darbą keičiasi. Pavyzdžiui, mano tėvų ar senelių kartos žmonėms, kurie gyveno sovietmečiu, darbas buvo visas gyvenimas. Nuo mažens buvo įskiepyta, jog darbas – vienintelis tikslas. O dabartinė karta, ypač jaunimas, mato gerovę, kurią sukūrė ir užtikrino ankstesnės kartos. Todėl ir požiūris į darbą – kitoks. Jaunimas save realizuoja ne tik per darbą.
Jei žmogus ilgiau nei metus neišeina atostogų, tai jau yra blogai.
Kartais pasigiriama – jau trečius metus neatostogavau. Tačiau tokios kalbos yra raudonas signalas. Jei žmogus ilgiau nei metus neišeina atostogų, tai jau yra blogai. Darbuotojas turi pajudėti, „išsivėdinti“. Tai naudinga ne tik darbuotojui, bet ir įmonei.
– Kur yra riba tarp darbštumo, kuriuo didžiuojamės ir kuris laikomas bet kurio darbuotojo privalumu, ir darboholizmo?
– Visada sakau, kad darbe ilgai sėdintis žmogus – atsakingas, tačiau nebūtinai geras darbuotojas. Viršvalandžiai neturėtų būti skatinami. Be abejo, būna atvejų, kai esi priverstas darbe praleisti kelias papildomas valandas – per metinius aptarimus ar rengdamas finansų ataskaitas.
Tačiau jei darbas žmogui nebeteikia malonumo, jis įsisuka į užburtą darbų ratą, reiktų sunerimti. Kažkas turėtų sustabdyti tokį žmogų. Pasakyti „kažką neteisingai darai – susėskime, padiskutuokime, kaip iš to rato tave ištraukti, ką galėtume pakeisti“. Geras darbuotojas tas, kuris moka produktyviai dirbamas neprarasti meilės savo darbui. Tokį darbuotoją labiausiai vertina ir vadovai, priešingybė tiems darbuotojams, kurie neturi laisvo laiko ir yra atsidavę tik darbui.
– Namai ir darbas – šiose vietose žmogus praleidžia daugiausiai paros laiko. Kaip šiuos du dalykus suderinti, kad jie vienas kitam nemaišytų?
– Nudirbti visų darbų neįmanoma. Darbas yra tęstinis procesas. Kaip upė, kuri visada teka. Negali tikėtis, kad ji ims ir kažkada sustos – kitu atveju tiesiog nebereikėtų darbuotojų, įmonė užsidarytų. Svarbu, kaip į tą tekantį srautą reaguosi, kaip su juo elgsiesi. Deja, tyrimai rodo, kad šiandien net kas penktam (21 proc.) lietuviui sunku suderinti darbą ir namus. Vadinasi, jie nesusitvarko su tekančiu darbų srautu.
Šiandien mane savotiškai drausmina žinojimas, kad vakare turėsiu pasiimti vaiką iš darželio
Mano manymu, su namais, kaip ir su darbais, turi laikytis režimo. Jei neefektyviai išnaudosi darbo valandas, tuomet namo grįši su tuo pačiu krūviu ir sunkumu. Kentės namiškiai, tavo poilsis, nesinorės ryte keltis ir eiti į darbą. Tada kentės darbas, kurį dirbsi neproduktyviai ir nekūrybingai. Ir taip kasdien. Žinoma, reta tokių žmonių, kurie uždarytų biuro duris ir grįžtų namo be jokių darbinių minčių.
– Ar turite kokį nors asmeninį metodą, kaip rasti pusiausvyrą tarp darbo ir namų?
– Nesakau, kad esu siektinas pavyzdys. Rasti pusiausvyrą sunku ir man. Tačiau šiandien mane savotiškai drausmina žinojimas, kad vakare turėsiu pasiimti vaiką iš darželio. Jei laiku neatvažiuosiu, jam teks laukti. Pakanka kelis kartus atvažiuoti paskutiniam iš visų tėvelių, kad suprastum – taip būti negali. Be to, jauti atsakomybę ir už darželio auklėtojas, kurios taip pat nori grįžti namo laiku, nelikti po darbo valandų, dėl to kad tu „užsidirbai“. Kitas metodas – išsikelti sau dienos tikslą. Ką privalau padaryti iki pietų, ką iki antros valandos, o ką – iki darbo pabaigos. Svarbu plano laikytis.
Turiu tam tikrą susiformavusią rutiną, kuri gelbėja. Pavyzdžiui, sportas. Kurį laiką nepasportavus, pradeda „niežtėti kojas“, norisi judesio, fizinio krūvio. Gelbėja ir susitikimai su draugais, išvykos į gamtą bei asmeniniai reikalai, kurių sąrašą taip pat esu pasidaręs, kaip ir darbų. Tais „reikalais“ gali būti poilsio valandėlės, knygai skirtas laikas ar pagalba vaikams ruošiant namų darbus mokyklai. Žinoma, atsipalaiduoti labiausiai padeda atostogos. Vien jų planavimas motyvuoja.
– Kaip savo darbuotojus skatinate rasti balansą tarp darbo ir namų?
– Galima girtis darboholizmu, tačiau daug dirbantis žmogus pavargs, pradės niurzgėti, demotyvuos kolektyvą ir kenks įmonei. Kad taip nenutiktų, darbuotojus skatinu planuotis darbus valandomis, sekti savo produktyvumą ir, pamačius, kad reikia poilsio, planuotis atostogas.
Kuomet komanda didelė, pats ne visada pastebėsi, kaip jaučiasi kiekvienas darbuotojas, todėl šiuo atveju svarbu kolegiškumas, bendri pasitarimai. Be to, pervargęs darbuotojas reiškia didesnę klaidų riziką, kurios įmonei neša nuostolius.
Norime, kad tiek darbuotojai, tiek darbdaviai susimąstytų, jog pusiausvyra tarp darbo ir namų gali būti didesnių pasiekimų šaltinis, todėl ir gimė „Namų dienos“ iniciatyva. Ja raginame stabtelti, atsitraukti nuo darbų maratono ir atsigręžti į brangiausią vietą savo gyvenime – namus.
