Nauji kooperatyvai nedygsta, jau veikiantieji murkdosi nepabaigiamuose ginčuose, įtarinėjimuose ir kaltinimuose, valstybės paramos ir pagalbos prašymuose.
Kupiškio rajone jau šeštus metus veikiančio nedidelio „Pienininkų“ kooperatyvo direktorius Vygintas Dragūnas įsitikinęs, kad šiandien Lietuvoje kitaip ir būti negali, ūkininkai nemato kooperacijos būtinybės. Nemato, nes neišmano, nesupranta, nesigilina į kooperacijos ypatumus ir naudą. Jeigu ką ir išgirsta apie kooperatyvus, tai pirmausia apie nesėkmes, konfliktus, rietenas, o tai irgi atbaido žmones. Taigi, ką daryti su gera idėja, kurią taip sunku įgyvendinti?
„Suburti mažą kooperatyvą, kad žmogui jis būtų čia pat. Kad tikrai padėtų išgyventi ir išsilaikyti. Kam dabar rūpi smulkieji ūkeliai, kelių karvučių turėtojai? Mūsų kooperatyvas iš tokių surenka pieną, kaimo žmonės taip ir sako – nebūtų jūsų, sulig diena parduotume savo karves, kam vargti?
Turime arti 300 pieno statytojų Kupiškio ir Biržų rajonuose, jie laiko nuo kelių iki šimto karvių, 30 ūkininkų fermose yra įsirengę pieno šaldymo blokus. Per dieną surenkame 35 t pieno. Optimalus kiekis. Parduoti vežame netoli – „Rokiškio sūrio“ bendrovei ir Biržų rajone esančiai UAB „Hochdorf Baltic milk“.
Mūsų aptarnaujama teritorija yra kompaktiška, nebenorime toliau plėstis, nes būtų neracionalu, padidėtų transportavimo kaštai“, – kalba kooperatyvo direktorius V.Dragūnas, pakvietęs „Ūkininko patarėją“ užsukti į savo administracines patalpas Nodiejiškių kaime.
Pašnekovas įsitikinęs, kad valdžios propaguojama formali kooperacija yra negyvybinga, turi būti gyvas ūkininkų bendradarbiavimo poreikis. Geriausiai poreikį sužadina įdėti savi pinigai, turi būti sukauptas kooperatinis kapitalas.
„Kai žmogus kažkam patiki savo pinigus, savo turtą, jam rūpi, kaip ir kur tai panaudojama, kokios galima tikėtis naudos, jis kontroliuoja, skaičiuoja, domisi, kaip naudojamas jo konkretus indėlis. Taip sužadinami interesai dalyvauti kooperatyvo veikloje. Tai yra apsauga nuo piktnaudžiavimų, nesąžiningumo. Labiausiai reikia išmanymo, ir kooperacijos, ir rinkos ypatumų, iniciatyvumo.
Ūkininkai puikiai supranta, kad, tarkime, karvių melžti bet kam nepatikėsi, sugadins gyvulį, gydyti gali tik veterinarijos specialistas, o štai kooperatyvą tvarkyti esą užtenka tik noro, svarbu, kad pačiam ūkininkui rūpintis nereikėtų. Tai lemtinga klaida, kuria dažnai pasinaudoja suinteresuotieji tik sava, bet ne kooperatyvo nauda.“
„Labai praverčia ir pinigai, valstybės parama, ypač veiklos pradžioje“, – prie kooperatyvo vadovo argumentų savo pastebėjimą išsako ir buhalterė Augenija Janušauskienė.
Gyvename be paskolų, su visais pieno statytojais laiku atsiskaitome, nevėluojame. Ramiai miegame
„Pienininkų“ kooperatyvas savo veiklos pradžioje pasinaudojo valstybės pagalba kooperatinei veiklai plėtoti, per ketverius metus gavo apie pusę milijono litų. Tie pinigai panaudoti nekilnojamajam turtui, laboratorijos ir kompiuterinei įrangai, baldams pirkti, darbo užmokesčiui. Stengiamasi neišlaidauti, taupyti administravimo išlaidas, yra tik direktorius, buhalterė, laboratorijos specialistė, o 25 žmonės dirba vairuotojais ekspeditoriais, pieno priėmimo punktų vedėjais.
Paklausti apie neseniai priimtą Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, kooperatyvo vadovai pašmaikštavo, kad pajuto pokyčius – padaugėjo biurokratinio darbo, ataskaitų, kontrolierių vizitų, vieną dieną net aštuoni tikrintojai kooperatyve lankėsi. Tačiau gerai, kad patvirtintos tipinės pieno pardavimo-supirkimo sutartys, pieno gamintojai dabar jaučiasi saugesni.
„Ir mes kooperatyve gerai jaučiamės. Gyvename be paskolų, su visais pieno statytojais laiku atsiskaitome, nevėluojame. Ramiai miegame“, – pasidžiaugė „Pienininkų“ kooperatyvo direktorius V.Dragūnas.
