S.Daškevičienė pasakojo mokykloje svajojusi tapti lietuvių kalbos mokytoja arba žurnaliste, o apie kulinarės profesiją net nesvarsčiusi. Tačiau maisto ruoša, regis, yra įaugusi jai į kraują, mat, kaip prasitarė, tiek senelis, tiek moters mama gamino labai skaniai.
„Į mokyklos laikraštį rašydavau straipsnius, rašinių konkursuose dalyvaudavau. Bet kažkaip susiklostė, kad pasukau į kulinariją. Negaliu paaiškinti, kodėl pasirinkau šią profesiją. Tiesiog įstojau, supratau, kad man tai patinka ir tą noriu daryti, tai teikia man džiaugsmo. Net nežinau, ką kito galėčiau daryti nei gaminti“, – įsitikinusi ji.
Po vyro netekties – kardinalūs pokyčiai
S.Daškevičienė įvairiose virtuvėse darbuojasi nuo 20 metų, o paskutiniame darbe išdirbo didžiąją dalį savo karjeros – 11 metų. Tačiau viską pakeitė šeimoje įvykusi tragedija.
„Mano vyras pasitraukė iš gyvenimo. Po jo netekties buvo ganėtinai sunku atsitiesti, užklupo depresija, apatija, buvo ir visokių kitų dalykų. Taip pat buvo likusios paskolos, daug įsipareigojimų. Visa tai skatino kažką daryti“, – tikino ji.
Tačiau praėjus keletui mėnesiui po vyro netekties pažįstami paprašė S.Daškevičienės pagaminti šventei vieno kąsnio užkandžių. Būtent tai ir buvo jos verslo pradžia.
„Aišku, užkandžius gamindavau namuose, tuo pačiu brendo mintis vystyti nuosavą veiklą, kartu ir pati brendau, keičiausi. Turėjau labai dideles transformacijas viduje išgyventi, kad pasikeisčiau ir kažką daryčiau“, – sakė ji.
Nuo užkandžių iki renginių
Kuomet moteris sukaupė nemenką klientų bazę, pagaliau išdrįso atidaryti savo studiją ir mesti gerai apmokamą darbą.
„Visuomet galva būdavo pilna idėjų ir niekada neturėdavau, kur jas padėti. Restorano ar kavinės nebūčiau atidariusi, nes turi būti ganėtinai išskirtinis, kad mažame mieste kažkas būtum. Vis stebėdavau savo vaikus virtuvėje ir matydavau, kokią netvarką jie palieka, todėl pagalvojau, kad būtų visai smagu kitus pamokyti to, ką aš moku“, – apie tai, kaip gimė kulinarijos studijos idėja, pasakojo S.Daškevičienė.
Verslo pradžiai iš viso prireikė maždaug 3 tūkst. eurų. Nors suma ir nedidelė, tačiau jos užteko.
„Panaudojau savo santaupas, skaičiau daug straipsnių, kaip pradėti verslą turint minimalias pajamas. Aišku, ne viską puoliau pirkti iš karto, o po truputį. Iš pat pradžių reikėjo baldų, indų, kad su vaikais galėčiau užsiimti, priemonių, lentelių, kočėlų“, – tikino ji.
Prieš metus atidarytoje maisto studijoje galima įsigyti ne tik užkandžių, čia organizuojamos degustacijos, teminiai kulinariniai kursai, edukacijos, vaikų šventės.
„Vaikams labai patinka picas kepti, gaminame įvairius desertus. Būna suruošti produktai, dėstau teoriją, mokau juos, aiškinu, kaip ką daryti, kaip geriau padaryti ir taip mes gaminame. Taip pat prieš Kalėdas organizavau žuvies įdarymo pamokas suaugusiems, susirinko apie 15 moterų ir gana aktyviai dirbome, įdarinėjome žuvis, o vėliau jas nešėsi namo“, – pasakojo S.Daškevičienė.
Dienos pietūs tapo išsigelbėjimu
Po Naujųjų metų S.Daškevičienė sumanė išplėsti veiklą ir gaminti dienos pietus, tačiau tai pasirodė būsią verslo išsigelbėjimu.
„Jeigu ne dienos pietūs, kažin kaip čia būtų pasibaigę mano studijai. Užsakymų, švenčių nebeliko, turėjau didžiausius renginius ir viskas buvo atšaukta. Dienos pietūs man padėjo išgyventi karantiną“, – įsitikinusi ji.
Bet to, per šį laikotarpį visiems, kurie dirbo nenuotoliniu būdu, S.Daškevičienė nemokamai dalino sriubą.
„Būdama parduotuvėje matydavau pavargusias pardavėjas, žmonių daug, o jos vargšės dirba ir dirba. Galvojau, ką dėl tokių dirbančių žmonių galima padaryti? Bent kažkokį mažą gestą, dėkingumą parodyti. Ir tuomet šovė į galvą dalinti sriubą.
Tiems, kurie užsisakydavo dienos pietus, sriuba būdavo nemokama. Kartu bendradarbiavau su Socialinių paslaugų centru, kurie veždavo šeimoms nemokamą sriubą. Policijos pareigūnų sulaukiau, greitosios pagalbos ir tiesiog jiems dalinau“, – sakė ji.
Paklausta, kaip pavyko išsiskirti iš kitų vietų, kurios siūlo panašią paslaugą, S.Daškevičienė tikino nežinanti. Tačiau prasitarė siūliusi įvairesnius patiekalus, stengėsi nustebinti klientus.
„Pavyzdžiui, kepiau burbulinį vaflį su įvairiais troškiniais, mėsyte, įvairius dalykus, kad jie būtų truputį įdomesni negu visur kitur. Gal tai man padėjo“, – svarstė pašnekovė.
Tiesa, dienos pietus S.Daškevičienė nustojo gaminti švelnėjant karantinui, nes po truputį pradėjo grįžti užsakymai ir viena susitvarkyti su krūviu ji nespėjo. Be to, ji tikina, karantino nelaikanti nuosmukiu.
„Kaip tik karantinas davė susivokti, ką pati noriu daryti, kas yra mano klientas, atrasti naujų receptų, kažką kurti naujo. Tai davė daugiau nei kad atėmė. Idėjų pilna ta galva ir vis norisi tai tą padaryti, tai aną padaryti“, – apibendrino ji.
