Iš Širvintų rajono kilusi A.Mažuikienė pasakojo 15min, kad visą savo gyvenimą matė, kaip jos senelis ir vėliau tėtis dirbo šiltnamiuose. Tačiau patirties pasisemti po mokslų baigimo nusprendė Vilniuje.
„Su žemės ūkiu savo ateities nesiejau, baigiau viešąjį administravimą, tada šiek tiek bandžiau dirbti, bet visiškai nepatiko“, – pasakojo širvintiškė.
A.Mažuikienė svarstė, kad galbūt tas faktas, jog kiekvieną savaitgalį tekdavo grįžti ir prisidėti prie ūkio, galop ją paskatino grįžti. Pragyvenusi sostinėje 5 metus ji nusprendė traukti atgal į gimtąją kraštą ir prisidėjo prie šeimos verslo.
„Traukė kažkas čia – namo. Matyt, buvo lemta grįžti“, – įsitikinusi ji.
Tiesa, A.Mažuikienė tikino, kad spaudimo perimti ūkį ir šeimos verslą nė vienas iš trijų vaikų niekuomet nepatyrė. Tačiau tiek ji, tiek jos brolis galiausiai pasirinko šeimos verslo kelią.
„Galėjome savarankiškai rinktis kelią tokį, kokį norėjome. Bet galiu pasidžiaugti, kad aš likau ūkyje, brolis yra perspektyvus ūkininkas, nors jam 20 metų. Jis su tėčiu laukuose dirba, kur augina grūdines kultūras ir dirba beveik 600 ha ploto teritoriją“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad šeimoje visi pasiskirstę savus darbus.
Modernizavo šeimos verslą
Iš pradžių mergina perėmė senuosius tėčio šiltnamius, tačiau, kaip pati sako, jie primityvūs, dengti plėvele. Tiesa, juose ji išmoko amato paslapčių.
„Net nežinau, kiek tiems seniesiems šiltnamiams metų, jie dar nuo senelio laikų. Juos prisimenu nuo mažų dienų. Visą gyvenimą mane supa žemės ūkis ir šiltnamiai“, – tikino A.Mažuikienė.
Vėliau jai kartu su tėčiu Vidmantu teko priimti sprendimą – reikia kažką keisti arba trauktis iš šios veiklos. Abu nusprendė statyti naujus, modernius šiltnamius ir juose plėsti verslą.
„Paprasčiausiai nėra perspektyvos likti tuose senuose šiltnamiuose. Vieną galą statai, kitas jau griūva, jie seni, produktyvumas labai mažas, reikia kažką keisti. Jeigu nori plėtoti ateityje verslą, iš tikrųjų reikia kažką keisti. Todėl ir pasistatėme šiuos šiltnamius“, – aiškino ji.
Taip 2017 metais pradėti statyti nauji statiniai, o pirmieji daigai juose atsirado 2018 metų pavasario pabaigoje. Tiesa, A.Mažuikienės teigimu, pradžia nebuvo lengva ir viso to kaltininkas – lietus.
„Daugelis prisimena tą išskirtinį 2017 metų rudenį, kuomet diena iš dienos lietus pylė kaip iš kibiro. Tuo metu pradėjome ruošti sklypą statyboms. Kitą rytą atsikeli, o visa statybvietė užsemta vandeniu. Nei pamatų įkasi, nei nieko. Turėjome startuoti 2017 metais, bet statybos taip užsitęsė, kad pirmą derlių pasisodinome tik 2018 gegužės pabaigoje. Tai buvo labai sunku finansiškai ir morališkai“, – pasakojo ji.
Šiltnamių statyboms šeimai prireikė 3,2 mln. eurų, iš kurių 60 proc. skyrė Europos Sąjungos struktūriniai fondai.
Iš viso bendras šiltnamio plotas sudaro 1,5 ha ir jis suskirstytas į dvi zonas. Vienoje jų auginami agurkai, o kitame – pomidorai. Bendras augalų skaičius – beveik 36 tūkst.
„45 eilės pomidorų, agurkuose – 50 eilių. Kiekvienos eilės ilgis – 94 metrai. Jeigu sudėjus visas augimo eiles, tai yra 11 kilometrų augalų. O sudėjus šildymo trasos ilgį – pasiektume Vilnių“, – kalbėjo ji.
Pasak A.Mažuikienės, šiuo metu Širvintų rajone esantis šiltnamių ūkis yra ketvirtas pagal dydį Lietuvoje. Produkciją ūkininkai per tarpininkus realizuoja mūsų šalyje.
„Esame dar per maži, kad galėtume patys realizuoti produkciją, per maži mūsų kiekiai. Tačiau kooperatyvas gali pasiūlyti didiesiems prekybos didesnį, įdomesnį kiekį“, – aiškino ji.
Šiuo metu šiame šiltnamyje dirba 16 žmonių, senuosiuose užtekdavo ir 6–8 darbuotojų. A.Mažuikienės teigimu, pritraukti darbuotojų, kaip ir kitiems ūkininkams, sunku.
„Nėra darbuotojų. Džiaugiamės, kad turime branduolį, kuris išliko nuo senų šiltnamių laikų. Bet žmonių labai sunku surasti, jie nemotyvuoti, tingi dirbti. Nežinau, kas juos gadina, neskatina eiti į darbą“, – tikino pašnekovė.
Karantinas veiklos nestabdė
A.Mažuikienė patikino, jog COVID-19 pandemija šeimos ūkio ir verslo visiškai nepaveikė. Įmonėje nesusirgo nė vienas darbuotojas, tiekimo grandinė veikė puikiai.
„Jau tokia veikla, kur turime stengtis iš paskutiniųjų, kad nesustotų. Juk negalime pasakyti: „liaukis, šią savaitę neauk, kitą savaitę nuskinsime“. Tokio darbo niekaip nesustabdysi. Tuo šis sektorius ir sunkesnis, darbas darbą veja ir negali jokio proceso sustabdyti. Gamykloje gali kažką pakoreguoti, o čia jau augalas gyvas“, – aiškino ji.
Tiesa, ūkininkė pripažino, jog galimiems nesklandumams buvo pasiruošta.
„Susiradome papildomų darbuotojų, kad galėtų pakeisti esamus, bet to neprireikė. Jeigu kažkas stotų, turime šaldymo patalpas, kur produkcija galėtų kelias dienas palaukti“, – sakė A.Mažuikienė.
Ateityje – lempos
Šiuo metu, anot A.Mažuikienės, jų versle egzistuoja savotiškas sezoniškumas. Kadangi šiltnamiuose nėra specialių lempų, kurias galėtų naudoti šaltuoju metų laiku, keletą mėnesių tenka sustabdyti veiklą.
„Paskutinius augalus nuskiname lapkričio mėnesį, sausio pradžioje atvažiuoja nauji daigeliai. Turime tik mėnesį susitvarkymui, patalpų dezinfekcijai ir vėl pradeda iš naujo. Tris, keturis mėnesius įmonė negauna pajamų. Labai sunkūs mėnesiai, labiausiai psichologiškai. Pripranti eiti, eiti, eiti, prie rutinos, matyti produkciją dėžėse. Tai visai kas kita nei tuos mėnesius išsėdėti ir laukti, kada pomidoriukas suaugs ar agurkas užaugs“, – tikino ji.
Specialių lempų iškart ūkis sau negalėjo leisti dėl didelių investicijų į jas, tačiau tai – ateities perspektyva.
„Planų yra įvairiausių, tik reikia jiems užsidirbti. Bet dabar labai norime lempų, kad galėtume pratęsti auginimo sezoną. Kas žino, gal ateityje dar koks hektaras šiltnamių bus“, – planais pasidalijo A.Mažuikienė.
