Lietuvos verslininkus samdyti neįgalius asmenis verčia ne geraširdiškumas, o dosni valstybės parama. Tuo tarpu neįgaliųjų socialinės įmonės statuso neturinčių bendrovių atstovai tvirtina, kad nebegali konkuruoti kai kuriose verslo šakose, net jei paslaugas nuspręstų teikti už savikainą.
Dosni valstybės parama
Kai kuriose paslaugų verslo srityse neturint neįgaliųjų socialinės įmonės statuso konkuruoti šansų neliko.
15min.lt pavyko pasikalbėti su paslaugų sferoje dirbančiu verslininku Audriumi.
Verslininkas pasakojo, jog kai kuriose paslaugų verslo srityse neturint neįgaliųjų socialinės įmonės statuso konkuruoti šansų neliko.
Socialinėms įmonėms valstybė taiko subsidijas darbo vietoms steigti, darbuotojų mokymui, padengia dalį administracinių ir transporto išlaidų. Kompensacijų dydis svyruoja nuo 40 iki 80 proc. Socialinėms įmonėms taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas.
Socialinių įmonių įstatymas numato papildomas finansines lengvatas neįgaliųjų socialinėms įmonėms. Bet čia jau reikalaujama, kad jose dirbtų bent pusė negalią turinčių darbuotojų. Taip pat yra nustatyti ribojimai, kiek turi būti I ir II grupės neįgalumą turinčių žmonių.
Socialinėse įmonėse kompensuojama dalis neįgalaus asmens darbo užmokesčio. Subsidijos dydis priklauso nuo neįgalumo grupės. Valstybė kompensuoja iki 75 proc. darbo užmokesčio ir iki 80 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokos. Dėl šių lengvatų įmonės sutaupo net trečdalį savo atlyginimų fondo.
Socialinės įmonės gali imtis skirtingos veiklos, tačiau yra ir ribojimų. Antai, socialinės įmonės negali gaminti tabako gaminių, pardavinėti alkoholinių gėrimų, verstis azartinių lošimų ar medžioklės organizavimu.
Iškraipė rinką
Socialinėms įmonėms valstybė grąžina apie 30 proc. darbo užmokesčio fondo. Paslaugų sferoje darbo užmokestis sudaro apie 80 proc. sąnaudų. Prasidėjo kainų numušinėjimas ir rinkos perėmimas.
Socialinių įmonių tikslas yra kilnus – padėti įdarbti neįgalius asmenis.
Tačiau verslininko Audriaus teigimu, specialaus statuso neturinčioms bendrovėms konkuruoti su socialinėmis įmonėmis tapo beveik neįmanoma: „Iš pradžių šių įmonių susikūrė nedaug, tačiau jų skaičius ėmė sparčiai augti, kai tik atsirado galimybė dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Kai jos ėmė tai daryti, pamatėme, kad socialinės įmonės iškreipia rinką. Tokioms įmonėms valstybė grąžina apie 30 proc. darbo užmokesčio fondo. Paslaugų sferoje darbo užmokestis sudaro apie 80 proc. sąnaudų. Prasidėjo kainų numušinėjimas ir rinkos perėmimas.“
Pasak pašnekovo, šiuo metu aštriausiai tai jaučiama valymo paslaugų rinkoje. Pasiteiravus, ką valymo įmonėse veikia neįgalieji – juk tai sunkus fizinis darbas, o fiktyviai samdyti žmogų tik tam, kad susigrąžintum dalį jam mokamos algos būtų nuostolinga, Audrius atsakė, kad ieškoma dirbti galinčių žmonių.
„Tokiose įmonėse gali dirbti pirmos, antros ir trečios grupės neįgalieji. Antrą ir trečią neįgalumo grupę gali turėti žmonės, sergantys širdies ligomis, astma. Tokiomis ligomis sergantys žmonės gali būti darbingi“, – paaiškino verslininkas.
Darbuotojus siūlo nupirkti
Prasidėjo darbuojų perpirkinėjimas. Skambinėja iš socialinių įmonių ir siūlo, jeigu mes turime neįgalių darbuotojų, perleisti jiems. Už tai jie pasiryžę mokėti pinigus.
Jis teigė, jog šiuo metu norinčių ir galinčių dirbti neįgaliųjų rasti nėra lengva, o įmonės net derasi viena su kita dėl žmonių perpirkimo: „Mes patys užsiimame valymo paslaugomis ir matome, kad imami rengti konkursai, kuriuose gali dalyvauti tik socialinės įmonės. Prasidėjo darbuojų perpirkinėjimas. Skambinėja iš socialinių įmonių ir siūlo, jeigu mes turime neįgalių darbuotojų, perleisti jiems. Už tai jie pasiryžę mokėti pinigus.“
Vyras teigė, jog valymo įmonėse dirba šimtai žmonių, todėl reikalingų darbuotojų skaičius gali būti nemažas. Paklaustas, kodėl gi pats nesteigia socialinės įmonės, verslininkas atsakė, jog bandė tai daryti, tačiau iškilo daug biurokratinių kliūčių. „Bandžiau, bet susidūriau su visišku ignoravimu. Mums buvo uždaryti visi keliai. Vėliau tarp eilučių buvo pasakyta, kad rinka yra pasidalinta ir jgalime net nelįsti – šito statuso vis tiek negausime“, – pasakojo Audrius.
Pasak jo, šiuo metu gauti socialinės įmonės statusą yra itin sudėtinga: „Anksčiau gauti socialinės įmonės statusą buvo labai lengva. Reikėjo tik parodyti, kad įmonėje įdarbinti neįgalūs asmenys. Vėliau sąlygos buvo nuolatos sunkinamos. Dabar keliami reikalavimai, kad įmonėje turi dvejus metus dirbti pusė ar daugiau neįgaliųjų. Be šio stažo negalima net prašymo pateikti.“
Valstybė taip bando padėti
Darbo teisės ekspertas, advokatas Tomas Bagdanskis teigė, jog valstybė turi įgyvendinti savo socialinę politiką ir ieškoti būdų, kaip įdarbinti socialiai pažeidžiamus asmenis, kuriems be papildomos paramos konkuruoti darbo rinkoje būtų labai sunku.
„Kiekvienas specifinis reguliavimas, taip pat ir mokesčių lengvata įmonėms, įdarbinusioms neįgalius asmenis, yra tam, kad padėtų socialiai remtinoms grupėms. Paprastai tokie asmenys rinkoje sunkiau susiranda darbą, todėl jie yra specialiai remiami. Tai yra valstybės vykdomos socialinės politikos dalis ir tai yra teisėta“, – teigė jis.
Advokatas atkreipė dėmesį, jog tokios mokestinės lengvatos taikomos ir kitose darbo santykių srityse: „Čia galėtų būti analogija su pirmą kartą darbo ieškančiais asmenimis. Kai žmogus darbinasi pirmąjį kartą, jam yra suteikiama mažesnė socialinio draudimo mokesčio našta. Mintis paprasta, tokį asmenį įdarbinti apsimoka, nes jis, nors ir neturi patirties, bet darbdaviui kainuoja pigiau.“
Pozityvi diskriminacija?
Visada, jeigu valstybė kažką papildomai remia, atsiranda vienokie ar kitokie konkurencijos iškraipymai, – teigė T.Bagdanskis.
Paklaustas, ar nėra problemos, jog įdarbinti ieškoma asmenų ne pagal jų kvalifikaciją, o labiau pagal tai, ar jie turi negalią, T.Bagdanskis teigė, jog taip valstybė teikia paramą tiems, kuriems jos reikia labiau.
„Teismų praktikoje formuojama pozicija, kad jei yra du darbuotojai ir reikia atleisti vieną, tai visą laiką taikomas principas – darbe turi likti labiau socialiai pažeidžiamas. Tas pats principas turėtų galioti ir priimant į darbą. Tai galima pavadinti pozityvia diskriminacija“, – nurodė teisininkas.
Darbo teisės specialistas teigė, jog bet kokia parama socialiai remtinoms grupėms gali būti traktuojama kaip konkurencijos iškraipymas, tačiau tai yra valstybės priedermė, o jeigu kyla abejonių, ar nėra pažeidžiamas viešųjų pirkimų įstatymas ar konstituciniai principai, visada galima kreiptis į teismą.
„Žinoma, būtų galima kelti klausimą, ar toks reglamentavimas užtikrina sąžiningą konkurenciją ir atitinka Konstitucijos principus. Čia jau viskas priklausytų nuo Konstitucinio teismo nuomonės, bet aš abejoju, ar vertinant valstybės socialinę politiką būtų konstatuotas pažeidimas. Visada, jeigu valstybė kažką papildomai remia, atsiranda vienokie ar kitokie konkurencijos iškraipymai“, – paaiškino T.Bagdanskis.
Ieško per skelbimus
Mes iš tiesų pastebime neįgaliųjų asmenų ieškančių įmonių, kuriose atlyginimai yra nedideli, o žmonėms dažnai siūloma pusė etato, – sakė R.Karavaitienė.
Darbo paieškos portalo Cvonline.lt Marketingo vadovė Rita Karavaitienė teigė, jog į profesionalias personalo atrankos įmones neįgaliųjų asmenų darbui ieškantys verslininkai nesikreipia.
Apie negalią nebūna net kalbos. Dėmesys kreipiamas tik į būsimo darbuotojo kompetenciją.
Ji nurodė, kad mokestines lengvatas medžioja įmonės, kurios moka minimalius atlyginimus ir tokių skelbimų galima rasti. Dažnai darbuotojams siūloma dirbti ne visą darbo dieną: „Mes iš tiesų pastebime neįgaliųjų asmenų ieškančių įmonių, kuriose atlyginimai yra nedideli, o žmonėms dažnai siūloma pusė etato. Apie neįgalumą gali būti net nerašoma skelbimuose. Tai pasakoma bendraujant su norinčiais dirbti.“
Pasak R.Karavaitienės, jei negalią turintis žmogus nori sėkmingai įsidarbinti, jis pirmiausia turi galvoti apie savo kvalifikaciją ir tai, ką gali pasiūlyti darbdaviui. Pradėti darbo pokalbį nuo to, jog esi neįgalus, būtų klaida. Akcentus reikia dėlioti kitur.
„Turėjau tikrą atvejį, kai į mane kreipėsi žmogus klausdamas, kaip jam susirasti darbą. Jis pradėjo pokalbį nuo to, jog turi negalią. Tai buvo pagrindinis akcentas. Tik vėliau pradėjus klausinėti žmogus pradėjo pasakoti apie savo darbo patirtį, kaip apie nereikšmingą dalyką. Kai kurie žmonės savo negalią akcentuoja tiesiog per daug. Reikėtų pradėti nuo to, ką tu moki“, – sakė pašnekovė.
Vilniaus problema
Valymo sektorius Vilniuje tokių darbuotojų jau sunkiai randa. Realiai darbuotojai tik migruoja iš įmonės į įmonę, – dėstė G.Bartkus.
„Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos“ vadovas Gediminas Bartkus patvirtino, jog didžiuosiuose miestuose rasti neįgalų asmen, galintį ir norintį dirbti, yra beveik neįmanoma.
„Valymo sektorius Vilniuje tokių darbuotojų jau sunkiai randa. Realiai darbuotojai tik migruoja iš įmonės į įmonę. Kituose miestuose tokių žmonių rasti dar galima, bet Vilniuje tai yra problema“, – sakė jis.
Sąjungos vadovas teigė, jog darbuotojų perviliojimas iš kitų įmonių nėra naujas reiškinys ir tai būdinga ne tik neįgaliųjų socialinėms įmonėms: „Čia viskas vyksta kaip įprastoje rinkoje. Kaip statybininkus ar vairuotojus vilioja didesniais atlyginimais, kitomis motyvacinėmis priemonėmis, taip ir čia.“
Nespėję liko už borto
Visuomenė sako, kad verslininkai neįgalius asmenis darbina tik todėl, kad gauna subsidijas, bet taip nėra, – teigė sąjungos vadovas.
G.Bartkus teigė, jog pastaruosius keletą metų naujas socialines įmones įsteigti tapo labai sudėtinga, tačiau jis priminė, kad įdarbinę neįgalius asmenis verslininkai subsidijas iš Darbo biržos gali gauti ir neturėdami socialinės įmonės statuso.
Tiesa, tokiu būdu galima gauti tik dalį paramos, į kurią gali pretenduoti socialinės įmonės.
„Dauguma įmonių pirmiausia rūpinasi darbuotojais, o ne mokestinėmis lengvatomis. Aišku, kaip ir visur, yra nusižengimų. Galiu pateikti pavyzdį – UAB „Lyderių grupė“, kurioje neįgalieji įdarbinti vairuotojais, vaizdo operatoriais, inžinieriais, administracijos darbuotojais. Visuomenė sako, kad verslininkai neįgalius asmenis darbina tik todėl, kad gauna subsidijas, bet taip nėra“, – sakė G.Bartkus.
Sąjungos vadovas patikino, kad visuomenė savo požiūrį į neįgalius asmenis keičia lėčiau nei verslas.
