Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Moterys miškininkės ir byrantys stereotipai

Moteris miške, kaip vyras virtuvėje, manė mūsų senoliai. Suprask, moteris miškininkė kaip vyras kulinaras – misija neįmanoma. Toks stereotipas dar prieš keletą dešimtmečių buvo nepalenkiamas kaip plienas. Ir ne veltui.
Mergaitė miške
Mergaitė miške / 123RF.com nuotr.

Pamatyti vyrą gaminant namuose prilygo stebuklui, o Lietuvos miškų sistemoje dar vos prieš porą metų, kuomet įvyko miškų sistemos reforma, dirbo vos viena urėdė (iš 46 urėdijų)! Tiesa, kitokių pareigų būta, bet tai tebuvo venetai.

Kad situacija kinta ir moterų šioje srityje daugėja, akivaizdžiai iliustruoja faktas, jog dabar miškų sistemoje kas penktas darbuotojas yra moteris, o iš 26 regioninių padalinių vadovų pareigoms užimti atrinktos 5 moterys.

Taip, iki 50/50 balanso dar toli, tačiau stereotipas byra ir diskriminacijos dėl lyties jau nebelikę, sako dvi šiame straipsnyje kalbinamos VĮ Valstybinių miškų urėdijos darbuotojos – Nemenčinės regioninio padalinio vadovė Viktorija Anikevičienė bei Kretingos regioninio padalinio miško auginimo specialistė Gražina Banienė. O ir jaunimo tarpe vis daugėja potencialių miškininkių. Neabejotinai tai įtakoja ir atgimęs Jaunųjų miškininkų būrelis bei jame esantys atsidavę gamtos žinovai ir mylėtojai.

„Bėgant metams, moters – miškininkės įvaizdis pamažu susilygina su vyro – miškininko įvaizdžiu, ir visuomenei ši profesija tampa lygi lyčiu atžvilgiu. Manau, įtakos tam turi modernėjanti visuomenės pasaulėžiūra, bendras tautos mentaliteto kilimas.

Pamažu laisvėdami savo mąstymu, gebame plačiau pažvelgti į situacijas, išgyvendinti pagrindo neturėjusias tradicijas.

Esame valstybė, kuri ilgą laiką kentė okupacijos priespaudą, iš kurios, nors fiziškai išsilaisvinome, deja psichologiškai išsilaisvinti reikia kur kas daugiau laiko. Pamažu laisvėdami savo mąstymu, gebame plačiau pažvelgti į situacijas, išgyvendinti pagrindo neturėjusias tradicijas.“ – sako Viktorija Anikevičienė

Pirmoji moteris miškininkė

„Štai prieš kelerius metus miškininkas prof. Romualdas Deltuvas rašydamas knygą apie miškų ūkį ir medžioklę Mažojoje Lietuvoje, Vokietijos archyvuose rado istorinį faktą susijusį su Kuršių Nerija ir moterimi miškininke.

1925 m. įvyko "iki tol negirdėtas dalykas" - Marta Schmidt, buvo paskirta miškų apsaugos pareigūne, Preilos/Pervalkos eigule ir ji tapo pirmąja moterimi miškininke Klaipėdos krašte, o vėliau ir visoje Vokietijos reicho miškų tarnyboje. Vietiniai gyventojai net iki šiol vieną Kuršių marių įlanką vadina „Martos bukta“, kur ir prasidėdavo Martos eiguva.“ – pasakoja Gražina Banienė.

Asm. arch./Gražina Banienė
Asm. arch./Gražina Banienė

Vyrų ir moterų proporcijos

Paklausta apie apsisprendimą tapti „vyriškos“ profesijos atstove, Viktorija atsako - „jau paauglystėje apsisprendus, kad sieksiu įgyti miškininkės profesiją, ne sykį tekdavo išgirsti – čia gi „sunki“ profesija, suprask – ne moteriška. Tačiau pati tokio supratimo neturėjau, nes darbus, kuriuos kaime tekdavo dirbti kartu su kitais vaikais mergaitės atlikdavo ne ką prasčiau, o dažnai, dar ir geriau nei kai kurie berniukai. Greičiausiai tokį požiūrį lėmė ir tėvų auklėjimas – mano šeimoje niekada nebuvo pabrėžiama lyties reikšmė, nebūdavo „mergaitiškos“ ar „vyriškos“ veiklos.

Pradėjusi studijuoti tuometiniame Lietuvos Žemės ūkio universitete pamačiau, kad miškininkystę moterys iš tiesų renkasi proporcingai mažiau nei vyrai – mūsų miškininkų kurse, kuriame buvo daugiau nei penkiasdešimt studentų, merginų buvo lygiai dešimt, po penkias kiekvienoje grupėje. Šis faktas pats savaime suponuoja, kad visgi miškininkystė yra labiau vyriška profesija, nes ją daugiau renkasi vyrai.

Pamenu, CV siunčiau į 15 tuometinių urėdijų, ir atsiliepė tik viena – Nemenčinės.

Tapusi diplomuota miškininke, įsidarbinau VĮ Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės regioniniame padalinyje. Pamenu, CV siunčiau į 15 tuometinių urėdijų, ir atsiliepė tik viena – Nemenčinės. Po pokalbio su urėdu Eligijumi ir girininku Kęstučiu gavau eigulės darbą, iš abiejų vadovų dėl to nesulaukiau nei menkiausios abejonės.

Maloniai nustebino tuometinis Nemenčinės urėdijos kolektyvas – keletą moterų užėmė vadovaujamas pareigas, taip pat moterys dirbo vadovų pavaduotojomis ar inžinierėmis. Nors proporcingai vyrų, žinoma, buvo didžioji dalis, bet per visą darbo laiką urėdijoje neteko patirti diskriminacijos dėl lyties.

Urėdijoje dirbu jau devintus metus, ir galiu drąsiai pasakyti, kad su nuostaba dėl moters – miškininkės, o mano atveju, dar ir vadovės, tenka išgirsti vis rečiau. Mūsų įmonėje su šiuo požiūriu nesusiduriu apskritai – įmonė netoleruoja bet kokios diskriminacijos, tame tarpe ir lyties atžvilgiu, tai įrodo ir tai, kad ypač pastaraisiais trejais metais aukštas pareigas užimančių moterų ypač padaugėjo.

Kartais tenka susidurti su nuostaba iš išorės – būna, atvyksta interesantas į padalinį, ir užėjęs į kabinetą nustemba – oho, tokia jauna ir dar moteris, ir kaip jūs čia susitvarkote? – tačiau tokių atvejų yra labai mažai, ir, tikiuosi, su laiku jų iš vis nebeliks.“

„Slapta“ miškininkų žmonų misija

„Manau, kad moterys miškuose dirbo visada, prieš 100 metų ir anksčiau, tai buvo girininkų ir eigulių žmonos, kurių atliekamos funkcijos galbūt ir nebuvo tiesiogiai susijusios su miškininko darbu, bet neabejoju, kad jos ženkliai prisidėjo prie miškininkų įvaizdžio visuomenėje ir vietinėje bendruomenėje formavimo. Juk tai visuomet buvo prestižinė ir gerbiama profesija, prie kurios tikrai prisidėjo ir moters ranka.

Kalbant apie šiuos laikus ir profesionalias miškininkes, Valstybinių miškų urėdijoje dirba daugybė moterų ir tai ne tik miškininkės, bet ir buhalterės, vadybininkės, kitų sričių specialistės. Moterų, baigusių miškininkystės mokslus ir dirbančių pagal profesiją ne tiek ir daug, bet jos dirba įvairiose srityse, aš pati esu miško auginimo specialistė, o mano sesuo miškininkė – mokslininkė, miško genetikė, kuri dirba laboratorijoje ir tiria medžių DNR. Taigi moterys dirbančios miškininkėmis dažniausiai nuostabą kelia tik tiems, kurie su šia sistema mažai susipažinę.“ – sako Gražina.

Per pastaruosius metus, moterų kandidatavusių į įvairias pareigas padalinyje buvo beveik pusė.

„Mano asmeninė patirtis sako, kad moterų, dirbančių miškininkystės srityje, daugėja. Per pastaruosius metus, moterų kandidatavusių į įvairias pareigas padalinyje buvo beveik pusė“ – sako Viktorija, o jai antrina kolegė Gražina, pridurdama, jog „miškininkystė, kaip ir kitos veiklos nestovi vietoje, tobulėja technologijos, atsiranda nauji darbo įrankiai ir technika, keičiasi požiūris į miškus, supančią aplinką ir gamtą, tai lemia, kad ši profesija tampa nebūtinai vyriška. Mūsų darbe žymiai svarbesnės yra darbuotojų savybės, kompetencija, darbštumas ir motyvacija, ne lytis.“

Darbas 80 proc. vyrų tarpe

„Esu linkusi manyti, kad žmogaus elgseną formuoja jo psichotipas, o ne lytis. Žinoma, nepaneigsime, kad skirtumų yra, net fiziologiškai dažnu atveju mergaitės bręsta greičiau ir tikiu, kad tai evoliuciškai įvyksta su priežastimi, tačiau esu dirbusi ir moterų, ir vyrų kolektyve, ir įspūdis toks, kad abiejuose kolektyvuose galima identifikuoti panašių pliusų ir minusų.

Darbas mūsų įmonėje, kur vyrauja vyrai – racionalus ir efektyvus. Vyrai dažnu atveju susidūrę su problema reaguoja ramiau, jiems reikia mažiau išsikalbėti, o kaip tik – apmąstę problemas savo „dėžutėse“ tada jas aptaria. Moterims dažnu atveju yra šiek tiek kitaip – kad rastume sprendimą, mums reikia daugiau išsikalbėti, ir po pokalbio sumažėjus stresui ateina ramesnių apmąstymų laikotarpis. Gal ne be reikalo sakoma, kad moterys iš Veneros, o vyrai iš Marso. Žinoma, būna ir visiškai priešingai.

Komandoje svarbiausia geranoriški ir įmonės tikslų siekiantys žmonės.

Vienos taisyklės čia greičiausiai nėra – todėl sakyčiau, kad komandoje svarbiausia geranoriški ir įmonės tikslų siekiantys žmonės, nepriklausomai nuo jų lyties. Visi esame skirtingi, ir tuo žavūs – jei būtume labai panašūs, tobulėjimas sustotų.“ – sako Viktorija.

„Atsimenu pačią pirmąją pažintį su tikrais miškininkais. Likimas lėmė, kad pati esu kilusi iš Lietuvos etninių žemių Lenkijoje (Punsko – Seinų kraštas), kur prieš septyniolika metų susipažinau su profesionaliais miškininkais iš Kretingos, kurioje dabar pati dirbu. Susitikimo metu vienas iš girininkų pasakojo, kad jo kolektyve dirba viena moteris – girininko pavaduotoja, jis džiaugėsi, kad kolektyve esant nors vienai moteriai, vyrai dėl jos savaime „pasitempia“. Prabėgo daugybė metų, tačiau niekas nepasikeitė, ir tai labai miela.“ – sako Gražina.

Kokį „kvapą“ į miškų sistemą įnešė moterys?

„Pastaruoju metu VĮ Valstybinių miškų urėdija ėmėsi itin svarbaus darbo – atgaivinti Jaunųjų miško bičiulių sambūrius, tęsti tradicijas edukuojant jaunąją mūsų kartą miškininkystės srityje.

Prie Jaunųjų miško bičiulių prisijungia itin aktyvūs jaunuoliai, neabejingi gamtai.

Prie Jaunųjų miško bičiulių prisijungia itin aktyvūs jaunuoliai, neabejingi gamtai, siekiantys kuo daugiau sužinoti ir išmanyti apie miške vykstančius procesus, jų svarbą ir kaip kiekvienas žmogus gali prisidėti pagerindamas šią aplinką. Turime pavyzdžių, kai jaunuoliams miškininko kelias profesine prasme prasidėjo būtent nuo jaunųjų miško bičiulių veiklos.

Tikslas, kad jaunoji karta miško paslaptis atskleistų kartu su profesionalų pagalba, įgytų žinių dėka galėtų patys savarankiškai vertinti miško teikiamą socialinę, ekologinę ir ekonominę naudas.

Mes, kaip moterys, šioje veikloje puikiai galime panaudoti įgimtas savybes – empatiją, jautrumą, norą sukurti saugią aplinką ir pasidalinti turimomis žiniomis – ir taip pritraukti vis daugiau jaunuolių į miško bičiulių veiklą. Juk kuo daugiau asmenybių, edukuotų miško klausimais, užauginsime, tuo didesnė tikimybė, kad dar ne vieną šimtmetį mūsų šalies miškai bus tinkamai puoselėjami ir vertinami. Tikiu, kad bendromis jėgomis mums tikrai pavyks tai padaryti!” – sako Viktorija.

Asm. arch./Viktorija Anikeviciene
Asm. arch./Viktorija Anikeviciene

Mūsų žemei ir mūsų miškams visi esame vienodai reikalingi

„Jei klaustumėte, ar būtų natūralu jeigu kada nors miškininkystės sektoriuje dirbtų lygi ar net didžioji dalis moterų – manau, kad taip tikrai kažkada bus. Kaip ir minėjau, mano akimis žiūrint mūsų šalies visuomenės mentalitetas auga, gyvename pasaulyje, kur vis labiau ryškėja žaliasis kursas – vis svarbesnis tampa subalansuotos miškininkystės klausimas, ir atsakymus, kaip geriausia tai padaryti, padeda rasti žmogaus galvoje esantys „raumenys“, o ne įgimta lytis.

Auga nuostabi jaunoji karta, kuri ieško savo vietos pasaulyje laužydama stereotipus.

Juolab, akivaizdu, kad auga nuostabi jaunoji karta, kuri ieško savo vietos pasaulyje laužydama stereotipus, veikiau gilinasi į globalesnes pasaulio problemas nei užsiima etikečių klijavimu ar skirtumų ieškojimu tarp „moteriškų“ ar „vyriškų“ profesijų.

Visos pasaulio galimybės yra Jų rankose. Nesvarbu, kurios lyties atstovas esate, mūsų žemei ir mūsų miškams visi esame vienodai reikalingi.“ – moteriškai jautriai pokalbį pabaigia Nemenčinės regioninio padalinio vadovė Viktorija Anikevičienė.

VIDEO: Kas jaunuolius traukia į Jaunųjų miško bičiulių sambūrį?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs