Leidinyje pristatomi realūs redakcijų patirties pavyzdžiai bei metodai, kaip žurnalistams saugiai rinkti ir saugoti informaciją, kaip privačiai komunikuoti su slaptais šaltiniais, kad jie nebūtų identifikuoti trečiųjų asmenų, bei kaip saugotis nuo trolinimo, dezinformacijos ar virtualaus priekabiavimo.
Apie tai, kokie pagrindiniai išbandymai tyko žurnalistų skaitmeninėje erdvėje bei kaip su tuo kovoti, kalbamės su leidinio autoriais: LRT Tyrimų žurnaliste Rūta Juknevičiūte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite bei 15min žurnalistu Lukrecijumi Tubiu.
– Laikai pasikeitė ir, ko gero, žurnalistams dažniau tenka su šaltiniais bendrauti, dalintis informacija ne tik susitikus, bet ir skaitmeninėmis priemonėmis? Kokios yra pagrindinės klaidos?
Rūta: Pagrindinė klaida – tai per daug atsainus požiūris į privatumą internete. Manymas, kad ta informacija, kurią kaupi, yra pasiekiama tik tau pačiam. Kartais mes suabejojame, ar tikrai reikia imtis kažkokių papildomų priemonių, ar perdėtas susirūpinimas nėra paranojiškas. Galbūt dažnai atrodo, kad tai, ką mes darome nėra tiek reikšminga, kad galėtų dominti trečiuosius asmenis. Arba mes tiesiog nedirbame su tokia jautria informacija, kurios nutekėjimas galėtų padaryti mūsų šaltiniams žalos. Visgi, viskas, ką mes darome virtualioje erdvėje, palieka pėdsakus. Mūsų žinutės, el. laiškai, komunikacija socialiniuose tinkluose gali būti sekama net ne būtinai dėl mūsų pačių veiklos, bet galbūt yra stebimi mūsų šaltiniai, o galbūt duomenys yra renkami apie visą redakciją.
Kai mes pasakome šaltiniui, kad jo neišduosime, mes prisiimame visišką atsakomybę jį apsaugoti. Atsainus žiūrėjimas į privatumą elektroninėje erdvėje gali net atbaidyti potencialius šaltinius.
Štai karantino metu ir asmeniškai patyriau tokią nemalonią situaciją, kuomet skambučių įrašymo programėlė įrašinėjo garsus iš aplinkos ir be mano komandos. Pirmiausia, pastebėjau, kad telefonas pradėjo labai greitai išsikrauti, pradėjo trūkti atminties. Nors ir tryniau nuotraukas bei video įrašus, problema nesisprendė. Tuomet telefone radau užslėptą aplanką su šimtais garso failų, tarp kurių buvo ne tik pokalbių įrašai, bet ir dviejų, keturių valandų garso įrašai, kuriuose girdisi pokalbiai su kolegomis, klaviatūros barškinimas ir panašiai. Pradėjus domėtis, kas yra tie startuoliai, kurie kuria tokias programėles, keliai mane nuvedė iki Kinijos ar ofšorinių valstybių.
O šiandien juk turime nemažai diskusijų apie Kinijos žvalgybą, apie duomenis, kurie yra renkami iš privačių asmenų. Tai tik parodo, kad, jeigu jūsų valstybėje galima jaustis gana saugiai sekimo atžvilgiu, tai nereiškia, kad tie duomenys nėra panaudojami kažkur kitur. Nesvarbu – komerciniais ar žvalgybiniais tikslais – tai vis tiek nėra malonu.
Kita klaida, kurią dažnai darome, tai galvojimas, kad elektroninės higienos mes laikomės tik dėl savo pačių saugumo. Bet taip nėra, ypač dirbant su anoniminiais šaltiniais. Kai mes pasakome šaltiniui, kad jo neišduosime, mes prisiimame visišką atsakomybę jį apsaugoti. Atsainus žiūrėjimas į privatumą elektroninėje erdvėje gali net atbaidyti potencialius šaltinius.
– Kuo skiriasi bendravimas su šaltiniais virtualioje erdvėje nuo įprastinės? Kokių konkrečių priemonių turėtų imtis žurnalistas?
Rūta: Štai mes turime dvi situacijas – „Watergate“ skandalo metu informaciją nutekinęs asmuo paaiškėjo tik po 33 metų, kuomet jis pats prisipažino. O štai E. Snowden‘as buvo identifikuotas kaip šaltinis per 48 val. Taigi, matome, kad kaip situaciją pakeitė technologinė pažanga. Tačiau nepaisant to, kad technologinės galimybės identifikuoti šaltinį yra labai didelės, o visa, ką darome elektroninėje erdvėje, palieka pėdsakus, tai nereiškia, kad nėra priemonių, kurių galėtų imtis žurnalistas, siekdamas apsaugoti savo šaltinį.
Pagrindinė klaida – tai per daug atsainus požiūris į privatumą internete. Manymas, kad ta informacija, kurią kaupi, yra pasiekiama tik tau pačiam.
Akivaizdu, kad „Messenger“, „Facebook“, SMS žinutės ir pokalbiai telefonu nėra geriausias variantas, jeigu norite apsaugoti šaltinį nuo identifikavimo. Reikia labai atidžiai pasidomėti naudojamų programėlių privatumo politika, pavyzdžiui, yra tokios programėlės, kuriomis komunikacija yra sunkiau pasiekiama trečiųjų šalių, kaip „Signal“ ar „Telegram“. Reikia rūpintis ir informacijos laikymu, saugojimu elektroniniuose įrenginiuose, pavyzdžiui, galima naudoti programą „VeraCrypt“, kuria jūs galite užkoduoti savo tekstinius failus, laikomus kompiuteryje, informacija atkoduojama, tik suvedus slaptažodį.
– Viešojoje erdvėje šiandien ypač daug kalbama apie dezinformaciją. Kiek tai yra reali problema žurnalistikoje?
Lukrecijus: Tai šiuo metu bene didžiausia problema informacinėje erdvėje. Šių metų balandžio pabaigoje Europos išorės veiksmų tarnyba paskelbė pranešimą apie dažniausias Covid-19 melagienas, tarp kurių atsidūrė vakcinų menkinimas, gandai apie priverstinę vakcinaciją ar čipavimą bei mitas, kad Covid-19 yra sukurtas kaip masinės kontrolės įrankis. Tyrime konstatuota, kad prie šių melagienų kūrimo daug prisidėjo Rusija ir Kinija.
Jeigu žurnalistai ir iki šiol visada turėjo patikrinti šaltinį, tai dabar, kai technologijų pagalba manipuliacijų metodai taip patobulėjo, visą informaciją reikia tikrinti dar kruopščiau. Harvardo universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuriame nustatė, kokiais būdais informacija internete plinta greičiausiai. Paaiškėjo, kad vienas pagrindinių metodų yra būtent suklastotos informacijos esą nutekinimas žurnalistam, mat juos apgavus iškart pasiekiama labai plati auditoriją. Kiti populiarūs metodai, tai grotažymių naudojimas bei manipuliavimas vaizdais – įvairių koliažų kūrimas.
Skaitmeninėje erdvėje susiduriame ir su kitais iššūkiais, pavyzdžiui, trolinimas. Kas tai yra ir kaip su tuo kovoti?
– Lukrecijus: Troll – savo reikšme reiškia jauką, tad trolinimas yra fenomenas, kuomet į viešąją erdvę metamas jaukas, tikintis, kad tai sukels visuomenės reakciją. Ta reakcija dažniausiai yra negatyvi, ko ir yra siekiama. Kadangi troliai kartu reiškia ir mistines būtybes, kaip atsakas į trolinimą atsirado taip pat mistikos motyvų turinti elfų bendruomenė – trolių demaskuotojai.
Trolinimui neretai naudojamos tam tikrų bendruomenių silpnosios vietos, atakos vykdomos kartu su užgauliojimu, neapykantos kurstymu, kibernetinėmis patyčiomis. Trolinimas gali būti ir koordinuotas, turintis politinių motyvų. Už to slepiasi trolių fabrikai.
Rūta: Tokie fabrikai naudoja ne tik asmenis, kurie sąmoningai kiršina visuomenę, bet ir bot‘us – robotizuotus mechanizmus, kurie dideliais kiekiais gali skelbti žinutes ir komentarus. Bot‘o anketą iškart galima atpažinti – iš tokios paskyros per 3 min spėjama paskelbti ir naują įrašą ant savo „Facebook“ sienos, juo pasidalinti 5-10 grupių ir dar po tam tikrais įrašais prirašyti klišinių komentarų. Joks realus asmuo fiziškai negali taip visą dieną reikštis socialinėje erdvėje. Beje, dažniausiai dalijamasi įvairiomis naujienomis iš rusiškų portalų.
– Kodėl žiniasklaida yra trolių taikinys?
Lukrecijus: Pirmiausia dėl to, kad žurnalistai gali tiesiogiai demaskuoti trolių, manipuliatorių, dezinformatorių kėslus ar siunčiamas žinutes. Iš pykčio šie asmenys gali pradėti pulti pavienius žurnalistus ar visą žiniasklaidos priemonę. Pavyzdžiui, 15min žurnalistas Vilius Petkauskas buvo užsipultas po to, kai demaskavo sąmokslo teorijas kuriantį Marių Gabrilavičių „Maksimalietį“. Žurnalisto darbas tiesiogiai paveikė M.Gabrilavičiaus galimybės veikti „Facebook“ socialiname tinkle, jam buvo apribota galimybė užsakyti reklamą. Todėl „Maksimalietis“ nusprendė suburti kitaip mąstančių bendruomenę į prieš visą 15min portalą nukreiptą socialinio tinklo grupę „Unfollow 15min”. Prisijungę prie šios grupės dalijosi ir kėlė žiniasklaidos priemonę ar žurnalistus menkinančius įrašus.
Rūta: Žiniasklaida yra trolių taikinys ir kaip sklaidos kanalas. Trolių fabrikų tikslas yra skleidžiant melagingas naujienas pasiekti kuo platesnę auditoriją. Mes ir Lietuvoje anksčiau esame turėję atvejų, kai melagingos naujienos nebuvo atpažintos ir portalai jas paskelbė. Be to, trolių tikslas – menkinti pasitikėjimą nepriklausoma žiniasklaida, kuri yra demokratijos pagrindas. Kai visuomenė ima nepasitikėti oficialia ir patikrinta informacija, tokia visuomene lengviau manipuliuoti. Būna atvejų, kai trolių taikiniu tampa ir konkretus žurnalistas, dažniausiai turintis plačią sekėjų publiką socialiniame tinkle. Tuomet troliai įžeidinėjimais užpildo komentarus po žurnalisto įrašais.
Masinės trolių atakos Lietuvoje nesame turėję, bet štai yra nemalonus Filipinų pavyzdys. Nepriklausoma „Rappler“ žurnalistė Maria Ressa, aktyviai krikuojanti prezidentą Rodrigą Duterte, pati asmeniškai ir jos redakcija sulaukė tūkstančių įrašų ir komentarų su grotažymėmis „Areštuokite Maria Ressa“ ar „Išprievartaukite Maria Ressa“. Tokia ataka paskatino ir realius „Facebook“ vartotojus įsitraukti į šią neapykantos kalbą. Galiausiai, „Facebook“ peržiūrėjo tas anketas, rašiusias tokius komentarus ir nustatė, kad tai buvo koordinuotas trolinimas, dauguma komentavusių anketų buvo netikros. Galiausiai paaiškėjo, kad viso to stovėjo ir su valdžia susiję komunikacijos strategai.
– Kai žurnalistai pradeda kovoti su troliais, sulaukia kovoti su trolių piktybiniu atsaku? Kaip didinti pasitikėjimą žiniasklaida?
Lukrecijus: Kartais piktybinė reakcija į žurnalisto darbą yra auditorijos medijų raštingumo trūkumas. Tad žurnalistai ir turi toliau dirbti atsakingai ir be priekaištų, kiek tik sugeba tai padaryti. Ir Kartu matau didelę reikiamybę visuomenėje vystyti medijų raštingumo lygį.
Rūta: Taip pat kiekvienas iš mūsų turėtų būti pilietiškas ir aktyvus, nepalikti visos dezinformacijos elfų valiai – pastebėjus melagieną, neapykantos kalbą, įžeidinėjimus ir pan., apie tai galima pranešti „Facebook“ moderatoriams, kad tokios paskyros būtų blokuojamos. Džina: Aktyviau turėtų būti dalyvaujama ir diskusijose dėl socialinių tinklų reguliavimo, kad tam tikrą dalį atsakomybės dėl turinio nesuvaldymo prisiimtų ir pačios socialinių tinklų kompanijos.
– Atskiras skyrius leidinyje skirtas virtualiam priekabiavimui, kaip jis pasireiškia?
Rūta: Pastebime, kad pirmiausia, virtualioje erdvėje atakuojamos moterys. Paskaičius komentarus socialiniuose tinkluose, galime identifikuoti virtualaus seksizmo apraiškų. Didžiausias to suaktyvėjimas buvo prieš 3 metus, kuomet ir Lietuvoje kilo „Metoo“ skandalai. Visuomenė pasidalino į dvi grupes – vieni palaikė aukas, kiti smerkė, bet kadangi nukentėjusiosios komentavo anonimiškai, didžiausiu tų atakų taikiniu tapo žurnalistės, kurios publikavo šias temas.
Pavyzdžiui, jeigu žurnalistė yra netekėjusi ar neturi vaikų, tai komentatoriai dažnai akcentuoja, kad ne jai liesti socialines problemas, tokias kaip vaikų, šeimos teisių apsauga.
Bet net ir be šių atvejų, į moteris žurnalistikoje komentatorių yra žiūrima kiek kitaip nei į vyrus. Pavyzdžiui, jeigu žurnalistė yra netekėjusi ar neturi vaikų, tai komentatoriai dažnai akcentuoja, kad ne jai liesti socialines problemas, tokias kaip vaikų, šeimos teisių apsauga. Labai dažnai žurnalistės sulaukia tokių komentarų: „Tu tikriausiai tokia pikta, nes tave vyras paliko“, „kad netekėjusi“, ar „kažkas negerai tavo šeimoje“. Labai dažnai aptarinėjama ir moterų išvaizda, ypač dirbančių televizijoje. Anot komentatorių, jos turi būti visad gražios, lieknos, pageidautina – jaunos.
– Kokios yra pagrindinės priemonės, kaip galėtų būti apsaugoti žurnalistai virtualioje erdvėje?
Džina: Visų pirma, redakciniu lygmeniu turėtų būti skiriama daugiau dėmesio elektroninių komunikacijų higienai. Tai turėtų būti aktualu ne tik tyrimų žurnalistams, o visai redakcijai. Taip pat reikalinga redakcijų politika trolinimo, dezinformacijos, priekabiavimo atžvilgiu. Žurnalistas neturi būti paliekamas vienas su tuo dorotis, jam reikalingas ir kolegų palaikymas. Ir svarbiausia yra suprasti, kad virtuali erdvė ne panaikina, o netgi sustiprina žurnalistui grėsmes nukentėti ir fiziškai realybėje, todėl kiekviename žingsnyje reikia atsakingumo.
Leidinį „Žurnalistų darbas interneto amžiaus Lietuvoje. Iššūkiai saugumui, privatumui, reputacijai“ galite skaityti čia.
