Aktualiausi jų – susiję su Autorių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatomis, skirtomis užtikrinti didesnį kūrėjų teisinį tikrumą ir efektyvią jų turtinių interesų apsaugą.
Sėkmės mokestis autoriams ir atlikėjams
Derybinės galios turėjimas ir gebėjimas ją realizuoti yra svarbios teisės į teisingą atlyginimą už teisių naudojimą užtikrinimo sąlygos. Visgi vertinant kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus tendencijas, tenka pripažinti, kad suteikdami naudoti savo kūrybos rezultatus autoriai ir atlikėjai šiame santykyje paprastai veikia kaip silpnesnė šalis.
Sutarčių laisvės principas leidžia autorinės ar licencinės sutarties šalims laisvai susitarti dėl autorinio atlyginimo dydžio ar nustatymo tvarkos. Įvertinus tai, kad intelektinės nuosavybės komercializavimo sėkmė sunkiai prognozuojama, sutarties sudarymo metu numatyti sąžiningą atlygį nėra taip paprasta. Sutartas atlygis autoriams ir atlikėjams ne visais atvejais atitinka faktinę naudotojams perduotų ar suteiktų teisių vertę.
Gerai žinomos knygų serijos „Raganius“ autoriaus Andrzej Sapkowski pavyzdys puikiai iliustruoja šią tendenciją. Nesitikėdamas itin didelės knygų scenarijaus pagrindu sukurto kompiuterinio vaizdo žaidimo sėkmės, jis žaidimų kūrėjams „CD Projekt Red“ licenciją naudoti savo kūrinius suteikė už nedidelį fiksuotą atlygį. Vėliau jo neteisingumą ir neproporcingumą teko įrodinėti teismuose.
Panašūs atvejai, kai autoriai ir atlikėjai sutarties sudarymo metu neišsidera teisingo atlyginimo už savo kūrybos rezultatų naudojimą yra tapę įprasta praktika. Iki šiol tai buvo fundamentali klaida.
Įstatymo pakeitimai kiekvienam parašiusiam knygą, sukūrusiam muzikos kūrinį ar jį atlikusiam ir autorių ar gretutines teises perleidusiems tretiesiems asmenims suteikia teisę gauti papildomą atlyginimą. Papildomas atlygis kūrinio komercinės sėkmės atveju autoriams ir atlikėjams yra mokamas šalia pagrindinio atlyginimo ir yra skirtas užtikrinti teisingą autorių ir gretutinių teisių turėtojų bei naudotojų santykių pusiausvyrą.
Toks mokestis Lietuvos teisiniame reguliavime yra naujiena. Žinoma, dėl jo buvo galima susitarti, tačiau praktika rodo, kad vos vienas kitas autorius ar atlikėjas, suteikdamas licenciją ar perleisdamas savo teises, išsiderėdavo atlygį proporcingą faktinei jų teisių naudojimo apimčiai. Tiek teisių perleidimo, tiek licencinėse sutartyse autorinis atlyginimas dažniausiai buvo apibrėžiamas fiksuota, neretai netgi simboline suma.
Tokius atlygio autoriams ir atlikėjams nustatymo mechanizmus verslas turi permąstyti. Įstatymo pakeitimai autoriams suteikia teisę iš šalies, su kuria jie sudarė sutartį dėl teisių naudojimo, reikalauti papildomo atlyginimo už kūrinių panaudojimą, jeigu sutartimi sulygtas atlygis yra neproporcingai mažas, palyginti su vėliau gautomis pajamomis. Ši teisė galioja nepriklausomai nuo to, kokiu būdu šalys apibrėžė atlygį – kaip vienkartinę ar mėnesinę fiksuoto dydžio sumą ar kaip procentinę konkrečių pajamų dalį.
Sėkmės mokestį verslas taiko įvairiose srityse. Visgi tinkamas jo aprašymas teisių perleidimo ar licencinėse sutartyse – naujas galvosūkis. Ir pagalvoti apie ką tikrai yra – nuo sėkmės mokesčio skaičiavimui taikomos bendros ar metinės pajamų ar pelningumo ribos, pirminio atlyginimo indeksavimo, iki taisyklių, taikomų sėkmės mokestį apskaičiuojant ir išmokant nuo pajamų, gautų kriptovaliutomis ar kitomis mokėjimo priemonėmis už intelektinės nuosavybės naudojimą metavisatose.
Nesusitarus dėl sėkmės mokesčio, teisingą papildomą atlygį nustatys tarp šalių kilusius ginčus nagrinėjančios ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijos ar teismai.
Autorių ir atlikėjų derybinę poziciją itin stiprina aplinkybė, kad įstatymas nenumato galimybės šio mokesčio netaikyti. Todėl tinkamas komercializuojamų kūrinių grąžos įvertinimas ilgalaikėje perspektyvoje šiuo atveju verslui tampa itin svarbus.
Skaidrumas – tinkamo intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo sąlyga
Papildomą autorių ir atlikėjų atlygį tiesiogiai susiejus su kūrinių panaudojimo sėkme, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas autoriams ir atlikėjams suteikia ir įrankį ją tinkamai matuoti bei įvertinti perleistų ar licencijuotų teisių ekonominę vertę.
Įstatyme nurodyta, kad autoriai ir atlikėjai turi teisę reguliariai gauti naujausią, aktualiausią ir išsamią rašytinę informaciją apie savo kūrinių panaudojimą tiek Lietuvoje, tiek kitoje naudojimo teritorijoje. Tokia informacija autoriams ir atlikėjams yra teikiama kartą per metus ir apima ne tik duomenis apie kūrinio panaudojimo būdus ir kanalus, bet ir pajamų šaltinius, uždirbtas su kūrinio naudojimu susijusias reklamos pajamas ar sublicencijų sąlygas.
Įvertinus autoriams ir atlikėjams teikiamų duomenų jautrumą verslui, akivaizdu, jog derantis dėl teisių perleidimo ar licencijos ne mažesnę reikšmę teisių turėtojų ir naudotojų sutartiniuose santykiuose įgis tinkamas jos konfidencialumo bei nekonkuravimo užtikrinimas. Saugant verslo reputaciją ir konkurencingumą, šiose sutartyse autoriams ir atlikėjams rekomenduotina nustatyti aiškias gautos informacijos naudojimo taisykles ir griežtą atsakomybę už taikomų draudimų pažeidimą. Itin aktuali sritis – santykiai su sublicencijų turėtojais, generuojančiais verslo pajamas.
Tenka pripažinti, kad skaidrumo pareiga verslui, kuris yra glaudžiai susijęs su kultūros ir kūrybinėmis industrijomis, sukels nemažą administracinę naštą. Prireiks laiko išmokti tvarkingai „audituoti“ naudojamą intelektinę nuosavybę ir autoriams bei atlikėjams informaciją apie ją naudojant sukurtą ekonominę vertę pateikti glaustai, suprantamai ir aiškiai. Visgi, kryptis džiugina – nedideliu įstatymų leidėjo postūmiu intelektinės nuosavybės portfelio valdymas taps elementaria verslo higiena.
Svarbu, jog siekiant subalansuoti teisių naudotojų pareigas, yra numatytos ir autorių ir atlikėjų teisės gauti informaciją išimtys tais atvejais, kai jų asmeninis įnašas į kūrinį ar jo atlikimą nėra reikšmingas bendrai kūrinio komercinei sėkmei ir, nedarant poveikio kūrinio sėkmei, gali būti pakeistas kito autoriaus ar atlikėjo įnašu.
Pradėti naudoti intelektinę nuosavybę verslas gali ne iš karto
Autorinėse sutartyse esame įpratę numatyti, kad turtinės teisės teisių naudotojui perleidžiamos maksimalia leidžiama apimtimi be jokių apribojimų teritorijos ar naudojimo atžvilgiu visam šių teisių galiojimo laikotarpiui ir lieka turtinių teisių naudotojo nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jis jomis naudojasi. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimai peržiūri šią praktiką.
Įstatyme yra įtvirtinta autoriaus teisė nutraukti sutartį, kuria jis teisių turėtojui perdavė savo turtines teises, arba peržiūrėti perduotų teisių apimtį tais atvejais, kai kūrinys, į kurį autorius perdavė teises, po sutarties sudarymo yra nenaudojamas ne mažiau kaip 3 metus. Siekdamas pasinaudoti teisių atšaukimo teise, autorius turi kreiptis į teisių turėtoją su prašymu pradėti naudoti kūrinį.
Siekiant suvaldyti teisių praradimo riziką, intelektinės nuosavybės valdymo politika turi numatyti aiškų veiksmų planą, kad kūrinys nebūtų pradėtas naudoti per vėlai. Pradėti naudoti kūrinį teisių turėtojas turi per vienerius metus.
Šios nuostatos aktualios ir išimtinių licencijų turėtojams.
Specifinė kompiuterinių programų autorių padėtis
Įstatyme numatant naują autorių ir atlikėjų teisių apsaugos standartą užtikrinančios pareigas į skirtingų turinio sektorių ypatumus atsižvelgta nebuvo. Vienintelė išimtis – kompiuterių programų autoriai. Jiems naujosios taisyklės dėl papildomo atlygio ir informacijos apie kūrinių panaudojimą teikimo nėra taikomos.
Kompiuterių programų autoriai už tinkamo lygio savo intelektinės nuosavybės teisių apsaugos užtikrinimą yra atsakingi patys. Dėl to jie turi atkreipti papildomą dėmesį į perleidžiamų teisių ekonominę vertę ir sudaromų susitarimų dėl autorinio atlyginimo turinį.
Būti žingsniu priekyje
Įsigaliojus įstatymo pakeitimams, net jeigu jie prieštarauja supratimui apie tai, kokia apimtimi teisių perleidimo sutartims turėtų būti taikomi sutarties laisvės principo ribojimai, verslui svarbu atsakingai peržiūrėti vidinius intelektinės nuosavybės naudojimo ir apskaitos procesus bei imtis reikiamų organizacinių priemonių, mažinančių teisių į intelektinę nuosavybę netekimo ir papildomo atlygio dydžio nevaldymo rizikas.
Praktikoje tai reiškia, kad teisės į kūrinius ir gretutinių teisių objektus turi būti ne tik inventorizuotos, bet ir įvertinta jų ekonominė vertė, taip pat kiek taikomi atlygio už intelektinės nuosavybės naudojimą nustatymo metodai šuo metu atitinka tinkamo, teisingo ir proporcingo atlyginimo nustatymo principus ir kaip šis santykis gali keistis ilgalaikėje perspektyvoje. Nors intelektinės nuosavybės teisių perleidimo ar licencinės sutartys paprastai nenumato galimybių iš naujo derėtis dėl teisių naudojimo sąlygų, paaiškėjus, kad įgytų teisių ekonominė vertė viršija numatytąją, apdairu strategiškai įsivertinti dėl to kylančias rizikas, ir nuspręsti, ar verta su darbuotojais ir kitais asmenimis persiderėti dėl sutartų didžiausią grąžą generuojančios intelektinės nuosavybės naudojimo sąlygų.
Neatšaukiamą teisę į papildomą atlygį ir informaciją įtvirtinančių nuostatų taikymo tik naujai sudaromoms sutartis įstatymas nenumato.
Atkreipiame dėmesį, kad siekiant efektyviai valdyti administracinę naštą, susijusią su skaidrumo įsipareigojimais, teisių naudotojai gali numatyti skirtingą informacijos apie kūrinių naudojimą teikimo tvarką vidaus ir išorės gavėjams.
