„Stengiuosi balansuoti seniai vystomą veiklą ir gyvenimą aktyviu šeimos ritmu. Jaučiuosi dėkinga savo verslui ir susikurtam gyvenimo modeliui, kad galiu daryti, ką noriu, ir nedaryti, ko nenoriu, prisiimdama atsakomybę už tai”, – pasakoja nišinių ledinukų, kurių prekyba jau seniai peržengė Lietuvos sienas, įkūrėja S.Bagdžiūnė.
Nors jos vystomo verslo kūriniai maži, pasauliui patrauklūs ir įdomūs jau daugiau nei dešimtmetį. Apie viską detaliau – pokalbis 15min portale.
– Verslo keliu pasukę žmonės dažnai nepaiso profesinių ribų ir nueina kurti to, kas jiems iš tiesų įdomu. Kaip gryninosi jūsų veiklos kryptis?
– Studijavau Vilniaus universitete Ekonomikos fakultete vadybą ir verslo organizavimą. Studijos sekėsi vidutiniškai, nes visada buvau smalsi ir domino platesnės sritys.
Po kelių kursų paviliojo režisūros studijos Anglijoje. Antrame kurse pagal „Erasmus“ programą išvykau studijuoti į Paryžių. Dar anksčiau, šešiolikos, metus gyvenau Švedijoje.
Tik pradėjus ledinukų verslą šeima mėgino išsiaiškinti mano perspektyvas ir prispyrusi klausinėjo, ką aš čia darau? Tuo metu atrodė, kad šis verslas daugiau laisvalaikio užsiėmimas.
O aš tikrinau ir iš naujo, praktiškai, mokiausi specialybės metu įgytas žinias. Šiuo metu ant studijų laikų konspektų piešia mano vaikai.
Šalia imlių laikui ir energijai gamybos, finansų darbų stengiuosi horizonte visada matyti anglų kalbos dėstytojos atskleistą paslaptį.
„Jei nemokėsite bendrauti, nesvarbu, kad išmanysite apie atskiras verslo kūrimo ir vystymo sritis. Įveikti tarp žmonių kylančius komunikacijos sunkumus yra svarbiausias ir daugiausiai kūrybiškumo ir atjautos reikalaujantis darbas“, – yra sakiusi ji. Tai ir prisitaikiau ledinukų versle.
– Kur savo jėgas mėginote iki ledinukų starto?
– Esu įgijusi prodiusavimo patirties reklamos agentūroje, taip pat esu dirbusi kompiuterių aptarnavimo centre švedų kalba.
Spręsdavau technines problemas, konfliktus. Šie darbai įkvėpė pasitikėjimo savo jėgomis, tad nepabūgau imtis projektų su didesniais biudžetais.
Šiandien 90 proc. mūsų ledinukų keliauja už Lietuvos ribų: į Olandiją, Vokietiją, Ispaniją, Italiją, Belgiją, Švediją, Estiją. Pajuokaujame, kad vieni atsidaro, kiti užsidaro, o mes vis dar laikomės, vis dar reikalingi.
Darbe – egzistencijos prasmė
– Įsukote verslą, kurio produkcija jau seniai peržengė Lietuvos ribas. Kaip dėliojotės darbus, juk abi su verslo partnere auginate mažamečius vaikus. Kaip pavyko viską suderinti?
– Esu dėkinga draugystei su Elvita, kad būtent tuo metu, kai vystėme verslą, galėjome pasidalinti ir motinystės rūpesčiais, ir džiaugsmais. Kartais atsitraukdavau aš su vaikais, kai kada ji.
Bet išsigryninau, kad į verslą reikia žiūrėti, kaip į patinkantį žaidimą.
Gyvenimas yra ne tik tai, bet ir visa kita. Man labai svarbu leisti sau atsitraukti ir vėl prisiminti, dėl ko vis tai dar tęsiame.
Balansavimas tarp šeimos ir darbų suteikia tą pasirinkimo laisvę.
Ir dabar pakalbame su šeima, kad niekas niekam nieko nėra skolingas, o viskas aplink mus yra dovanos: kalbant ir apie klientus, ir apie tėvus ar vaikus.
Palaikau tokią vidinės laisvės „choreografiją“ tarp draugų ir artimųjų. Negaliu atsieti šios išminties nuo savęs, ji – ir mano verslo dalis.
– Ką jums reiškia ledinukų verslas? Kaip dažnai prisiliečiate prie jų gamybos procesų?
– Man tai visiška meditacija. Pasitaiko, kad suserga gamybos vadovė, tada atsiraitoju rankoves, pasileidžiu tinklalaides ir verdu, pakuoju....
Jei ilgą laiką ledinukų negamini, dingsta įgūdžiai. Vieną vakarą, grįžusi namo, dukrai pasakiau, kad negalėsiu paskaityti vakarinės pasakos, nes turiu daug darbo.
Į verslą reikia žiūrėti kaip į patinkantį žaidimą.
Tuo pačiu paaiškinau jai, kad darbas reiškia, jog esi reikalingas. Pinigai tik pasekmė. Kažkam svarbu tai, ką tu darai. O tai labai malonus jausmus. Man svarbu vaikams skiepyti tokias vertybes.
Darbas, o ne pajamos yra vienas iš mano gyvenimo prasmės paliudijimų, o karantinas tik priminė, kodėl tai darau.
– Kaip užsimezgė jūsų ir verslo partnerės Elvitos Brazdylytės draugystė?
– Tuo metu abi gyvenome besiformuojančioje lofto bendruomenėje, Ševčenkos gatvėje. Supažindino mus kaimynai.
Elvita buvo motinystės atostogose, studijavo scenografiją. Abi padiskutavome apie vaikystę, apie tai, kas žadina prisiminimus, ir nusprendėme kažką sukurti dizaino savaitgaliui iš to, ką rasime namuose.
Atradome sirupų, pagaliukų, taigi paeksperimentavome nieko nesitikėdamos. Ledinukai yra mūsų draugystės projektas, o žmonės juos pirko. Taigi, ledinukai buvo mūsų startuoliai.
– Taigi, pakako pamėginti ir supratote, kad tai jūsų?
– Matyt, suveikė tas stebuklingas jaunatviškas tikėjimas savo jėgomis, nes po savaitės ėmėme ieškoti patalpų, kur galėtų mūsų ledinukai įsikurti.
Nors abi iki tol nieko bendro su maistu neveikėme. Aš esu dėkinga mamai už įkvėptą begalinį pasitikėjimą savimi. Ji mėgdavo man vaikystėje sakyti, jog žmonės dėl visko yra susitarę.
Vadinasi, ir tu, jei tik nori, gali susigalvoti ir persitarti. Tai įskiepijo vidinę laisvę ir pasitikėjimą.
Nuotaikai pagerinti – užtaisas ant pagaliuko
– Nuo ko jūsų verslas įsibėgėjo?
– Kaip įmonė egzistuojame nuo 2012 metų, bet ledinukų veiklą pradėjome 2010 metais. Pirmaisiais metais vertėmės individualia veikla, tik pradėjus plėstis klientų ratui įkūrėme įmonę. Bet abi su Elvita supratome, kad reputacija gamintojams labai svarbi.
Taigi rėmėmės Lietuvos įstatymų baze, stengėmės atitikti maisto gamintojų reikalavimus, gauti visus reikiamus pažymėjimus. Atsispyrėme nuo gamybinių patalpų Metalo gatvėje.
Pradžiai didelių investicijų nereikėjo, virdavom ir prekiaudavome pačios. Su ledinukais dalyvaudavome mugėse, ėjome į nišines parduotuvėles.
Jaučiamės labai dėkingos pirmiesiems versliukams, kavinėms, kurios sutikdavo prekiauti mūsų produkcija. Tie žmonės pasidalijo labai vertingomis įžvalgomis dėl tolimesnio produkto vystymo.
– Kaip atrodo „TUTUspot“ ledinukų gamybinės patalpos?
– Neromantiškos, bet labai higieniškos. Mums tai asocijuojasi su įkvėpimu.
Jei eitumėte į jas vidun, pamatytumėte kabinetą ir šalia esančias dėžes su pakuojamais ledinukais, pakavimo medžiagas, na, ir klasikinę vyraujančią plytelių baltą su plieno atspalviu spalvą.
Jus sutiktų mūsų gamybos vadovė Oksana Malakienė, su kuria dirbame septintus metus drauge. Ji valdo užsakymų srautus, prižiūri gamybą, pabara, pataria ir paguodžia.
– Iš ko gimsta ledinukų improvizacijos?
– Prisimenu savo vaikystę Plungėje. Ten neturėjau didelio saldumynų pasirinkimo, tad užsimaniusi kažko saldaus pakaitindavau cukrų šaukštelyje, įsiberdavau norimų priedų ir šaldiklin siųsdavau. Po kurio laiko galėdavau pasidžiaugti karamele.
O su Elvita ledinukų gamybą pradėjome nuo keturių jų rūšių. Testavome įvairias formas, skirtingus ingredientus, susidurdavome su tam tikrais produktų formos išlaikymo ribojimais, su transportavimo iššūkiais. Dabar siūlome 50 skirtingų ledinukų rūšių.
Stengiamės, kad jie būtų geros nuotaikos užtaisais ant pagaliuko. Sukūrėme gaminį, kurio pačios nebuvo mačiusios, pasirūpinome jo dizaino apsaugą Europos ribose.
Darbas, o ne pajamos yra vienas iš mano gyvenimo prasmės paliudijimų, o karantinas tik priminė, kodėl tai darau.
Kaip pavyzdį paminėsiu, kad muitinė negali įleisti už ES ribų gamintų produktų, išlaikančių tokio tipo proporcijas ir pakuotę, kaip mūsų saldainiai.
Mūsų ledinukai tinkami alergiškiems vaikams ir vegetarams. Naudojame ir natūralų vitaminą C. Ledinukai pagaminti iš gliukozės sirupo, cukraus (jis būtinas dėl kristalizacijos), įvairių džiovintų ingredientų, tokių, kaip serbentai, kavos pupelės, kmynai, ekologiškos žolelės ir pan.
Tai ne kasdienė dovana sau ar kitam. Kai kas jų net nevalgo, sako, kad per gražūs, todėl pasilieka grožėjimuisi.
Gaminame juos pagal specialią technologiją, kuri leidžia išlaikyti ledinukus ilgesnį laiko tarpą ir palengvina transportavimą į tokius kraštus, kaip Tolimieji Rytai.
Palieka vietos žmonių vaizduotei
– Su kokiais iššūkiais susiduriate gamindami ledinukus?
– Pasikeitus vartojimo įpročiams žmonės stengiasi vartoti kuo mažiau cukraus, tačiau mums jo visiškai neatsisakyti neišeina. Ledinukų kristalizavimuisi jis būtina sąlyga. Bet mažiname jo ir mes. Karantino metu pasileidome ir elektroninę parduotuvę.
Taip pat kadangi esame maži gamintojai, priklausome nuo egzistuojančių partnerysčių. „Swedbank“ – vienas mūsų partnerių. Šiame banke esame atsidarę atsiskaitomąją sąskaitą. Maloniai stebina banko iniciatyva rūpintis mažais verslais.
Atrodo, kaip toks didelis gali rūpintis tokiais mažais? Tai labai atsakingas požiūris, išreiškiantis didelę pagarbą mėgstantiems dirbti. Mūsų komandai darbas vertybė.
– Kokių skonių „TUTUspot“ ledinukai?
– Nuo pačių saldžiausių: aguoninių, vanilinių, sūdytos karamelės iki kiek rūgštesnių ar net karstelėjusių (greipfruto skonio). Tačiau vienu populiariausiu išlieka braškinės širdelės, įpareigojančiu pavadinimu „Nedaužyti“.
Vyresnė auditorija labai vertina arbatos šaukštelius su ekologiškomis žolelėmis. Jie žadina nostalgiškus prisiminimus apie vaikystėje kurtus secretus.
Tai mūsų patentuoti lietuviškų pievų prisiminimai. Skirtinguose šaukšteliuose skirtingi augalai ar prieskoniai: ramunėlės, kmynai ir pan.
Kai kurie ledinukai kviečia liežuvio treniruotei, kai kurie vaikiškiems žaidimams (valgomos burtų lazdelės).
Veiklos pradžioje startavome nuo serbentinių, cinamoninių, obuolinių, skrudintos karamelės skonio su kavos pupelėmis.
Vėliau prisijungė lakoniški „Miško žaidimai“, „Braškinis taškas“ ir kiti. Ilgainiui supratome, kad mums svarbu palikti vietos žmogaus vaizduotei.
– Elvitai nuo rudens atsitraukus nuo aktyvios veiklos ledinukų verslas liko vien jūsų vienos atsakomybė?
– Elvita tebėra akcininkė. Mudvi nuolat bendraujame, tariamės dėl kolekcijų vystymo. Idėjiškai ji ir toliau įsitraukusi į veiklos vystymą, na, o aš susikoncentravusi į pardavimus, bendravimą su užsienio šalių partneriais.
– Vis svarstau, kaip sugeneravote verslo pavadinimą?
– Pradėjusios jų prekybą buvome tiesiog Smiltė ir Elvita. Kol vienas žmogus perklausė, kas gamina „Tutu“ ledinukus? Tu ir tu? Mums tas klausimas labai suskambėjo. Savo karamelės gestu siekėme nudžiuginti kitus. Tai tie karamelės inkliuzai ir mūsų siekis praskaidrinti žmonių kasdienybę.
Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu!
