Apie vaizdų svarbą šiuolaikiniame pasaulyje ir vaizdo operatoriaus darbą
kalbamės su vaizdo operatoriais Almantu Vilbiku, Ernestu Kovalenko ir Jonu Bartkumi.
Vaizdo operatoriumi Almantas dirba jau ketverius metus. Filmavimu susidomėjo dar studijų metais ir labai greitai pajuto, kad būtent tuo ir nori užsiimti. „Tuo metu negalvojau, kokie šio darbo pliusai ar minusai, tiesiog ėjau ir dariau. Matyt, kažkur pasąmonėje suveikė šeštasis pojūtis, kad čia man bus gerai“, – sako Almantas.
Almanto Vilbiko darbų pavyzdžius rasite portale Versliukai.lt, paspaudę šią nuorodą.
Ernesto Kovalenko susidomėjimas filmavimu prasidėjo mokykloje. Tuomet dar būdamas dvyliktoku nuėjo į kino meno kursus „Ežio“ inkubatoriuje. Ir nors baigė visai kitokias studijas, sako, kad filmavimas yra tai, ką jam patinka daryti ir ką moka daryti gerai. Save jis vadina ne vaizdo operatoriumi, o filmų kūrėju, mat ne tik filmuoja, bet ir rūpinasi visu galutinio produkto kūrimo procesu – sugalvoja idėją ir siužetą, ieško reikiamų aktorių, montuoja arba suranda žmones, kurie atliks šiuos darbus.
Kai studijuodamas Jonas Bartkus nusipirko savo pirmą videokamerą, net negalvojo, kad ateityje taps profesionaliu video operatoriumi. Kaip pasakoja pats, iš pradžių pradėjo tiesiog žaisti su kamera, filmuoti ir tada pajuto, kad jam tai patinka. Buvo išbandęs ir fotografiją, „bet neprilipo. Supratau, kad video mielesnis. Fotografijoje yra užfiksuojama tik viena akimirka, o su video galima perteikti daugiau akimirkų, emocijų, gyvumo“.
Vaizdas ar žodis
Kasdien bendraujame su daugeliu žmonių ir tiek perduodame, tiek gauname nesuskaičiuojamą kiekį informacijos. Kai komunikacija vyksta tarp dviejų ar kelių žmonių, net nesusimąstydami įvelkame norimą perduoti žinią į žodžius. Tačiau kas labiau veikia didelę auditoriją? Į ką pirmiausiai turėtų būti kreipiamas dėmesys, kai norima sukelti tam tikrą poveikį (sužadinti emociją, padidinti pardavimus, paskatinti atlikti tam tikrą veiksmą ir pan.) plačiai auditorijai?
„Esminis skirtumas tarp žodinės ir vaizdinės komunikacijos – poveikio greitis ir emocija, o šias lenktynes, mano manymu, laimi vizualinė komunikacija. Žodžiu mes galime perteikti aiškią, tikslią informaciją, tačiau daug lėčiau, o vaizdu ji ateina akimirksniu per žmogaus pasąmonę, kuomet sukeliamos tam tikros emocijos. Tik gerai parinktas tikslinei auditorijai vaizdas pritrauks žmogų perskaityti pateiktą tekstą, nesvarbu, ar tai bus straipsnio nuotrauka, ar tai bus stotelėje esantis plakatas ar vaizdo reportažo pirmasis kadras, labiausiai tikėtina, jog pirma vaizdas „užkabins" žiūrovą, dėl ko toliau jau bus skaitomas pateiktas tekstas“, – sako Almantas.
Su juo sutinka Jonas: „Vaizdinė informacija yra labiausiai veikianti žmogų. Ir vaizdas labiau įstringa žmogaus atmintyje negu garsas“. Tačiau Ernestas turi kiek kitokią nuomonę: „Pradžioje buvo žodis“, – kalba jis. – „Svarbiausia yra tekstas. Net reklamos žmonės dažnai klausosi – jie gali sėdėti į televizorių nugarą arba veikti ką kitą, bet sakomą tekstą girdi. Taip, vaizdas turi būti nepriekaištingas. Tačiau turi būti žodžiai, kurie perduoda žinią“.
Tačiau nepriklausomai nuo to, kam teikia pirmenybę – vaizdui ar žodžiams, mūsų pašnekovai sutinka, kad labiausiai kiti yra paveikiami, kai vaizdas su žodžiais susilieja į darnią visumą. „Kuomet vaizdas „surišamas“ su žodžiu, informacija dar greičiau ir tiksliau yra įsisavinama“, – teigia Almantas. Jo mintį pratęsia Ernestas: „Idėjos skvarba į žmogaus pasąmonę yra geresnė tada, kai sujungiamos abi disciplinos: ir vaizdas, ir žodis. Dėl to taip gerai veikia TV reklama – nes žmogus iškart ir mato vaizdą, ir girdi tekstą. Gerai padarytas vaizdo ir žodžių derinys gali formuoti nuostatas, keisti žmonių elgesį“.
Ernesto Kovalenko darbų pavydžius rasite portale Versliukai.lt, paspaudę šią nuorodą.
Išpuoselėtas skonis ir gero kadro pojūtis
Kalbant apie vaizdo operatoriaus darbą, neišvengiamai iškyla klausimas, kokie sugebėjimai ir savybės yra būtini, norint atlikti šį darbą gerai. Almantas Vilbikas įvardina, kad, jo manymu, „geram vaizdo operatoriui privaloma turėti „geležinius nervus" ir niekada nebijoti klysti bei visuomet priimti argumentuotą kritiką, ją įvertinant. Tik taip galima kaupti deramą patirtį.“
Jo mintį pratęsia Jonas: „Svarbiausia turėti norą tobulėti ir žinojimą, kad tai, ką darai, dabar dar nėra tavo galutinės ribos. Aš ir pats kiekvieną kartą filmuodamas stengiuosi užčiuopti kažką naujo iš aplinkos, pagauti naują rakursą. Labai daug lemia darbas, susikoncentravimas ir gilinimasis į pasirinktas sritis“.
Jono Bartkaus darbų pavydžius rasite portale Versliukai.lt, paspaudę šią nuorodą.
Tačiau mūsų pašnekovai sutinka, kad šiam darbui reikia ir kai ko daugiau. „Vaizdo peratorius turi labai gerai išmanyti kompoziciją ir mokėti tinkamai sukomponuoti kadrą“, – sako Jonas. „Svarbiausia yra pojūtis geram kadrui, ką turi ne kiekvienas žmogus. Nesvarbu, kaip tą pojūtį pavadinsi: ar menininko gyslele, ar talentu, tiesiog, kaip ir krepšinio aikštelėje įžaidėjas, arba pajunti, kaip "prakišt" perdavimą, kad būtų pelnyti taškai, arba ne“, – teigia Almantas.
„Operatoriui pirmiausia reikia turėti išpuoselėtą skonį“, – pasakoja Ernestas. – „Kaip lavinti skonį? Reikia žiūrėti į geresnius pavydžius. Ir nesustoti, bandyti, stengtis. Ir net jei šiuo metu nėra įdomių užsakymų, būtinai kurti idėjas ir sugalvoti sau kokį įdomų projektą, iniciatyvą. Nes tik taip galima tobulėti“.
Technikos progresas ir stresas
Kiekvienas darbas neatsiejamas nuo sunkumų. Klausiame mūsų pašnekovų, su kokiais sunkumais susiduria vaizdo operatoriai. „Vienas iš sunkumų susijęs su nuolatiniu technikos progresu“, – dalinasi Ernestas. – „Nuolat atsiranda vis nauja ir tobulesnė technika, kuri nėra pigi, tad noras turėti kuo naujesnę aparatūrą labai brangiai kainuoja. Kitas sunkumas susijęs su darbo specifika: negali kaip kiti laisvai samdomi darbuotojai pasirinkti bet kokią vietą, iš kurios nori dirbti. Filmuoji ten, kur reikia klientui. Taip pat dažnai negali atlikti viso darbo vienas – reikalingi papildomi resursai, žmonės, investicijos. Tačiau tai kartu ir privalumas, nes gali suburti savo komandą ir kurti kartu“.
„Man didžiausias šio darbo sunkumas yra stresas. Kai žinau, kad pats galiu sugadinti kadrą, kurį užfiksuoju, pasirinkdamas blogus kameros nustatymus, rakursą, kadruotę ir daugelį kitų detalių. O didžiausia streso banga ateina tuomet, kai tu žinai, jog dublių padaryti nebus galima ir viskas turi būti atlikta iš vieno karto. Bet stengiesi mažiau sukti galvą apie šį faktą – tiesiog imi ir darai, ką gali geriausiai padaryti“, – pasakoja Almantas.
Jonas pripažįsta, kad daugiausiai sunkumų kyla tada, kai prieš imantis užsakymo nėra iki galo išsiaiškinami kliento norai ir lūkesčiai. „Sunkumai būna, kai tenka bendrauti su žmogumi, kuriuo nepažįsti, ir nežinau, ko tiksliai nori“, – sako jis. Tokiu atveju tiek klientas, tiek vaizdo operatorius gali būti nepatenkinti, nes kiekvienas skirtingai įsivaizdavo galutinį darbo rezultatą.
Įkvepia nežinomybė ir galimybė daryti poveikį kitiems
„Šis darbas man yra patrauklus dėl didelės laisvės savo laiko atžvilgiu ir nežinojimo, kas bus toliau, tačiau ši nežinomybė – kaip naujametis fejerverkas: padegei ir su dideliu pasitenkinimu lauki, kada jis sprogs ir koks iš to bus rezultatas“, – kalba Almantas apie tai, kuo jį traukia vaizdo operatoriaus darbas.
Apie įkvepiančią nežinomybę pasakoja ir Jonas Bartkus: „Susikomponuoji puikų kadrą ir lauki, kas bus toliau. Turi kompoziciją, bet nežinai, kur link ji pakryps, nežinai, kaip ją suvaldysi. Visa tai žavi ir įkvepia“. Atrodo, kad gyvenimo tėkmės stebėjimas per kameros objektyvą išmoko ne bijoti nežinomybės, o rasti joje įkvėpimo ir mėgautis dabarties akimirka. Tačiau vaizdo operatoriaus darbas yra patrauklus ir tuo, kokį poveikį sukuriamas produktas daro žiūrovams. Juk ne kiekvienas mūsų gali pasigirti, kad jo darbas ne tik gali būti pamatytas šimto ar tūkstančių žmonių, bet ir veikia žiūrovo jausmus, nuotaikas, mintis.
„Mane įkvepia tai, kad galiu perteikti savo idėją, mintis ir pamąstymus žmonėms, kurie pamatys mano sukurtą produktą“, – sako Ernestas Kovalneko. – „Gera žinoti, kad mano darytas video padeda pritraukti kitiems daugiau klientų“. Apie tą patį kalba ir Almantas: „Labiausiai mane įkvepia ir stumia toliau, kuomet galutinio rezultato žiūrovas paveikiamas vaizdu yra taip, kaip ir buvo norima padaryti. Čia yra aukščiausias pasitenkinimo lygis“.
