„Niekada nebūčiau to susapnavęs“, – sako „Žuvų namų“ įkūrėjas Laurynas Šleinota. Prieš 11 metų jis išvyko į Norvegiją trumpam užsidirbti, tačiau ten gimęs susidomėjimas žuvimis paskatino kurti verslą.
Šiandien L.Šleinota – verslininkas, vis dar gyvenantis Norvegijoje, tačiau reguliariai parvykstantis į Lietuvą, nes vos prieš keletą mėnesių viename Vilniaus turguje pradėjo prekiauti Norvegijoje, Barenco jūroje, pagautomis žuvimis.
Dirbo Norvegijos lašišų fabrike
Prieš daugiau nei dešimtmetį L.Šleinota dirbo vienoje kepykloje, Lietuvoje, tačiau kilęs noras ieškoti savęs, pakeisti aplinką ir daugiau užsidirbti jį nuvedė į Norvegiją. Pašnekovas trejus metus dirbo lašišų fabrike.
„Ten vyko bendras gamybinis darbas: žuvį reikėjo išdarinėti, po to ji būdavo sūdoma, rūkoma ar marinuojama. Visuose šiuose procesuose aš dalyvaudavau“, – kalbėjo jis.
L.Šleinota sako nesantis žvejys ir su meškere neleidžia savaitgalių, tačiau giliai Norvegijoje įsišaknijusios žuvies verslo tradicijos ir savita kultūra jį smarkiai sužavėjo, todėl dar dirbdamas lašišų fabrike pradėjo domėtis šia sritimi.
„Jei ne Norvegija, čia nebūčiau ir žuvimi neprekiaučiau“, – šiandien sako pašnekovas.
Tačiau jis skuba pažymėti, kad tai nebuvo greita ir paprasta.
„Link to aš ėjau daug metų“, – priduria jis.
Po trejų metų darbo lašišų fabrike jis įsidarbino krovimo įmonėje.
„Išėjau tiesiai į pragarą – į laivų krovimus. Norvegijoje tai praktiškai yra sunkiausias darbas iš visų įmanomų“, – sakė jis, bet neslėpė, kad atlyginimas buvo neblogas.
„Atplaukdavo laivai, mes juos iškraudavome, išrūšiuodavome žuvies produkciją ir išsiųsdavome į sandėlius“, – teigė L.Šleinota.
Laivai į jūrą išplaukia 4 savaitėms. Parplukdomą apie 700–900 tonų žuvų darbuotojai sandėlyje prie minus 24–25 laipsnių temperatūros, per dieną ar dvi visas žuvis išrūšiuoja ir išsiunčia į šaldytuvus, iš kur laimikis iškeliauja į visą pasaulį.
L.Šleinota šioje įmonėje dirba iki šiol, ir taip jau devynerius metus. Per tą laiką spėjo padirbti ir kroviku, ir šaltame sandėlyje. Dabar įmonėje jis atsakingas už sklandų žmonių darbą, bet imasi ir kitų darbų. Jis pastebi, kad Lietuvoje žmonės dažnai vaikosi statuso ir, pavyzdžiui, būdami vadovais, bijo net šiukšlę nuo žemės pakelti.
„Jūs būtumėte nesuprasti. Tokio žodžio – reikia ar ne – ten nėra. Matai, kad kažkur reikia pagalbos – ir dirbi nepaisant, kokios tavo pareigos. Čia nėra tas kraštas, kur pirštais bado, kad tu čia tą ar aną daryk“, – akcentuoja pašnekovas.
Lašiša sako neprekiausiantis
Gyvendamas Norvegijoje L.Šleinota prikaupė patirties ne tik apie žuvis – jų dorojimą, šaldymą ir subtilybes, bet ir prisipildė motyvacijos tai paversti verslu – prieš pusę metų viename sostinės turguje pradėjo prekiauti iš Norvegijos atvežta žuvimi.
„Aš darau tai, ką žinau ir suprantu – nuo pirminės iki paskutinės grandinės, paimu ir atvežu į Lietuvą“, – pažymi jis ir akcentuoja, kad šis darbas jam lyg visų metų, praleistų Norvegijoje, įprasminimas.
L.Šleinotos žuvų kioskelyje galime rasti menkių, ešerių, skumbrių, šamų, otų, tačiau niekada nerasime lašišų.
„Kultūra mūsų susiformavusi taip, kad jei žuvis, tai lašiša. Aš matęs, kaip lašiša auginama, kaip ji atvežama ir kas apskritai su ja vyksta. Esu sau pasakęs, kad pas mane lašišos nėra ir niekada nebus. Atvežti gerą, natūralią lašišą yra be proto brangu ir patiems norvegams yra didelis iššūkis“, – atviravo verslininkas.
Atvežti gerą, natūralią lašišą yra be proto brangu ir patiems norvegams yra didelis gan iššūkis.
L.Šleinota į Norvegiją skrenda kelis kartus per mėnesį, kai suplaukia iš jūros grįžę laivai.
„Aš turiu važiuoti pasižiūrėti, kokia žuvis atvyko. Negaliu čia atsistojęs prie telefono ar kompiuterio viską kontroliuoti, nors žmonės taip kartais daro. Man labiau patinka prisiliesti prie to, ką aš siūlau ir ką žmogus gauna“, – sako pašnekovas.