Ištraukti, kokia yra geidžiamiausiu ir stabiliausiu vadinamo darbdavio paslaptis, iš bendrovės „Baltic Filter“ vadovų sekėsi gana sunkiai. Tiek įmonės generalinis direktorius Eidminas Kasparevičius, tiek direktorius Vytas Mazuronis kukliai tikino, kad jokių paslapčių čia nesama.
Moka už atliktą darbą
„Gal tas bendras įtraukimas darbuotojų į įmonės veiklą, – pripažįsta E.Kasparevičius. – Ne kad darbdaviui kažką reikia padaryti, o darbuotojai būtų patys suinteresuoti tai daryti. Pačių darbuotojų atsakomybė – žino, ką daro, už ką daro. Už pinigus daro, tad gal motyvacija yra.“
Kokie atlyginimai taip motyvuoja? Vidurkis – 1700-1800 eurų neatskaičius mokesčių. Anot generalinio direktoriaus, atlyginimai nėra stabilūs, jie kinta priklausomai nuo atlikto darbo rezultatų – kiek buvo pagaminta filtrų, kiek jų parduota, tiek ir sumokama darbuotojams. O pastarųjų įmonėje yra 135, kas leidžia įmonei būti viena didžiausių Širvintų rajono darbdavių.
Abu direktoriai dirba viename kabinete, kuriame spintelę puošia visa eilė užsienio šalių vėliavėlių. Į visas šias valstybes – o jų dabar yra 54-ios – bendrovė eksportuoja savo gaminius, Lietuvoje jų telieka apie 7 proc., tiesa, kaip pripažįsta vadovai, dalis lietuviškos produkcijos paskui grįžta, tik jau per tarpininkus, papuošta kitais prekės ženklais. Esą galbūt lietuviai nepasitiki saviškių produkcija ir mano, kad tai, kas pagaminta Lietuvoje, nėra verta dėmesio.
Darbuotojų įmonėje yra 135, kas leidžia įmonei būti viena didžiausių Širvintų rajono darbdavių.
„Tolimiausia šalis dabar yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Skaičiuojame, kad 5 tūkst. km spinduliu mes dar esame konkurencingi imant produkto ir transportavimo kainą, nes toliau vežant jau pervežimo kaštai išbrangina produktą, kuris nėra brangus“, – teigė generalinis direktorius.
E.Kasparevičius šį verslą pradėjo daugiau nei prieš 20 metų vienas pats. Tuomet,1992 metais, Lietuvai tik atgavus Nepriklausomybę, automobilių filtrų paprasčiausiai nebuvo kur įsigyti. Tad jis ardė senus, gilinosi, kaip jie pagaminti, susirado detalių tiekėjus, pirko jas iš jų ir pats vienas garaže gamino pirmuosius filtrus. Dabar tai gamykloje daro robotai.
5 mln. filtrų per metus
Šiuo metu įmonė gamina beveik 2,5 tūkst. rūšių automobilių, pramonės, patalpų vėdinimo filtrus. Naujų gaminių atsiranda kasmet, kitaip nepavyktų konkuruoti su kitais gamintojais. „Apie 5 milijonus vienetų filtrų pagaminame per metus. Metinė apyvarta – 10 mln. eurų“, – įvardija E.Kasparevičius ir atskleidžia, kad, nors derybos vyksta, didieji filtrų gamintojai nesigviešia perpirkti bendrovę, kadangi paprastai jie domisi didesnėmis bendrovėmis, kurių metinė apyvarta siekia bent 30 mln. eurų.
Suvalkijoje, Šakių rajone, gimęs E.Kasparevičius apie tai, kaip atsidūrė šalia Širvintų, sako paprastai: „Likimas nubloškė. Čia uošvija. Šiaip tai Kaune pradėjau šitą veiklą, ten patalpos buvo remontuojamos, tad čia teko išsinuomoti. Bet Kaune gaisras kilo, teko ten parduoti, likome čia.“
Daugiausia dirbama su didmenininkais, tačiau E.Kasparevičius atskleidė, kad jau pasirašyta pirmoji sutartis ir su automobilių gamintojais. Tiesa, kokiais – neatskleidė, tai esanti komercinė paslaptis.
Savo darbuotojus įmonė apmoko pati, kad jie galėtų dirbti su tam tikra įranga. „Išmokti gali kiekvienas, viskas priklauso, ar nori dirbti ir uždirbti kažką“, – apie darbuotojus sako generalinis direktorius.
Bendrovėje dirba ir patyrę specialistai, kurie tobulina čia gaminamus filtrus, pritaiko juos pagal užsakovų pageidavimus. Bendradarbiaujama ir su Kauno technologijos universitetu, kuriami nauji produktai, jie tobulinami, vykdoma mokslinė techninė-eksperimentinė plėtra, patys įmonės darbuotojai tobulina ir turimą įrangą.
„Lietuva labai pasikeitė“
Darbuotojai nėra vien vietiniai, bet ir iš Ukmergės, Kauno, Vilniaus. Tarkim, du pardavimų vadybininkai – italas ir prancūzas – kasdien važinėja iš Vilniaus. Puikiai lietuviškai kalbantys Christophe'as Marie ir Daniele Lufino Lietuvoje jau ne svečiai, abu čia gyvena jau ilgiau nei 15 metų. Todėl, kaip patys sako, niekas jau neturėtų stebėtis, kad lietuvių kalbą abu moka išties puikiai.
D.Lufino pasakoja, kad Lietuvoje jis gyvena jau apie 20 metų, atvykęs čia per „Erasmus“ į Kauną. Paskui baigęs universitetą vėl grįžo į mūsų šalį. Prisipažįsta, kad grįžti traukė ir mergina, kurią čia buvo palikęs, bet ne tik tai: „Tai buvo šalis su didelėmis galimybėmis, ekonomika augo, labai skyrėsi nuo Italijos. Ir dabar, kai grįžtu į Italiją, susitinku su bendraamžiais, likusiais ten, manau, kad man gal labiau pasisekė. Negrįžčiau atgal ir nesigailiu.“
Anot italo, dabar jo gyvenimas yra čia, atsirado draugų. „Itališkumo mažėja“, – nusijuokia jis.
Ir dabar, kai grįžtu į Italiją, susitinku su bendraamžiais, likusiais ten, manau, kad man gal labiau pasisekė, – sako D.Lufino.
Prieš 20 metų Lietuva buvo tikra egzotika, prisipažįsta Daniele, tad teko susipažinti su visiškai kitokia visuomene, mentalitetu. „Lietuva labai pasikeitė nuo tų laikų“, – sako jis.
Ch.Marie prieš 16 metų apsigyveno Lietuvoje, tačiau pirmą kartą čia atvyko dar kiek anksčiau – į Alytaus „Volungės“ vidurinę mokyklą pagal moksleivių mainų programą. Po kelerių metų per Europos Sąjungos Savanorių tarnybą jis ėmė savanoriauti vienoje Vilniaus vaikų globos įstaigoje. „Po trijų mėnesių sutikau savo antrąją pusę, – nusijuokia. – Po metų savanorystės grįžau į Marselį, bet vėliau pats atvykau į Lietuvą.“
Atsirado pirmieji darbai, už kai kuriuos mokėta vokeliuose, tai, anot Christophe'o irgi pavyzdys, kaip Lietuva pasikeitė. „Vėliau pradėjau daryti karjerą pardavimuose. Dabar susiradau šitą įmonę, nors ji ir yra kaime. Jūsų šalis pasikeitė drastiškai, jūsų mentalitetas, priima užsieniečius ne kaip kokius ateivius, pradžioje tokių žvilgsnių buvo. Viskas eina į gerą pusę“, – įsitikinęs prancūzas.
Pirmos žiemos įspūdis
Stebėtis, kad jie abu labai gerai kalba lietuviškai, anot Širvintų rajone dirbančių užsieniečių, nereikėtų – jų manymu, gyvenant kurioje nors šalyje privalu mokėti tos šalies kalbą. Ypač kai ketini čia dirbti, siekti karjeros. Kaip juokiasi, kitaip nesuprasi, ką apie tave kalba aplinkiniai.
O kokie didžiausi netikėtumai buvo Lietuvoje? To paklaustas Christophe'as juokiasi: „Mano pirma žiema buvo... Aš nepripratęs prie lietuviško klimato, o tais metais buvo 30 laipsnių šalčio ir daugiau, tai mano pravardė buvo Sumotori – kaip japonų imtynininkas. Aš nešiodavau keturias striukes! Bet paskui pripratau.“
Dar vienas dalykas, kurį užsieniečiui buvo sunku suvokti, yra į lauką atidaromos įstaigų, parduotuvių, kavinių durys. „Prancūzijoje visos durys atsidaro į vidų. O čia tas, kuri eina gatve, gauna tomis durimis. Man ne kartą teko gauti“, – su šypsena prisimena Ch.Marie.
Aš nepripratęs prie lietuviško klimato, o tais metais buvo 30 laipsnių šalčio ir daugiau. Nešiodavau keturias striukes! Bet paskui pripratau, – sakė Ch.Marie.
„Kadangi mano vardas Daniele, tai neišeina jo sulietuvinti. Tad tais laikais, kai mokant kortele reikėdavo pasirašyti ant kvito, kiekvieną kartą parduotuvėje prašydavo asmens dokumento“, – kolegai antrina italas.
Paklausti, kaip atsidūrė gamykloje Širvintų rajone, vyrai sako, kad ir anksčiau susidurdavo su šitos bendrovės atstovais, todėl paskui teliko susitarti dėl darbo sąlygų.
Danijoje buvo labai liūdna
Ekskursijos po gamyklą metu čia sutinkame ir du į Lietuvą sugrįžusius emigrantus. Prieš metus šioje įmonėje pradėjęs dirbti Ovidijus Visockas penkerius metus praleido Danijoje, dar pusmetį Nyderlanduose.
„Išvažiavau užsidirbti, bet kol buvau užsienyje net nesimokiau kalbos, nebuvo plano likti tenai. Tiesiog norėjau užsidirbti šiek tiek pinigų, kad namą susitvarkyčiau. Ir grįžau po kurio laiko“, – apie savo emigracijos tikslus pasakojo Ovidijus
Grįžęs jis sako labai greitai susiradęs darbą. Širvintiškis tikina darbo sąlygomis esąs patenkintas, nors palyginti, kiek uždirbdavo Danijoje ir uždirba Lietuvoje, nenorėjo. Tik nusijuokė, kad „ir išlaidos skiriasi“.
Nyderlanduose Ovidijus dirbo medelyne, Danijoje – uoste. „Lietuvoje geriau, kažkaip smagiau. Namai, draugai, aplinka kitokia, Danijoje man labai liūdna buvo“, – sakė prie vienos iš filtrų gamybos linijų dirbantis jaunas vyras.
Dovydas Drublionis gamybos ceche iš vienos vietos į kitą vežioja pagamintus filtrus, medžiagas. Jis buvo išvykęs į Didžiąją Britaniją, kaip sako, emigravo po to, kai pritrūko pinigų mokslams.
„Sugalvojome išvažiuoti su tuometine drauge, galvojome – užsidirbsime pinigų ir grįšime. Po kelerių metų įvyko vestuvės, gimė ten vaikas. Dabar jam pusantrų metų, todėl sugalvojome grįžti į Lietuvą – darželis jau tuoj. Planavome, kad arba liekame ten, kol vaikui teks eiti į darželį, arba grįžtame jau dabar. Ir grįžome“, – sakė dar tik antrą mėnesį bendrovėje dirbantis vyras.
Užsienyje jis praleido šešeris metus, dirbo ir mėsininku, ir sandėlininku, ir statybininku. Dabartiniu darbu tikina esąs patenkintas, mokymai baigti, bandomasis mėnuo irgi praėjo. „Nėra noro atgal grįžti, užtenka jau“, – apie emigraciją sako Dovydas.
Grafikai – lankstūs
Lengvųjų automobilių filtrų gamybos skyriaus vadovas Simas Buinickas sako, kad šiuo metu įmonėje dirba keturi iš emigracijos grįžę širvintiškiai. Visi jie motyvuoti ir norintys dirbti, galbūt tam turėjo įtakos keleri metai užsienyje, svarsto jis.
„Dovydas, gal todėl, kad šešeris metus užsienyje pradirbęs, žino, ką reiškia dirbti. Jis visą laiką klausia, ką toliau. Stengiuosi paduoti jam darbų sąrašą, jis dirba be jokių nusiskundimų“, – pasakojo S.Buinickas.
Anot Simo, visi norintys dirbti ir uždirbti tokią galimybę čia turi – tarkim, gali už papildomą mokestį padirbėti po darbo valandų. Stengiamasi suderinti ir grafikus, leisti vietoj penktadienio popietės ilgiau padirbėti kitos dienos vakarą, ateiti savaitgalį, bet turėti laisvadienį vidury savaitės ir pan. O kaip dirbti našiau, paliekama ieškoti patiems darbuotojams.
Po gamyklą Simas važinėjasi elektriniu paspirtuku. Kaip šypsodamasis sako bendrovės generalinis direktorius E.Kasparevičius, Simui tekdavo per dieną vien gamykloje nueiti po 13 ir daugiau kilometrų, tad pasirūpino čia tinkančiu transportu.
