Pandemija paskatino darbdavius vis aktyviau svarstyti, kiek vietų įmonėse yra teledarbingos, t. y. gali būti perkeltos į kitą šalį, ir kiek būtų galima sutaupyti samdant darbuotojus už mažesnius atlyginimus. Paskaičiuota, kad pirmojo karantino metu 2020 m. pavasarį Europoje beveik 40 proc. darbuotojų bent dalį laiko dirbo nuotoliniu būdu. Tačiau faktas, kad nuotoliniu būdu darbas gali būti atliktas taip pat efektyviai kaip ir dirbant biure, atsisuko prieš išsivysčiusių šalių „baltąsias apykakles“ – verslininkai vis aktyviau svarsto darbų ofšorizavimo ekonominę naudą. „Pasaulio Pietūs“ – taip vadinama grupė šalių, į kurias dėl itin didelio darbo užmokesčio skirtumo dažniausiai perkeliamos darbo vietos: Indija, Indonezija, Brazilija ir kt.
„Coface“ tyrimas parodė, kad iki pandemijos darbdaviai nebuvo pakankamai įvertinę nuotolinio darbo galimybių. Net 62 proc. kolegijas ir universitetus baigusių JAV gyventojų tvirtino, kad savo darbą gali atlikti nuotoliniu būdu, tačiau tik penktadaliui jų darbdaviai leisdavo taip dirbti. Dabar situacija keičiasi iš esmės. Apklausus 330 didžiausių JAV bendrovių išaiškėjo, kad iki pandemijos visai darbo dienai samdyti darbuotojus užsienyje buvo pasirengę 12 proc. darbdavių, o dabar – triskart daugiau, 36 proc. Savo ruožtu, besivystančios šalys, pavyzdžiui Indija ar Filipinai, jau yra įsteigusios ofšorinio darbo centrus, teikiančius IT ir klientų aptarnavimo paslaugas išskirtinai užsienio įmonėms.
Lietuviams pataria mokytis ir kurti aukštesnę pridėtinę vertę
„Pasaulinė darbo rinka išgyvena intensyvų nuotolinės migracijos etapą, kurį nulėmė šiuolaikinės ryšio priemonės. Kažkada Lietuvos gyventojams tai padėjo įsilieti į globalią rinką, prieš du dešimtmečius mūsų šalyje vienas po kito kūrėsi informacinių technologijų ir skambučių centrai. Tačiau išaugus atlyginimams tūkstančius specialistų įdarbinę centrai pradėjo trauktis ir perkėlinėti darbo vietas į kitas šalis. Mūsų šaliai tai ženklas, kad turime daug dėmesio skirti išsilavinimui ir orientuotis į aukštą pridėtinę vertę suteikiančius darbus“, – sako Mantvydas Štareika, „Coface Baltics“ vadovas.
„Coface“ įvertino, kad Prancūzijos įmonės galėtų sutaupyti bent 7 proc. darbo užmokesčio fondo, jei bent vieną iš keturių nuotolinių darbo vietų perkeltų į pigesnio uždarbio šalis. Atsižvelgiant į darbo užmokesčio skirtumus, perkėlusios 75 proc. nuotolinio darbo vietų į kitas šalis, didžiosios Europos valstybės Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė galėtų sutaupyti atitinkamai 18, 21 ir 26 proc. išlaidų darbo užmokesčiui.
Tačiau, iš pirmo žvilgsnio patrauklūs sprendimai dalį nuotolinių darbo vietų perkelti į besivystančias šalis, „Coface“ vertinimu, gali sukurti naujų rizikų. Viena iš jų – didėjanti įtampa tarp „baltųjų apykaklių“ išsivysčiusiose šalyse ir jų politinių pažiūrų poliarizavimasis. Be to, svarbu įvertinti duomenų saugumo aspektą – jei Europos Sąjungoje ar ES taikomi panašūs reikalavimai duomenų saugumui, toli gražu taip nėra Azijoje ar Afrikoje. „Coface“ tyrime pažymima, kad nors teoriškai tokios šalys kaip Rusija ar Kinija galėtų sutelkti gausias ofšorinių darbuotojų pajėgas, vis dėlto verslas turėtų itin atidžiai įvertinti su šiomis šalimis susijusias rizikas.
Pigių atlyginimų šalyse aukštesnė rizika prarasti duomenis
Šių rizikų keliamą pavojų patvirtina ir Martynas Bieliūnas, duomenų saugos bendrovės „Privacy partners“ vadovas. Jis atkreipia dėmesį į duomenų buvimo vietos (angl., data residency) klausimą – vadovaujantis ES teisiniu reguliavimu, europiečių duomenys turi būti saugomi ir tvarkomi Europoje. Tai darant kitose šalyse būtinos papildomos saugumo priemonės, nes BDAR (Bendrojo duomenų apsaugos reglamento) pažeidimai tokiose situacijose yra labai tikėtini.
„Neapdairiai iškėlus asmens duomenų tvarkymo veiklas į pigesnės darbo jėgos šalis gresia rimtos finansinės ir juridinės sankcijos. Informacinės saugos reikalavimai dirbant su trečiosiomis šalimis yra palyginti sunkiai įgyvendinami, ypač todėl, kad kai kuriose pigesnėse Rytų šalyse įsitvirtino „technologinės diktatūros" su jau įdiegtu visuotiniu sekimu, informacijos perėmimu ir aukštu kibernetinio nusikalstamumo lygiu, – aiškina M.Bieliūnas. – Tokiose šalyse labiau tikėtinos ne tik išorinės atakos, siekiant užvaldyti įmonių sistemas, bet ir vidinių darbuotojų papirkimai ar tiesiog prieigos duomenų išgavimas iš konkrečių specialistų. Todėl perkeliant įvairias įmonių veiklas į pigesnes šalis būtina užtikrinti naujo tipo kontrolės ir rizikos valdymo būdus, procesus ir apsaugas.“
Jo teigimu, pigi darbo jėga visada reiškia didesnes rizikas, o nepakankamai apsaugoti darbuotojai gali tapti tiltu į pramoninį – technologinį šnipinėjimą, asmens duomenų ir intelektinės nuosavybės praradimus.
Vidas Petraitis, efektyvios vadybos praktikų įmonės „Nortus“ vadovas, atkreipia dėmesį į vadovavimo įgūdžius ir kompetencijas, kurių reikia dirbant su kitose šalyse įdarbintais žmonėmis.
„Dirbant nuotoliniu būdu būtina įvertinti laiko ir finansines sąnaudas, susijusias su darbuotojų integravimu, vieningų darbo procesų užtikrinimu, organizacinės kultūros puoselėjimu, aktyvia ir reguliaria komunikacija, – teigia V.Petraitis. – Šias sritis suvaldyti efektyviai ne visada paprasta dirbant vienoje šalyje ir juo labiau, kai samdomi kito mentaliteto ir vadybinės kultūros darbuotojai. Norint pasiekti, kad visi darbuotojai vieningai suprastų įmonės tikslus, žinotų, kaip juos įgyvendinti, mokėtų profesionaliai spręsti problemas, laikytųsi vieningų vertybių, reikia skirti itin daug dėmesio ir pastangų, o tai pirmiausia reikalauja atitinkamų kompetencijų iš vadovų.“
