Maitinimo verslas buvo vienas iš labiausiai koronaviruso pandemijos nuskriaustų sektorių – dėl karantino užvėrus duris, darbuotojai buvo išleisti į prastovas, kaupėsi skolos. Kai pandemija atslūgo ir atrodė, kad bus galima lengviau kvėpuoti, kavinės ir restoranai pasitiko dar vieną smūgį – dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje verslai ėmė gauti kelis kartus išaugusias sąskaitas už dujas bei elektrą.
O.Bložienė interviu 15min teigė nesuprantanti, kodėl valstybės parama, pasak jos, yra nukreipta tik į namų ūkius, tačiau padėti verslams dorotis su naujais sunkumais Vyriausybė nėra linkusi.
„Šioje vietoje trūksta supratimo, kad pinigus uždirba verslas, įdarbindamas žmones. Jeigu verslas bus nepajėgus jų įdarbinti, tada bus krizė. Kažkodėl verslui nėra kompensacijų – nei už dujas, nei už elektrą. Tik viešbučiams jas davė, o kodėl restoranai yra kažkuo kitokie?“ – interviu kalbėjo O.Bložienė.
Verslininkei nerimą kelia ir tai, kad metų pabaigoje nustos galioti lengvatinis 9 proc. PVM tarifas maitinimo sektoriui. Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė gegužės pabaigoje komentavo, kad, jos nuomone, lengvata neturėtų būti pratęsta, nes aplinkybės dėl karo Ukrainoje specifiškai neveikia maitinimo sektoriaus.
O.Bložienė prognozuoja, kad tuo atveju, jei PVM tarifas maitinimo sektoriui sugrįš prie 21 proc., bankrotų skaičius kitų metų viduryje gali išaugti du ar net tris kartus.
„PVM lengvata itin reikalinga smulkiajam ir vidutiniam verslui regionuose. Vilniuje mes matome dideles korporacijas – KFC, „McDonald‘s“, stambias maitinimo grupes. Bet nepagalvojame apie smulkų verslą regione, turintį vieną kavinę, vieną nedidelį restoraną, kepyklą ar panašiai. Šis verslas regionuose palaiko gyvybingumą. Po tokių sprendimų jis greičiausiai numirs arba nueis į šešėlį“, – nusivylimo neslėpė O.Bložienė.
Pokalbio metu O.Bložienė atsakė į klausimus, kiek kilo kainos jos valdomuose restoranuose, ką mano apie maitinimo sektoriuje vis dar sutinkamą praktiką taupyti mažinant porcijas ir ar tikrai į Lietuvą įžengs recesija. Taip pat verslininkė daugiau papasakojo apie savo taupymo įpročius.
Tai – dar vienas 15min straipsnių ciklo „Pokalbis su generaliniu direktoriumi: kaip karas keis verslo veidą?“, kuriame kalbiname skirtingų sektorių įmonių vadovus, tekstas. Juose aptariame, kaip karas Ukrainoje paveikė verslą, kokie šiuo metu didžiausi iššūkiai ir kas prognozuojama ateityje.
– Pirmiausia pakalbėkime apie tai, kaip karas Ukrainoje paveikė jūsų veiklą. Turbūt ženkliausią poveikį pajutote per išaugusias šildymo sąskaitas. Dar prieš karą teigėte, kad dalyje vietų sąskaitos kilo 2–3 kartus. O kokia situacija buvo kovą, balandį?
– Bendrame išlaidų krepšelyje energetiniai ištekliai dabar sudaro apie 10 proc. Tai turi didžiulį poveikį, nes mūsų krosnys yra kūrenamos dujomis arba elektra. Sąnaudos yra labai išaugusios. Žiūrint į ateitį ir galvojant apie dar labiau brangstančią elektrą ir dujas, tai kelia didelį nerimą.
Jei kalbėtume apie miesto šildymą, sumos už jį mums dar nėra tiek išaugusios, kiek už elektrą ir dujas, kurias mes naudojame gamyboje. Kalbu ne apie apšvietimą, o apie įrenginius.
– Sakėte, kad dabar 10 proc. visų išlaidų skiriate apmokėti sąskaitoms už energetinius išteklius. O kiek skirdavote anksčiau, prieš jiems pabrangstant?
– Apie 5 proc., tad skirtumas yra didelis.
Verslas susiduria ir su kitomis problemomis – maitinimo sektoriuje pagrindiniai kaštai yra darbo užmokestis. Darbuotojų darbo užmokesčio augimas, minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) kilimas, konkurencija dėl darbuotojų labai augina šias išlaidas.
Nors atrodo, kad dėl karo Ukrainoje darbuotojų padaugėjo, tai problemos nesprendžia, nes laisvų darbo vietų yra pakankamai. Aptarnavimo sektoriuje visi konkuruoja dėl darbuotojų – pirmiausia tai yra pandemijos pasekmė. Nes per pandemiją, kai daugelis restoranų nedirbo arba savo darbuotojus laikė prastovose, nemažai ilgamečių darbuotojų persikvalifikavo, pradėjo dirbti kitokį darbą.
Be to, maitinimo sektorius nėra ta vieta, kur žmonės, ypač jauni, matytų savo ateitį ir sietų su tuo karjerą. Tai yra laikina stotelė.
Girdime priešrinkiminius pažadus apie dar didesnį MMA didinimą – maitinimo sektoriui tai bus milžiniškas smūgis, nes pajamų didinimas tokiu būdu verslui reiškia visiškai apribotas galimybes uždirbti, plėstis ir augti, netgi gyventi.
MMA augimas yra pakankamai populistinė priemonė, kuri visus labai vilioja.
MMA augimas yra pakankamai populistinė priemonė, kuri visus labai vilioja. Aš paremčiau sprendimą didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, kad žmonės pajustų pajamų augimą, bet papildoma našta nebūtų užkraunama ant verslo, kuris susiduria su didžiuliais iššūkiais: nežinomybe, blogėjančiais vartotojų lūkesčiais. Nes kai blogėja namų ūkių lūkesčiai, ką visi daro? Mažina išlaidas ir lieka tik būtinosios prekės, maisto produktai, o visam kitam – infrastruktūrai, kuri suteikia mums gyvenimo džiaugsmo – išlaidas mažina.
– Užsiminėte apie darbuotojus, pakalbėkime apie juos plačiau. Į Jungtines Amerikos Valstijas jau ateina techninė recesija, šios šalies spaudoje jau aprašomi perspėjimai, kad įdarbinimo tempai lėtės. Kaip suprantu, jūsų sektoriuje situacija kol kas atvirkštinė?
– Dabar vasaros sezonas, dalis darbuotojų yra išvykę dirbti sezoninių darbų į pajūrį. Kai rudenį matysime juos grįžtančius, tada bus aiškiau. Kas keičiasi dabar – dalis ukrainiečių, kurie yra atvykę, grįžta į Ukrainą, o tai vėl reiškia tuščias vietas.
Laisvų darbo vietų visą laiką pilna. Maitinimo sektorius ir įdomus tuo, kad dažnas žmogus, galvojantis, kad yra geras šefas, nori turėti savo restoraną. Tad statistikoje ir matome, kad tai yra sektorius su vienais didžiausių bankroto skaičių. Nes atrodo labai patrauklu – aš moku gaminti, turiu sukaupęs kažkokį nedidelį kapitalą ir atidarysiu savo restoraną.
Bet šitas verslas yra labai sudėtingas. Žmogus gal buvo amatininkas, gerai gamino, bet samdyti darbuotojus yra labai didelė našta. Su tuo ateina daug įsipareigojimų – patalpų nuoma, darbo užmokestis. Įrengimas yra tik startas, kuris visiškai neparodo šito verslo sudėtingumo. Manau, kad ateityje bankrotų tik daugės. Pirmiausia dėl energetinių išteklių resursų brangimo, darbo užmokesčio augimo ir mokesčių didinimo.
Kai kalbame apie pridėtinės vertės mokesčio lengvatos restoranų sektoriui naikinimą, aš tai vadinu mokesčių didinimu verslui, kuris tempia naštą nuo pandemijos laikų 2020 ir 2021 metais. Jis turi sukauptų skolų, kurias mokės dar pusantrų ar dvejus metus. Mokesčių didinimas tik dar labiau klampins šitą verslą į nežinią ir į dar didesnius bankrotus.
PVM lengvata itin reikalinga smulkiajam ir vidutiniam verslui regionuose. Vilniuje mes matome dideles korporacijas – KFC, „McDonald‘s“, stambias maitinimo grupes. Bet nepagalvojame apie smulkų verslą regione, turintį vieną kavinę, vieną nedidelį restoraną, kepyklą ar panašiai. Šis verslas regionuose palaiko gyvybingumą.
Po tokių sprendimų jis greičiausiai numirs arba nueis į šešėlį. Kodėl? Nes kai žiūrime į statistiką ir matome, kaip maitinimo sektorius augo per pastaruosius 2 metus, jis augo ne tik dėl to, kad žmonės norėjo išleisti pinigus, sukauptus per pandemiją. Taip nutiko dėl to, kad dalis verslo išėjo iš šešėlio. Nuo praėjusių metų sumažintas PVM suteikė tam motyvacijos.
Maitinimo verslas pagal šešėlio dydį yra antroje vietoje – po statybų sektoriaus. Tad jei tu nori remti smulkųjį ir vidutinį verslą, turi tai daryti per mokesčius. Kai mokesčiai didesni, smulkusis ir vidutinis verslas dirba šešėlyje. Ir čia nėra jokios naudos. Su sumažintu PVM tarifu ne tik padedame didesniems verslams susimokėti skolas, bet ir mažiesiems išeiti iš šešėlio. Sumažintas PVM tarifas turėtų galioti nuolat.
Labai sunku konkuruoti su tais, kurie moka atlyginimus juodais, nemuša čekio. Tokių yra neįsivaizduojamas skaičius. Ypač tarp tų verslų, kur (savininkai, – aut past.) patys dirba, patys aptarnauja. Kai turi tinklą, dažniausiai tokias machinacijas vykdyti sudėtingiau.
Kiek girdėjome, Vyriausybė taip pat siūlys didinti minimalų mėnesio atlyginimą, pensijas ir taip toliau. Visa tai yra priešrinkiminiai pažadai. Politikai visą laiką nori įtikti rinkėjui. O rinkėjas yra fizinis asmuo.
Šioje vietoje trūksta supratimo, kad pinigus uždirba verslas, įdarbindamas žmones. Jeigu verslas bus nepajėgus jų įdarbinti, tada bus krizė. Kažkodėl verslui nėra kompensacijų – nei už dujas, nei už elektrą. Tik viešbučiams jas davė, o kodėl restoranai yra kažkuo kitokie?
Maitinimo verslas pagal šešėlio dydį yra antroje vietoje – po statybų sektoriaus.
Suprantu, viešbučių pastatai yra milžiniški, bet jų ir kitokie apsisukimai, kitokios apyvartos. Toks išskyrimas visa laiką sukuria neteisybės jausmą – kodėl vienam taip, o kitam kitaip. Juk mes dirbame tame pačiame svetingumo sektoriuje.
Kalbant apie infliacijos momentą, dabar visos priemonės nukreiptos į gyventojų papirkinėjimą, daugiau nieko negaliu pasakyti.
– Visuomenėje tarsi buvo vilčių, kad pridėtinės vertės mokesčio lengvata maitinimo, viešbučių sektoriams gali kiek sumažinti kainas. Ką apie tai manote?
– Ši priemonė buvo įvesta tam, kad verslas galėtų grąžinti skolas, sukauptas per pandemiją. Mes 140 darbuotojų laikėme prastovose, mokėjome jiems atlyginimus. Grįžtantieji į darbą buvo neefektyvūs, nes apyvartos buvo labai mažos. Tam, kad išlaikytų darbuotojus, verslas sukaupė didelę skolų kuprą – per PVM, per gyventojų pajamų mokestį ir per „Sodros“ mokesčius. Lengvata buvo pritaikyta tam, kad verslas galėtų sumokėti šitas skolas.
Matant visų kaštų augimą – energetinių resursų, maisto produktų, transporto – PVM padidinimas neturi visiškai jokios prasmės, nes jis apsunkins gyvenimą visiems. Jeigu taip įvyks, prognozuočiau, kad bankrotų skaičius kitų metų viduryje išaugs du, o gal net tris kartus.
– Pakalbėkime daugiau apie situaciją dėl išaugusių sąskaitų už elektrą, dujas. Girdime, kad kitose šalyse vyriausybės verslams teikia rekomendacijas, kaip taupyti energetinius išteklius. Lietuvoje kol kas konkrečių žingsnių nematyti, bet gal yra būdų, kurių imatės patys, norėdami sutaupyti?
– Viename restorane mane ypač nustebino didelės elektros sąnaudos. Patikrinus paaiškėjo, kad nesuveikė šildymo mechanizmas.
Atliekame kiekvieno restorano auditą, žiūrime, kiek elektros sukasi, kiek jos sunaudoja šaldytuvai, kiek jie yra užkrauti. Jei šaldytuve yra tik keli ingredientai, žiūrime, kaip galime perorganizuoti ir sutalpinti juos į kitą šaldytuvą, o tą kitą atjungti.
Peržiūrime likučius, ar tikrai reikia savo sandėlyje turėti tiek produktų. Gal geriau turėti mažiau ir dažniau užsisakyti. Šią savaitę pati pravažiavau po restoranus ir pradėjau daryti auditus.
Vertiname, kiek tiksliai reikia laiko, kad krosnis įkaistų iki tinkamos temperatūros, nes kai kurios turi įkaisti iki 250–350 laipsnių. Žiūrime, kiek reikia laiko kaitinimui, kad nejungtume jų per anksti. Kai nėra srauto, mes išjungiame dalį krosnies. Jeigu yra dviejų aukštų krosnis, vieną išjungiame. Tai yra buitiniai, paprasti dalykai.
Taip pat nedeginame šviesos dienos metu. Kai jos nereikia, primažiname, naudojame ne visą apšvietimą. Viename restorane tikrinsime, kiek kiekvienas įrengimas naudoja elektros, nes priklausomai nuo įrenginio amžiaus keičiasi ir elektros suvartojimo kiekiai.
Kitas būdas yra šildymas. Viename restorane pradedame tokį bandymą – statysime ekonomaizerius, kurie krosnies išmetamą karštą orą grąžina atgal į restoraną ir jis neišeina pro kaminą.
Ieškome būdų, kaip sutaupyti daugiau resursų ir sumažinti elektros ir dujų suvartojimą, nes sąskaitos yra milžiniškos. Kai restoranas gauna 5 tūkst. sąskaitą už elektrą ir dujas, tai yra nenusakoma našta.
– Kalbėjome apie energetinių resursų brangimą, o kiek jums išaugo maisto produktų kainos?
– Pagrindiniai mūsų ingredientai atvežami iš Italijos ir Ispanijos. Daugiausia vartojame miltus, pomidorus ir mocarelą. Jų kaina padidėjo nuo 30 iki 50 proc. Augimas tikrai yra labai didelis.
Visi produktai atvyksta transportu, kurio kaštai padidėjo 50 proc. Alus, gėrimai brango nuo 10 iki 20 proc. Tu negali svečiui tiek didinti savo kainos, tad bandai ir ieškai, kur gali sumažinti išlaidas, kur gali efektyviau dirbti, pakeisti kažkokį procesą. Bet, aišku, kainas didinti taip pat esi priverstas.
– Ar neieškote alternatyvų naudojamiems produktams?
– Kažką keisti sunku. Daugelį metų naudojome itališkus miltus, jiems nėra alternatyvos. Negali jų keisti į lietuviškus ar švediškus.
Taip pat testavome kitokių rūšių pomidorus, bet jie yra ir per rūgštūs, ir per vandeningi. Tokiu būdu sutaupydamas kelis tūkstančius eurų per mėnesį svečiui duodi iš esmės kitą produktą.
Lygiai tas pats yra su sūriu. Kodėl mes mocarelą perkame iš Italijos, kai Lietuvoje pieno pramonė yra tokia didelė? Bet ji skiriasi (nuo lietuviškos, – aut. pastaba), nes karštyje jos konsistencija nepasikeičia, ji neišskiria riebalo, nepasidaro guminė. Vis prasitestuojame, bet kol kas alternatyvos neturime. Čia turbūt būtų paskutinis dalykas, kurį reikėtų daryti – keisti ir bloginti kokybę.
– Kiek smarkiai kėlėte patiekalų kainas šiemet, palyginti su praėjusiais metais?
– Kainas šiais metais didinome du kartus. Pirmą kartą jos padidėjo vidutiniškai apie 6 proc., ir dabar apie 5 proc. Iš viso maždaug apie 10 proc. – sakyčiau, kad neįspūdingai. Manau, kad yra tam tikra psichologinė riba, kai žmogus nebenori eiti, nes jam suma jau yra per didelė. Stengiamės, kad mūsų svečiai to nepajustų ir suprastų. Mums yra svarbu, kad žmonės lankytųsi.
Manau, kad yra tam tikra psichologinė riba, kai žmogus nebenori eiti, nes jam suma jau yra per didelė.
– O ar pastebite, kad keistųsi klientų įpročiai? Galbūt dažniau renkasi pigesnius patiekalus arba yra linkę mažiau išleisti vieno apsilankymo metu?
– Jei lygintume save su kitomis vietomis, kurios gamina picą, mūsų kainos gal ir yra didesnės. Bet vertiname savo klientus, turime lojalių svečių ir nepajutome, kad kažkaip mažintų. Didiname ir porcijas, kad žmonės pajustų vertę už savo sumokėtus pinigus.
Kol kas pokyčio, kad mažiau užsisakinėtų, nėra, nes kainų pokytis nebuvo toks didelis. Vasarą šiaip ar taip srautas sumažėja, nes visi išvažiuoja atostogauti.
– Kylant infliacijos skaičiams, dalis maitinimo įstaigų renkasi mažinti porcijas. Jūs to nedarote?
– Žinote, porcijų mažinimas, man atrodo, senovinis dalykas. Jis sukuria kur kas blogesnį jausmą nei kainos didinimas. Nes kai tu gauni ir mažai, ir už brangiai, patirtis yra labai bloga. Geriau gauk daugiau ir už šiek tiek didesnę kainą, kad pajustum vertę.
Porcijų mažinimas tikrai nėra išeitis, tikrai nepadeda tiek sutaupyti, nes pagrindinius kaštus maitinimo sektoriuje sudaro darbo užmokestis.
– Lietuvoje šiuo metu stebime rekordinį kainų augimą, liepą išankstinė metinė infliacija siekė 20,8 proc. Ar jums toks smarkus kainų augimas visada atrodo pagrįstas?
– Iš kai kurių restoranų jaučiamas noras atsigriebti, nes neaišku, kas bus žiemą ir rudenį.
Mane ypač stebina kai kurių tiekėjų verslo kultūra, kai atsiunčia sąskaitas jau padidintomis kainomis, prieš tai neinformavę. Nė vienas mūsų užsienio tiekėjas taip nedaro. Jie dar prieš mėnesį atsiunčia didžiausią referatą, kuriame informuoja apie kainų padidėjimą.
Lietuvoje atsiunčia nei iš šio, nei iš to padidintą sąskaitą, nors kainos buvo sutartos, o tiekėjas yra ilgametis. Bet, žiūrėk, vieną dieną jautiena jau 50 proc. brangesnė.
– Kaip dabar apibūdintumėte savo verslo finansinę situaciją?
– Praėję metai buvo labai nuostolingi. Mūsų įmonė patyrė 200 tūkst. eurų nuostolį. Mokame skolas „Sodrai“, Valstybinei mokesčių inspekcijai, darome tai laiku.
Situacija šiuo metu yra ties nuliu – tai, sakyčiau, pozityvi. Bet jeigu kaštai ir toliau taip augs, verslas nesugebės tiek ilgai tempti ir visais įmanomais būdais bandyti išsilaikyti per savo kūrybiškumą, efektyvumą ir įvairių sistemų diegimą.
– Pakalbėkime apie tai, kaip iššūkiai keičia jūsų plėtros strategiją. Praėjusiais metais uždarėte restoraną Pilies gatvėje. Ar tai buvo vienintelis atvejis, ar uždarėte ir daugiau vietų?
– Uždarėme „Jurgio ir drakono“ restoranus Pilies gatvėje ir Vilniaus „Akropolyje“. Nuostolius ir sugeneravo neefektyvūs restoranai.
Pilies gatvė buvo tokia vieta, kurioje pagrindiniai svečiai buvo turistai, o jų nebuvo. Lietuviai vasarą nesilanko Pilies gatvėje, jie važiuoja prie ežero. Restoranas buvo nuostolingas ir reikėjo sprendimus priimti čia ir dabar, kad nenuskandintume visos įmonės.
Su „Akropolio“ restoranu lygiai tas pats. Dvejus metus besitęsusi pandemija, uždaryti prekybos centrai ir komplikuoti santykiai su patalpų savininku privedė prie uždarymo.
Verslas turi priimti racionalius sprendimus ir tai daryti laiku. Smulkiajame versle visą laiką kažko gaila – kažką savo rankomis padariau, kažką sukaliau – bet jei jis yra neefektyvus ir dirba nuostolingai, reikia sprendimą priimti. Tas pamokas per pandemiją labai gerai išmokau, nes kai kurie sprendimai buvo pavėluoti, todėl ir matome nuostolingą įmonės rezultatą.
– Ar, uždarius restoranus, reikėjo atleisti darbuotojus?
– Ne, mes juos perskirstėme po kitus restoranus. Turime nemažai ilgamečių darbuotojų, norime, kad jie jaustųsi gerai.
Laikini, ką tik atėję darbuotojai yra mažiau lojalūs, mažiau efektyvūs. Tai yra kur kas brangesnis resursas nei ilgamečiai darbuotojai.
– Tačiau vieną „Jurgio ir drakono“ restoraną liepos pabaigoje atidarėte Dvarčionyse, gal turite daugiau panašių planų šiais metais?
– Jokių plėtros planų neturime, nes pagrindinė strategija yra išgyventi ir išlaikyti tai, ką turi, investuoti į esamus restoranus, kurie yra efektyvūs.
Restoranas yra tokia vieta, į kurią nuolat turi investuoti. Per metus nusidėvi stalai, sofos, vaikų kampai, dėvisi įranga. Planuojame vieno restorano remontą – tai tikrai reikia daryti. Turi nuolat prižiūrėti, kad svečias jaustųsi gerai.
Atidarytą restoraną Dvarčionyse aš vadinu recycled restaurant (t. y. sukurtą iš antram gyvenimui prikeltos įrangos ir baldų, – aut. pastaba). Uždarius kelis restoranus, turėjome nemažai įrangos, krosnių, baldų ir panašiai. Patalpas įrengėme turimais resursais, panaudojome, ką galime, pasitelkėme dizainerę, kuri nedideliais resursais padėjo mums sukurti jaukią vietą.
Manau, kad Lietuvoje trūksta tokių lokalių vietų, į kurias žmonės galėtų ateiti. Jei pasižiūrėtume į Pietų šalis, ten bet kuriame rajone yra vietinis restoranas ar kavinė, kur kaimynai ateina pabūti. Mes neturime tokios tradicijos Lietuvoje, bet tikiuosi, kad Dvarčionyse sukursime bendruomenės traukos centrą.
Šio restorano atidarymas buvo visai kitoks. Mes priėmėme sprendimą jį atidaryti ne dėl kažkokių įspūdingų finansinių lūkesčių ir be didelių investicijų.
– Pakalbėkime apie recesiją. Kokią jūs matote ateinančią Lietuvos ekonomikos perspektyvą? Kai kurie ekonomistai prognozuoja, kad į Lietuvą ateis techninė recesija, bet ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė ir Finansų ministerija kol kas nenumato šalie ekonomikos smukimo. Kuris variantas jums atrodo labiau tikėtinas?
– Aš pritarčiau premjerei, kad recesija nebus tokia skausminga. JAV jau yra techninė recesija, bet žmonės dar turi ką valgyti ir darbo yra, jei tik nori dirbti.
Techninė recesija yra techniniai skaičiai, verslui svarbiausi yra vartotojų lūkesčiai. Nes jie daro įtaką ir verslo lūkesčiams. Jie susiformuoja nuo kalbėjimo apie tai, kaip bus ateityje gerai arba blogai ir kaip atrodo darbo užmokestis.
Recesijai daro įtaką energetinių išteklių kainos. Jei mes eliminuosime energetinių išteklių įtaką verslui ir namų ūkiams, palaikysime gyvybingumą ir pozityvius lūkesčius, recesija tikrai nebus tokia baisi.
Kad verslas susidurs su sunkumais – tai yra faktas. Padidės likvidumo problemų.
Kiekvieną dieną vis galvoju apie tai, kad tik nebūtų šalta žiema. Nes jei žiema bus šalta, namų ūkių nuotaika kris, ypač Vilniuje, kur paslaugų sektorius didžiausias, be to, šildymo kainos namų ūkiams praėjusį sezoną kėlė akis ant aktos.
Kad verslas susidurs su sunkumais – tai yra faktas. Padidės likvidumo problemų. Nepamirškime, kad ir augančios palūkanos tiek namų ūkiams, tiek verslui turės įtakos. Bet klausimas, kiek visi bus linkę amortizuoti išlaidų padidėjimą visais būdais mažindamiesi savo kaštus, taupydami.
– Jei visgi išsipildytų pesimistinis scenarijus – negautumėte paramos mokant sąskaitas už dujas ir elektrą, PVM lengvata restoranams nebūtų atnaujinta – kokį matote poveikį restoranų sektoriui? Ir ko tikėtumėtės optimistiniu atveju, jei visgi paramos pavyks gauti?
– Jei nebus subsidijų, paramos, ateitis bus bankrotai, užsidarymai, neatiduotos skolos valstybei ir augantys bedarbių skaičiai. Ta našta persikels ant valstybės pečių. Tai ar geriau duoti per subsidijas ir palaikyti gyvybingumą, ar geriau užsikrauti sau bedarbių krūvą su nedarbo pašalpomis ir valstybei pačiai amortizuotis skolas?
Geruoju scenarijumi manau, kad verslui nulis bus labai didelis pliusas. Jeigu per žiemą išgyvens su nuliu, o ne su minusu, tai bus labai gerai. Išlauksime laikų, kai Lietuvoje atsinaujinantys energijos šaltiniai, saulės elektrinės ir panašiai padės atpiginti elektrą ir dujas. Tada verslas galės lengviau kvėpuoti.
Kalbant apie subsidijas ir paramą dėl energetinių išteklių, problema yra ta, kad visos subsidijos nukreiptos į namų ūkius. O juk verslas yra milžiniškas elektros vartotojas.
– Kaip jūs pati keičiate savo įpročius, esant sudėtingai situacijai? Ar ieškote naujų taupymo būdų, o gal visada taupėte?
– Aš visada buvau linkusi taupyti. Praėjusiais metais šeimoje priėmėme sprendimą pasistatyti ant stogo saulės elektrinę. Ketiname investuoti ir įsigyti atitolintą saulės elektrinę.
Mano prioritetas visada yra mano vaikų išsilavinimas, jie eina į privačią mokyklą. Aš niekada šitoje vietoje netaupiau ir netaupysiu.
Man nereikia daiktų, vaikai auga iš mano sesers vaikų rūbų, vaikšto su tomis pačiomis kuprinėmis metai po metų ir nesivaiko madų. O kad kartą per metus ar du paatostogausime – tai suteikia tik daugiau energijos ir stiprybės. Investicijos į save visada atsiperka. Visada sakau, kad geriau investuoti į save, o ne į kažkokius daiktus, nes daiktų visi tikrai turime pakankamai.
Kalbant apie namų ūkio taupymo dalykus, man atrodo, kad daugybę metų mes visi tai darome – perku tiek, kiek reikia, kad tik nereikėtų išmesti, išeinant iš kambario išjungiame šviesą ir pan.
Mano atveju šiuo metu yra svarbiausia daugiausia dėmesio skirti verslo efektyvumo didinimui. Kad verslas išliktų gyvybingas, tęstų veiklą ir mes toliau galėtume mokėti atlyginimus 170 žmonių, kurie išlaiko savo šeimas.
