A.Barniškis-Blėka lietuviškos muzikos pasaulyje seniai žinomas ir garsus. Jo su kolegomis organizuojamos „Bliuzo naktys“, festivalis „Galapagai“ savo klausytoją turi jau ne vienerius metus. Dabar tokio Algirdas ieško ir Palūšėje – Palūšės valtinė – baras tapo koncertų scena. Kol kas nedidelių, bet nuo liepos vidurio ketinama įsibėgėti.
Žada didelių koncertų
Tiesiog važiavau pro šalį, ieškojau „Galapagams“ vietos ir pamačiau šitą vietą. Kaip aš sakau – čia yra mini Nida.
Palūšės gyventojai ir svečiai šioje vietoje jau galėjo išgirsti „Baltąjį kirą“, Šarūną Mačiulį. O kadangi šiemet „Galapagų“ kaip įprasto didelio festivalio nebus, tai bus daug mažų koncertų, žada Blėka. „Dar negaliu pasakyti“, – spiriamas įvardinti būsimus atlikėjus, slapukauja Algirdas, atskleisdamas tik tiek: tai bus garsiausi lietuviškos muzikos vardai.
Jis prisipažįsta dėl kitko – prieš dvejus metus Palūšė tapo jam tikru atradimu: „Tiesiog važiavau pro šalį, ieškojau „Galapagams“ vietos ir pamačiau šitą vietą. Kaip aš sakau – čia yra mini Nida. Bandome tos mažosios Nidos kvapą ir palaikyti dabar. Atkeliavome ir su festivaliu, ir šitą valtinę bandome padaryti kultūros, renginių objektu. Šeštadieniais vyksta koncertai, renginiai, planuojame padaryti ne tik muzikinių, bet ir edukacinių renginių, dirbtuvių. Pernai vyko koncertai čia, buvo viena iš „Galapagų“ scenų – pati mažiausia, bet pati populiariausia.“
Karantinas, kaip svarsto Algirdas, davė laiko kai kuriems žmonėms imtis naujos veiklos, tačiau renginių organizatoriams sudavė skaudų smūgį. Ir „Galapagų“ šiemet nebus, tačiau po šio festivalio vėliava kas savaitgalį planuojami dideli koncertai.
Vasara Lietuvoje, taip pat ir Ignalinos krašte, nėra ilga. Algirdas prisipažįsta, kad apie rudenį, žiemą galvoja, tačiau genialių minčių bent kol kas neturi, ką galima būti daryti tokio, jog Palūšės valtinė ir tada būtų pilna.
„Reikia pritraukti, kad daugiau žmonių atvažiuotų. Juk vietinių yra tiek, kiek yra, jų nepadaugės. Bet Vilnius visiškai šalia, vos 100 km, ne taip, kaip iki pajūrio 300 km ar 400 km iki Nidos. Čia 100 km nuo Vilniaus, gamta neprastesnė nei Nidoje, tik ne jūra, o ežeras. Reikia juos priversti atvažiuoti čia. Vasarą aišku, ką reikia daryti, o štai žiemą kol kas nelabai turiu minčių, nes reikia infrastruktūros geresnės“, – kalbėjo Blėka.
Dažniausi lankytojai – iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio. „Atvažiuoja ir aikčioja, paskui man siunčia nuotraukas iš Nidos, sakydami, kad va, panašiai kaip pas jus. Atvažiuoja dienai, vakarui, naktį grįžta atgal. Aplinkui daug kaimo turizmo sodybų, štai vieną savaitgalį rašė draugai, muzikantai, vadybininkai, ieškodami, kur galėtų apsigyventi. Matyt, viskas visiškai užsipildo. Vietiniam verslui šitas karantinas gal ir išėjo į naudą, nes niekas niekur neišvažiuoja“, – kalbėjo senosios valtinės Palūšėje šeimininkas.
Neteko darbo, bet gavo paramą
Karantinas gerokai pakeitė ir Eglės Šilinikaitės gyvenimą – turizmo sferoje dirbusi mergina neteko darbo, tačiau tuo pat metu sužinojo, kad kartu su tėčiu – Rolandu Šiliniku – gavo paramą įgyvendinti seną savo svajonę. Dabar jie jau priima pirmus svečius Asalnų stovyklavietėje.
„Visada turėjau tokią mintį, kad norėčiau turizmu užsiimti būtent šiuose kraštuose, būti parko gide. Man teko truputėlį savanoriauti Aukštaitijos nacionaliniame parke, paskui atlikinėjau praktiką ir magistrinį darbą rašiau apie šitą kraštą, sukūriau žemėlapį.
Vilniuje dirbau turizmo srity, bet dėl koronaviruso praradau darbą. Bet viskas man buvo labai į naudą, nes viskas susikūrė čia. Man patvirtino, kad aš laimėjau Europos Sąjungos projektą, taip ES lėšomis pavyko savo idėją įvykdyti“, – pasakojo Eglė.
Vilniuje dirbau turizmo srity, bet dėl koronaviruso praradau darbą. Bet viskas man buvo labai į naudą, nes viskas susikūrė čia.
Asalnų stovyklavietė įsikūrė apie keturi kilometrai nuo Palūšės, Meironyse. „Mes atnaujinome stovyklavietę ir į ją galima atvykti su palapinėmis. Turime kelias indėniškas palapines, kur žmonės irgi gali apsistoti. Mes norime sukurti tokią ramią, jaukią vietą, kur žmonės atvyktų pailsėti, skaitytų knygą, išsinuomotų dviratį ar irklentę. Didesnių kompanijų privengiame, nors ir galime jas priimti. Organizuojame ir žygius, turime laivą – visa turistinė veikla“, – kalbėjo Eglė.
Anot Eglės, stovyklavietės teritoriją jie išsinuomojo, nes nuo vaikystės čia maudėsi, karstėsi medžiais.
„Savaitgalį buvo pilna žmonių, taip jaukiai įsikūrė visi, daug lempučių degė, žvakių, skambėjo gitara“, – svajingai pasakoja mergina, neslėpdama, kad jos tikslas – draugiška aplinkai vieta: „Mūsų tikslas yra, kad žmonės į gamtą nesivežtų plastikinių indų, kad kuo mažiau būtų vartotojiškumo ir šiukšlių. Žmonės mums padovanojo indus, pastatėme plovyklėlę, kur galima juos išsiplauti, stengiamės, kad žmonės nenaudotų jokių feirių, tik sodą. Mes už gamtą ir ekologiją.“
Vienu metu stovyklavietėje gali apsigyventi apie aštuonios kompanijos – tikslaus skaičiaus Eglė neįvardija, nes tai priklauso nuo tų kompanijų dydžio.
Svečių stovyklavietė jau turi, savaitgaliais būna pilna. Eglė neslepia, kad norėtų sulaukti užsieniečių, tačiau čia jau kitų metų planas, šiemet orientuojamasi į vietinius lietuvius ir vos vieną kitą užsienietį, tarp jų dažniausi – kaimynai latviai ir estai.
Susidomėjimas laivais didelis
Ežerais, kurių šalia Palūšės susieina ne vienas, laivu turistus plukdantis Rimvydas Grušnius, „Aukštaitijos laivų“ šeimininkas, irgi šiemet tikisi kuo daugiau vietinių poilsiautojų.
„Ketvirtą sezoną mes su motoriniais laivais plaukiojame Palūšėje šituose ežeruose gavę leidimus. Pradėjome jų prašyti ir planuoti prieš kokius septynerius metus, užtruko, kol mums leido, sudarė sąlygas, kol laivus nusipirkome ir paruošėme. Dabar prasidėjo ketvirta vasara“, – pasakoja Rimvydas.
Kalbėdamas apie laivybą Palūšėje, Rimvydas mini save ir kolegą, jie abu yra kapitonai, turi po du laivus, dar vieną laivelį jie siūlo svečiams plukdyti patiems, kadangi tam nereikia laivavedžio pažymėjimo.
Vis dėlto šie laivai ir plukdymas jais Rimvydui dar nėra ta veikla, iš kurios jis valgytų duoną. Pagrindinis darbas – baidarių nuoma, užsiima jis ir kaimo turizmu.
„Dabar jau trys savaitės darbo turime. Norėjome pradėti gegužį, bet, deja, šalome, sniegą nukasinėjome nuo laivų“, – apie šių metų sezono pradžią šmaikštavo kapitonas.
Plaukiame su Rimvydu laivu „Kajsa“ – jis siūlo kelis maršrutus, populiariausias yra apie dviejų valandų iki Ladakalnio, kur sustojama ir galima užlipti ant kalno. Mes renkamės trumpesnį, tiesiog maloniai stebime pakrantes, nustatytas naujesniais ir senesniais namais, liepteliais į ežerą. Vienoje vietoje Rimvydas pataria pasukti galvas į pusiasalį, ten tarp medžių esą galime kai ką įdomaus pamatyti.
Ir išties – aptvertoje girdykloje ramiai vandenį geria kelios karvės. Pasirodo, laukiniame Pabiržės pusiasalyje ganosi dešimt angusų veislės galvijų, čia atplukdytų birželio 2 dieną. Jie čia ganysis visą vasarą ir atliks aplinkosauginį darbą – padės atkurti natūralias žydinčių pievų ir miškapievių buveines, į kurias vėliau turėtų sugrįžti ir tilvikiniai paukščiai bei griežlės.
Bus šilta, bus ir darbo. Jeigu lietus lis, nelabai ką sugalvosi, – sakė Rimvydas.
Pernai vasarą Rimvydas plukdydavo visus norinčius ir reguliariais reisais – ketvirtadienį, penktadienį ir sekmadienį buvo nustatytos valandos, kai susimokėjęs šešis eurus žmogus galėjo tiesiog įlipti į laivą ir plaukti. Tačiau šiemet to atsisakyta, kaip sako kapitonas, dėl koronaviruso, liko tik užsakomieji plaukimai.
„Bus šilta, bus ir darbo. Jeigu lietus lis, nelabai ką sugalvosi“, – apie orų svarbą sakė Rimvydas.
Iškeitė pajūrį į Palūšę
Kad Palūšei nestinga žavesio, tikina ir Valdas Kuprys Jis kaimu susižavėjo tuomet, kai kelerius metus dalyvavo Stintelės šventėje, o pernai susipažinęs su Rolandu Šiliniku apsisprendė pajūrį palikti ir žuvį rūkyti čia. Bent kol kas, kaip pats sako, nesigaili: „Čia ramiau. Ir gražiau nei Palangoje, smėlio mažiau.“
Rūkykla ir žuvies parduotuvėlė suręstos šalia nuo senų laikų šioje vietoje veikusios parduotuvės ir kavinės „Palūšės piratai“. Parduotuvė, kaip sako Valdas, veikia savaime, o kavine rūpintis ėmėsi jo žmona.
„Pamačiau ant tvoros užrašą, kad nuomojama. Bet dėl visko kaltas karantinas, jei ne karantinas, mūsų čia nebūtų. Važinėdavome aktyviai po renginius, o dabar čia visai gerai, kaip renginy gyvename“, – tikina Valdas.
Šeima vasarą Palūšėje išsinuomojo būstą ir persikėlė čia gyventi, žmona, kaip savo Valdas, jau kalbina šituose kraštuose sodybą pirkti, tačiau stabdo juos tai, kad žiemą darbo neturėsią.
Vasarą Valdui pirkėjų netrūksta, tuo įsitikiname, kadangi kalbamės pirmadienio popietę, Palūšėje gana tuščia, tačiau per 10 pokalbio minučių Valdas net kelis kartus atsiprašo ir skuba aptarnauti klientų. Jie labiausiai mėgsta skumbrę ir karšį.
Savaitgaliais, kaip sako Valdas, pirkėjų tiek, kad dirbti tenka „po prakaitu“ – jis nustebo, kad darbo čia daugiau nei Šventojoje ar Palangoje.
Jam pačiam Palūšėje trūksta įdomesnių užsiėmimų. „Su vaiku perėjome visą pakrantę. Jeigu nori, gali paplūdimy pabūti, pasiplaukioti valtimis. O kas tada? Kelios valandos ir nėra ką veikti“, – kalbėjo iš pajūrio čia savo verslą perkraustęs vyras.
Tačiau žmonės čia linksmesni ir ramesni nei Palangoje ar Šventojoje, įsitikinęs Valdas. „Čia visi gyvena savo ritmu“, – šypsosi jis.
