– Ar prisimenate, kaip kilo mintis sukurti leidinį „Passport“?
– Man visuomet buvo įdomios knygos ir žurnalai, leidyba ir jos vingrybės, taip pat įvairių popierių panaudojimas, šriftai, istoriją pasakojančios nuotraukos ir istorijos. Kai baigiau mokslus, beveik šešerius metus dirbau Anglijoje su spaudos leidyba. Visuomet norėjau suprasti, kaip per popierių kalbėtis su žmonėmis ir iššaukti jausmą. Vėliau grįžau į Lietuvą, dirbau su Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga ir kartą atostogaudamas pagalvojau, kad noriu vėl užsiimti kažkuo, susijusiu su leidyba. Kelias link rezultato buvo itin sunkus, pilnas iššūkių ir klystkelių, bet kai įdomu, per daug negalvoji.
Žvelgiant atgal, pirmasis „Passport“ įsivaizdavimas ir tai, ką turiu dabar, labai skiriasi. Pirmoje knygoje turėjo būti daug integruotos reklamos, bet viso to nebeliko. Dabar pagrindinis akcentas – žmogus ir jo istorija. Norisi pristatyti, papasakoti apie Lietuvą ne tik lietuviams. Būtent todėl pirmasis leidinys buvo anglų kalba, tik vėliau – lietuviškai.
– Matėte trūkumą leidinio, reprezentuojančio Lietuvą užsieniečiams?
– Taip, manau, kad trūko tokio leidinio anglų kalba, kuris pasakotų apie skirtingus žmones ir jų patirtis. Galutinio rezultato turinys ir pateikimo forma pasirodė patrauklus tiek man, tiek draugams užsienyje, su kuriais nuolat kalbėjausi ir tariausi.
– Kaip atsirado ir antroji „Passport“ dalis?
– Tikslas ir siekiamybė – per metus išleisti po knygą. Nuo pat pradžių norėjau, kad tai būtų metinis leidinys. Žmonių, kuriuos galima kalbinti, tik daugėja. Galima būtų leisti „Passport“ leidinius ir dažniau, daryti dar storesnę knygą, bet visada reikia atsižvelgti į vartotoją – kad leidinys nebūtų per sunkus, o būtų lengvai skaitomas, kad naratyvas patraukliai pasakotų istoriją ar temą. Tai privalo būti maloni patirtis skaitytojui.
– Kiek ketinate jų kurti – penkias, dešimt?
– Kiek man bus metų, tiek kasmet bus ir naujų knygų. Šiais metais dar ketiname išleisti priedą prie antrojo „Passport“. Tai bus fotografijų albumas.
– Kokią jūsų knygų misija? Parodyti sėkmės lydimus ir daug pasiekusius lietuvius?
– Ir taip, ir ne. Pagrindinis tikslas – pasakoti Lietuvos istoriją, nes kiekvienas iš mūsų, jei tik pradėtume gilintis, suprastume, kad mūsų žinios dažnai būna labai ribotos. Su tuo aš susiduriu kasdien, sudarinėdamas knygas. Pamenu, kai su prof. Giedriumi Subačiumi antrajai knygai ruošėme skyrių apie lietuvių kalbą, supratau, kad nieko apie ją neišmanau. Mano, kaip sudarytojo, pareiga ir yra tokią archaišką temą pateikti žmogui, kad jis galėtų apie tai lengvai, kartais net žaidimo forma, paskaityti ir susipažinti su tokia tema daug išsakiau.
– Kas buvo sunkiausia knygų leidimo procese?
– Sunkiausia buvo rasti formatą pirmajai. O leidžiant antrą formatas jau buvo aiškus, bet reikėjo, kad ji būtų kažkuo geresnė, įdomesnė... Tikrai sunkiau buvo leisti pirmąjį „Passport“, nes tai truko trejus metus, buvo ir nuopuolių, ir džiaugsmingų akimirkų. Tai – labai įvairialypė patirtis, kurios, galbūt, nebuvo įmanoma išvengti.
– Kas maloniausiai nustebino? Gal susitikimai su pašnekovais, pažintys?
– Labiausiai nustebino visų kalbintų žmonių, kurie atrodo tokie tolimi, šiluma. Tai, kad gali su jais sėdėti ne vieną ir ne tris valandas, gerti arbatą ir kalbėtis. Kartais reikia sau įsižnybti, kad patikėtum, jog tai iš tiesų vyksta. Ši patirtis man leido suprasti, kad mes visi žmonės, visi norime nuoširdaus ir šilto bendravimo. Reikia paminėti, kad interviu nebuvo atlikti greitai ar atmestinai, vienu kartu. Kartais reikėdavo trijų ar daugiau susitikimų tam, kad pasiekti norimą rezultatą.
– Knygose kalbinami ir parodomi tiek užsienyje, tiek čia, Lietuvoje, gyvenantys žmonės. Ar galima įžvelgti bendrumo siekį?
– Daug kalbintų žmonių, tuomet išvykusių, dabar grįžę į Lietuvą ir atvirkščiai. Manau, kad mes, lietuviai, esame vienuma, nesvarbu, išvykę ir parvykę. Daug metų negyvenau Lietuvoje, bet niekad nelaikiau savęs kitokiu, mažiau ar daugiau lietuviu. Nemanau, kad tai reikia per daug sureikšminti, nes gyvename globaliame pasaulyje, laisvoje Lietuvoje. Nors turime skirtingas pažiūras ir patirtis, visi esame žmonės ir ieškome žmogiškumo.
Aišku, skirtingos kartos turi skirtingus siekius ar būdus pasiekti tikslą. Jaunimas galbūt kartais norisi greičio ar būdų kaip rezultatą pasiekti greičiau. Bet tai nereiškia, kad jiems nerūpi Lietuva, jos kultūra ar kalba. „Passport“ tikslas – ne tik sėkmės istorijos. Juk kiekviena sėkmės istorija turi daug juodų puslapių, bet svarbiausia nesustoti ir mokytis iš savo klaidų. Būtent tai leidžia matyti didesnį viso to paveikslą.
– Kaip manote, kokios mūsų tautos stipriosios savybės?
– Lietuvių kalba ir kultūra, mūsų istorija. Visuomet galima smulkiau pasakoti, kad ir šokiai, ir dainos... Visa tai yra be galo svarbios detalės. O mūsų pagrindas – istorija, kurią atsinešame. Tai, ką mums įdiegia tėvai. Turime ir džiaugsmingų, ir ne tokių džiaugsmingų istorijos vingių.
– Ką neigiamo matote?
– Galbūt mes per daug uždari. Iš to uždarumo atsiranda ir daug nesusikalbėjimo, pavydo. Tačiau šie dalykai keičiasi. Man atrodo, kad yra akivaizdus pokytis į gera. Aišku, jei palygintume Lotynų Amerikos lietuvį su gimusiu čia, matytume nemažai skirtumų, bet tai kultūros dalykas. Labai svarbu išlikti smalsiam ir ugdyti platesnį suvokimą, tai suteikia laisvę ir toleranciją.
– Ar savo sąmonėje turite idealaus „Passport“ skaitytojo įvaizdį?
– „Passport“ skirtas smalsiam skaitytojui ir visiškai nesvarbu, ar tai paaugliai, ar vyresni žmonės. Mano, kaip sudarytojo, pareiga jį paruošti taip, kad jis būtų patrauklus, todėl privalau domėtis, kas daroma pasaulyje, kaip pateikiamos istorijos ir tekstai, kaip padaryti, kad skaitytojui tai nebūtų nuobodi patritis.
Į tai žiūriu gana pragmatiškai, per vartotojo prizme, o ir pats neturiu tiek daug kantrybės skaityti ilgą ir neiliustruotą tekstą. Manau, kad knygos turinio pateikimo forma yra vienas svarbiausių uždavinių, kuriam įgyvendinti reikia begalinės kantrybės. Kiekviena raidė ir iliustracija turi atrasti savo vietą puslapyje, tada, manau, tai sukelia smalsumą, norą gilintis ir skaityti. Mūsų darbas – sukurti leidinį, kuris teiktų malonią patirtį skaitytojui.
– Kokia jūsų komanda?
– Vienam to padaryti neįmanoma, yra daug žmonių, kurie prisideda patarimais. Tai knyga, į kurią įeina ir mokslas, ir politika, ir kultūra, ir verslas. Aš per jaunas, kad išmanyčiau šiuos dalykus, todėl turiu nuolat tartis su šių sričių ekspertais.
Yra žmonės, rašantys esė, fotografuojantys, redaguojantys kalbą, iliustruojantys. Yra tie, kurie supranta mokslą ir ima mokslinius interviu ir pan. Kiekvienas turi savo vaidmenį ir jį atlieka, kad viską sėkmingai sudėtume į visumą.
