Paukštininkystės verslas sugėrė koronaviruso pandemijos atneštus sunkumus, tačiau tuo iššūkiai nesibaigė – Rusijai sukėlus karą Ukrainoje, jam smarkiai atsiliepė išaugusios energijos išteklių kainos. Pasak D.Gudačiausko, praėjusių metų lapkritį sąskaitos už šildymą buvo 5 kartus didesnės nei ankstesniais metais.
„Energetinė infliacija yra tokia stipri, kad joks taip energetiniams resursams imlus verslas pats negali jos išspręsti. Todėl ir norime kalbėtis su valstybe, nes įveikę vieną negandą – koronavirusą – mes tikime, kad įveiksime ir kitą. Tik klausimas – su kokiais nuostoliais“, – interviu 15min sakė D.Gudačiauskas.
Pasak pašnekovo, Rusijos karo Ukrainoje nulemta krizė yra kelis kartus didesnė nei ta, kurią buvo sukėlusi pandemija. Reaguodamos į naujus iššūkius įmonės buvo priverstos persitvarkyti – Kaišiadorių paukštyne uždarytas paukščių skerdimo cechas, o paukštienos gamybos apimtys apskritai sumažėjo maždaug 24 proc.
Vis dėlto D.Gudačiauskas vylėsi, kad Kaišiadorių paukštynas ateityje sugrįš prie buvusių veiklos apimčių.
„Šimtą žmonių iš Kaišiadorių mes įkalbinome komandiruotis į „Vilniaus paukštyną“ ir tokiu būdu išsaugoti pagrindinį žiedą žmonių, kurie, susidarius palankioms sąlygoms, galėtų grįžti į „Kaišiadorių paukštyną“ ir atnaujinti gamybą“, – pasakojo jis.
Pokalbio metu D.Gudačiauskas taip pat atskleidė, kodėl Lenkijos paukštininkystės strategiją laiko sėkminga, ką paukštynams pakeitė „Linas Agro Group“ ir „KG Group“ susijungimas bei kodėl klausimą dėl paukštienos eksporto į Kiniją šiuo metu galima laikyti utopija.
Tai – naujas15min straipsnių ciklo „Pokalbis su generaliniu direktoriumi: kaip karas keis verslo veidą?“, kuriame kalbiname skirtingų sektorių įmonių vadovus, tekstas. Juose aptariame, kaip karas Ukrainoje paveikė verslą, kokie šiuo metu didžiausi iššūkiai ir kas prognozuojama ateityje.
Šią savaitę – pokalbis su „Vilniaus paukštyno“ ir „Kaišiadorių paukštyno“ vadovu Dariumi Gudačiausku.
– Pradėkime nuo turbūt aktualiausios šiuo metu temos – infliacijos. Rusijai sukėlus karą Ukrainoje, situacija dėl energetinių išteklių ir kitų žaliavų kainų paaštrėjo dramatiškai. Kaip tai pakeitė padėtį jūsų vadovaujamose įmonėse ir sektoriuje?
– Tam, kad suprastume kontekstą, reikia pasakyti, jog yra visiškai normalu, kad esant tokiems geopolitiniams ir netgi kariniams neramumams regione, energetikos žaliavų ir kitų komponentų kainos auga arba yra neprognozuojamos. Kiekvienas verslas ir valstybė turi būti tam pasiruošę.
Pagrindinė problema yra ta, kad karas sekė iškart po pandemijos, kuri dvejus metus kankino valstybę ir verslus, ypač mus, paukštininkus. Mes buvome labai susikoncentravę į eksportą. Lietuviška paukštiena, galime paprastai pasakyti, maitino Europos turistus. Bet, atėjus karantinui, mūsų paukštienos niekam nereikia. O mes negalim užversti kompiuterio, visko išjungti ir palaukti, kol ateis geresni laikai, nes paukštienos gamybos ciklas trunka 483 dienas.
Taip buvo ne tik mums, bet ir lenkų gamintojams. Jie neturi kur dėti paukštienos, ją visiškai devalvuoja. Kalbamės su valstybe: „padėkite, blogai“, bet valstybė nesusigaudo, kas čia darosi. Ji kažkiek padeda, bet ne tiek, kiek reikia, ir per vėlai.
Taip nustekenti atvažiavome iki 2021 m. spalio, kai gavome pirmą padidintą sąskaitą už šildymą. Tai sukėlė šoką. Jau tada buvo kalbama apie tai, kad šalia Ukrainos sienų yra telkiama Rusijos kariuomenė, kažkas vyksta. Bet buvo aiškinama, kad naftos kainos yra taip užšokusios dėl labai padidėjusios paklausos. Jau lapkričio mėnesį pamatėme, kad nieko panašaus – tai yra Rusijos veikimo pasekmė. Lapkričio mėnesį sąskaita už dujas paprastai siekdavo 400–430 tūkst. eurų paukštininkystės versle, kuriam aš vadovauju, o praėjusių metų lapkritį sąskaita jau buvo 2 mln. eurų.
Tai yra penkis kartus didesnė sąskaita, bet negalima nei pakelti kainos už produkciją, nei kažkaip atsijungti nuo to, nes tvartuose yra gyvi padarai. Privalu pagal technologiją pirmas dvi savaites tvartuose laikyti 32 laipsnius šilumos, trečią savaitę – 28 ir nuo ketvirtos savaitės – jau 21 laipsnį.
Energetinė infliacija yra tokia stipri, kad joks taip energetiniams resursams imlus verslas pats negali jos išspręsti. Todėl ir norime kalbėtis su valstybe, nes įveikę vieną negandą – koronavirusą – mes tikime, kad įveiksime ir kitą. Tik klausimas – su kokiais nuostoliais.
Jūs klausėte, kaip įvyko su Kaišiadorių paukštynu. Mes prašėme valstybės paramos ir gavome santykinai nedidelę paramą, palyginti su tuo, kiek sukaupėme nuostolių. Buvome nusprendę, kad gamybos nemažinsime, bet kai gavome didžiulę sąskaitą už šildymą, supratome, kad tai yra kelis kartus didesnė krizė nei buvo pandemija.
Išdrįsome vėl kreiptis į Vyriausybę, pasakėme, kokia yra situacija. Iš jos gavome neigiamą atsakymą. Nebuvo pasirinkimo, kaip tik pertvarkyti gamybą, į Vilniaus paukštyną perkėlėme dalį skerdžiamų broilerių perdirbimui, o Kaišiadorių paukštyno gamybinį padalinį visiškai uždarėme ir palikome tik ūkį.
Žiūrint atgal, reikėjo tai padaryti 2020 metais, kai tik atėjo koronavirusas. Reikėjo netikėti, kai valstybė sakė, kad padės. Nepadėjo.
Be viso to, dar yra ir kita pusė. Sumažindamas savo gamybą, neišvengiamai iškrenti iš rinkų. Įsivaizduokite, mums užtruko 15 metų, kol pradėjome tiekti šviežią paukštieną į Skandinavijos šalis. 15 metų kantriai beldiesi į tas rinkas ir staiga iš jų iškrenti.
Dabartinė infliacija, kuri yra susijusi su tuo, kad visi nori didesnio darbo užmokesčio, o pagrindinių prekių kainos užaugo 20 proc., sakyčiau, yra ne valdžios problema.
Kita pusė yra socialinė – virš 2 tūkst. darbuotojų, o jei susijusių su ūkininkais, turbūt iš viso apie 3 tūkst. kaimo gyventojų. Negalima vieną dieną paleisti jų į gatvę tikintis, kad kitą dieną, kai tau vėl jų reikės, jie subėgs ir vėl tau dirbs. Pas mus dirba daug inžinierių – apie 120 – jų neruošia jokia aukštoji ar kolegija. Jau nekalbant apie tai, kad yra įrangos specifika. Ji yra labai precizinė, aukšto greičio. Mes per vieną valandą paskerdžiame 7 tūkst. paukščių. Gamintojai rekomenduoja, kad ji negali stovėti net savaitę, nes jos parametrai nukrinta, ji tampa netiksli ir pradeda gesti.
Dabartinė infliacija, kuri yra susijusi su tuo, kad visi nori didesnio darbo užmokesčio, o pagrindinių prekių kainos užaugo 20 proc., sakyčiau, yra ne valdžios problema. Čia jau yra verslo problema. Mes turime ieškoti vidinių rezervų, kaip padėti patiems sau, kaip įtikinti darbuotojus valdyti savo apetitą. Kad atlyginimų didinimas būtų susietas ne tiesiog su norais, o su produktyvumu.
– Minėjote, kad per pandemiją gavote paramos iš Vyriausybės. Kokio dydžio ji buvo?
– Aš esu įsivedęs tokią formulę, kad Vyriausybė davė pusę tiek, kiek žadėjo, ir tris kartus mažiau, nei reikėjo. Visada būna labai įnirtingos derybos, daug nepasitikėjimo, bet parama paukštininkystės sektorių ir ūkininkus pasiekė. Aišku, ji buvo labai netolygi. Tarkime, vienas smulkus ūkininkas už vieną kilogramą užaugintos gyvo svorio paukštienos gavo 9 centus paramos, o dideliems ūkiams, kuriems aš vadovauju, paramos dydis vienam kilogramui, pagamintam per tą laikotarpį, buvo pusė cento.
Kadangi susidaro daug kilogramų, žmonėms atrodo, kad sumos yra didelės. Bet tai visiškas mažmožis, kai elektros, dujų ir pašarų pabrangimas vien dėl karo sudaro 65,5 cento kilogramui.
Dėl Kaišiadorių paukštyno – joks verslas nenorės uždaryti veikiančio fabriko, nes jį vėl atidaryti beveik neįmanoma. Politikams viskas atrodo labai paprasta – atėjo geresni laikai, atidarėme, atėjo blogesni – uždarėme. Tegul neįsižeidžia turizmo sektoriaus atstovai, bet aš visada naudoju tokią analogiją: čia ne kelionių agentūra, kur tu gali užversti kompiuterį ir viskas. Čia yra grandinė, kurios įkaitai mes esame.
– Kalbant apie Kaišiadorių paukštyną, svarstėte jį uždaryti, tačiau vėliau priėmėte sprendimą vietoje to sumažinti gamybą. Kas pasikeitė?
– Visame pasaulyje žemės ūkis yra remiamas, nes yra neįmanoma jo va taip uždaryti ir vėl atidaryti. Matydami, kad jau įveikėme koronaviruso krizę, 2021 metų balandį priėmėme sprendimą, kad Kaišiadorių paukštynas jokiu būdu negali būti uždarytas. Nusprendėme didinti gamybą, įdarbinome papildomus 100 žmonių. Tvirtai planavome, kad jis taip ir gyvuos. Tačiau gavę spalio mėnesio sąskaitą supratome, kad gyvybingo verslo modelio nėra ir kad be valstybės pagalbos mes niekaip neišsigelbėsime.
Kreipėmės į Vyriausybę dėl paramos, bet gavome neigiamą atsakymą. Tada ir teko susimažinti.
Labai svarbu pasakyti, kad Kaišiadorių paukštynas gyvuoja, ūkis yra labai didelis. Šimtą žmonių iš Kaišiadorių mes įkalbinome komandiruotis į Vilniaus paukštyną ir tokiu būdu išsaugoti pagrindinį žiedą žmonių, kurie, susidarius palankioms sąlygoms, galėtų grįžti į Kaišiadorių paukštyną ir atnaujinti gamybą. Aišku, gilėjanti karo krizė nutolina mūsų svajonę vėl kažkada perdirbti paukščius jame.
– Kaip suprantu, šimtas darbuotojų, apie kuriuos užsiminėte, kasdien iš Kaišiadorių važiuoja dirbti į Vilnių?
– Jie kiekvieną dieną važiuoja dirbti į Vilnių, mes jiems sumokame komandiruotpinigius.
Beje, pasiūlėme darbą visiems žmonėms, bet dauguma atsisakė. Kažkas turi senus tėvus, kažkas – neįgalų vaiką, kažkas yra seno amžiaus.
Kaišiadoriečiai, kurie važinėja dirbti į Vilniaus paukštyną, uždirba netgi daugiau nei uždirbdavo Kaišiadoryse. Bet tai yra varginantis grafikas. Visiškai natūralu, kad kai kurie žmonės negali sau to leisti.
– Bet iš viso „Kaišiadorių paukštyne“ dėl veiklos apimčių sumažinimo neliko 337 darbo vietų, tiesa?
– Skaičius maždaug toks. Tai yra žmonės, kurie apsisprendė nedirbti, išeiti. Jiems sumokėjome išeitines, paklausėme, ar galime su jais susisiekti, jei atnaujinsime gamybą. Visi sutiko, tačiau realybė yra tokia, kad šiandien Kaišiadorių paukštyne yra sukoncentruota paukščių auginimo veikla, tai pats didžiausias ūkis Lietuvoje.
Jame laikoma pusantro milijono paukščių ir tai vis dar yra didelė įmonė Lietuvos mastu.
– Kokia dabar finansinė situacija Vilniaus paukštyne? Kaip suprantu, nedirbate pelningai?
– Apie ateities finansinius rezultatus negaliu kalbėti, nes pagrindinis paukštynų akcininkas „Linas Agro Group“ yra listinguojama bendrovė. Kiekvienas mano pasisakymas gali daryti įtaką akcijų kainai.
Mes neturime problemų dėl paukštienos kokybės, esame geri ūkininkai. Mūsų darbo kultūra ir kokybė perdirbimo fabrikuose yra aukšta. Jei aš dabar kalbu čia su jumis, vadinasi, kad mes kažkaip gyvuojame. Mūsų pinigų srautai teigiami, kažkaip atsiskaitome ir su darbuotojais, ir su bankais.
Bet mes privalome susitelkti ir išspręsti ateinančios žiemos energetikos žaliavų kainų klausimus. Įsivaizduokite – mano dujų sąskaita 2020 m. gegužę buvo 330 tūkst. eurų, kas jau buvo daug, o šiais metais ji jau siekė 880 tūkst. eurų. Gruodžio mėnesį ji bus 2,5 mln. eurų.
Jei aš dabar kalbu čia su jumis, vadinasi, kad mes kažkaip gyvuojame.
Kaip įsivaizduojate, man kas nors vietoje dabar sumokamų 11 centų už kilogramą paukštienos sumokės 30, 40 centų? Tikrai nesumokės. Rinkos ekonomika tuo ir yra žavi, kad ji pasižymi intertiškumu. Gamintojas čia visada yra nukentėjęs, nes jis stovi toliausiai nuo vartotojo.
Privalome visi surasti sprendimus. Baigsis tos bėdos. Nebus taip, kad amžinai bus karas ir problemos. Tik klausimas, koks ūkis bus tam praėjus, ar galėsime pridėję ranką prie širdies pasakyti, kad tikrai profesionaliai dirbome.
– Kalbate, kad Lietuvai reikia spręsti problemą dėl aukštų energijos išteklių kainų, bet bent jau kol kas panašu, kad situacija kitą šildymo sezoną bus panaši į tai, ką stebėjome praėjusią žiemą ir rudenį. Kad kainos bus panašios, patvirtino ir energijos išteklių biržos operatorius „Baltpool“. Ar tokiu atveju neteks mažinti gamybos ir Vilniaus paukštyne?
– Mažiau nei vieno efektyvaus fabriko Lietuvoje negali būti. Vienintelis Lietuvoje likęs efektyvus fabrikas, konkurencingas Europos mastu, yra Vilniaus paukštynas. Tegul neįsižeidžia mūsų konkurentai, bet jie tikrai yra mažesni.
Jei žmogus yra atsakingas, jis būtinai suras sprendimą bet kokioje situacijoje. Tiesiog turi būti atsakingas už savo žmones, sektorių, galų gale – už paukščius. Turi kūrybiškai mąstyti. Surasime išeitį, kaip suradome su Kaišiadorių paukštynu, nors ji gal šiek tiek pritempta.
Dėl dujų – greičiausia alternatyva yra įsidiegti suskystintos naftos dujas, vadinamąsias automobilines dujas. Tai yra greičiausia alternatyva ir žymiai pigesnė. Jei valstybė per ateinančius 5 metus žada investuoti į žemės ūkį 4,2 mlrd. eurų, tai skirkite pinigų, padėkite tam verslui transformuotis. Susitarkime, kiek mes patys, akcininkai, atnešime. Niekas nekalba apie tai, kad akcininkai neprisideda. Jie išlaiko tą sektorių ir sumoka mokesčius valstybei.
Ministras sako, kad bus suteikta galimybė paramai per atsinaujinančių šaltinių priemones. Juokaujate? Nėra tokių programų. Jos yra išsimėčiusios per skirtingas ministerijas, Žemės ūkio ministerijoje net nėra tokių. Labai seniai, dar žiemą, sakėme, kad esame labai intensyvi energetikai ūkio šaka. Nueiname kartu pas energetikos ministrą ir pasakome – iš to paketo tiek reikia atseikėti žemės ūkiui, mes padarysime tą ir tą. Tai nepavyko. Kodėl? Nėra valios.
Saulės energetika, biodujos nėra šios žiemos sprendimai. Tai yra be galo brangūs ir laikui imlūs projektai. Tai yra ateities sprendimai, nors irgi labai svarbūs.
– Ar dėl patiriamų problemų ir įvykdyto persitvarkymo teko sumažinti perdirbamos paukštienos kiekį?
– Produktyvumą Vilniaus paukštyne padidinome. Jame perdirbame 35 proc. daugiau paukštienos negu iki [COVID-19] krizės. Suradome inžinerinius sprendimus, nes kiekviena įranga turi savo parametrus, kiek paukščių gali perdirbti per valandą.
Bet, sudėjus Vilniaus ir Kaišiadorių paukštynus, vis tiek turėjome sumažinti paukštienos gamybą 24 proc., nes turimi įrengimai negali apdoroti tokio kiekio paukštienos. Persidėliojome mums svarbias rinkas, susidėliojome, kurie produktai yra patys svarbiausi, ir sukoncentravome savo veiklą.
Pastaruoju metu iš Žemės ūkio ministerijos girdžiu, kad Lietuvos paukštininkystė ir kiaulininkystė yra neefektyvios, nekonkurencingos. Mažai esu pasaulyje girdėjęs tokių nesąmonių. Pagal paukščių auginimo parametrus mes orientuojamės į skandinavišką kokybę, netgi yra tokia sąvoka – skandinaviškas standartas.
Kalbant apie produktyvumą, žmonės pamiršta vieną dalyką – mes dalyvaujame šviežio maisto gamyboje. Prieš 480 dienų užsukamas visas mechanizmas ir kiekvieną dieną parduodame po 200 tonų paukštienos. Antrą valandą nakties mes pradedame darbą, tą pačią dieną penktą valandą paukštiena yra prekybos tinklų sandėliuose.
Esant tokiam ilgam auginimo ciklui ir tokiam trumpam laikotarpiui, per kurį turi parduoti savo paukštieną, esi labai pažeidžiamas dempingui. Jeigu Lenkijoje, Nyderlanduose ar dar kažkur susidarė paukštienos perteklius, prekybos tinklas gali nuspręsti, kad šiandien lietuviai valgys mažiau lietuviškos paukštienos, daugiau – tarkime, lenkiškos. Jis man atsiųs laišką su mažesniu užsakymu tą dieną. Manęs niekas negina – joks įstatymas. Dėk tą paukštieną kur nori. Čia mano problema.
Analogo su tokiu trumpu realizavimo terminu nerasite niekur kitur. Tada tampi labai pažeidžiamas, lengva tavimi manipuliuoti: „tokia kaina nepirksiu iš tavęs.“ Kur aš dėsiu, jei tu nepirksi? Dėl to taip nutinka, kad ant vieno kilogramo užsidedame 11 centų antkainį, prekybos tinklas – 1,45 euro, valstybė gauna 75 centus iš pridėtinės vertė mokesčio. Tos pačios dienos vakarą pristatyta prekė jums jau kainuoja dvigubai.
Šalis negali būti priklausoma tik nuo importuojamų maisto produktų. Tai yra paradoksas. Iš vienos pusės valstybės vadovai sako, kad apsirūpinimas maistu yra valstybės nacionalinio saugumo klausimas, iš kitos pusės – kai reikia surasti pagalbos priemonę už ES pinigus, kūrybiškumas dingsta.
Aš dabar visur kalbu, kodėl nutiko taip, kad Lietuvos kiaulininkystės, paukštininkystės – mėsinės ir kiaušinių – nėra Lietuvos žemės ūkio strategijoje. Tradicinių ūkio šakų. Tuo tarpu Lenkija yra valstybės lygiu pasakiusi, jog lenkiška paukštiena turi būti ant kiekvieno europiečio stalo. Ir štai su tokiu skirtingu požiūriu dvi konkuruojančios valstybės – Lenkija kiekybe, Lietuva kokybe – susitinka rinkoje ir konkuruoja. Lenkijos ūkininkai yra paremiami, maistui pridėtinės vertės mokestis nulinis, akcizas degalams mažesnis. Mes atsiduriame situacijoje, kai reikia grumtis su dalykais, su kuriais neįmanoma susigrumti. Neįmanoma, jeigu tavęs nėra žemės ūkio politikoje.
– Lyginate situaciją su Lenkija, bet finansų ministrė Gintarė Skaistė įvertino, kad Lietuvoje PVM lengvatos norimo rezultato neatneštų, o ekonomistai sako, kad Lenkija užsiima populizmu. Ar nesutinkate, kad Lietuvai reikėtų ieškoti kito kelio?
– Kaip ekonomistas, kaip įmonių vadovas, galiu pasakyti, kad geri sprendimai populistiniais tampa tada, kai kažkuri šalis, tavo konkurentė, padaro tą pirma ir padaro geriau, jai tai suveikia, o tau prisitempti prie to paties labai daug kainuoja. Tada labai lengva išeiti ir pasakyti, kad čia yra populizmas.
Lenkai dar per 2008–2009 metų krizę devalvavo savo zlotą, įgijo begalinį pranašumą gamyboje. Lenkija praktiškai tapo Europos Sąjungos Kinija. Pagal gamybinių vienetų skaičių jie net aplenkia Vokietiją. Aišku, Vokietija aplenkia juos pagal vertę.
Mes to kažkada nepadarėme arba negalėjome padaryti ir tai yra mūsų problema. Sugalvokime gudresnius dalykus negu lenkai. Dvejus metus įtikinėjome Žemės ūkio ministeriją, kad tam, jog lietuviška ir lenkiška paukštiena arba lenkiški, ukrainietiški ir lietuviški kiaušiniai neatrodytų kaip tas pats daiktas, nes jie nėra tas pats daiktas, nustatytume produktams objektyvius kriterijus. Teisingai informuotume vartotojus, kad jie patys pasirinktų. O prekybininkai negalėtų reklamuotis, nes dabar dauguma jų ieško pigiausio produkto, o reklamai skiria milijonus eurų, sakydami, kad perka tik iš Lietuvos ūkininkų.
Kai turėtume nusistatę kokybinį parametrą, Lietuvoje pasakytume, kad remsime tokių produktų gamybą ir tuo būsime išskirtiniai nuo lenkų.
Kodėl lenkai negalėtų to padaryti? Pirmas dalykas – Lenkijoje yra labai daug decentralizuotų mažų ūkių ir labai didelės skerdyklos, 4 kartus didesnės nei Lietuvoje. Įsivaizduokite, į vieną skerdyklą suvažiuoja šimto ūkininkų paukštiena. Jeigu kažkuris iš jų atvežė salmonelioze užkrėstą paukštieną, ji eina per tuos pačius įrengimus ir šimtu procentų užsiteršia dėl kryžminės taršos. Lenkas negali tvariai užauginti paukštienos, neužkrėstos salmonelioze.
Mes neprašome sumažinti PVM. Čia būtų nesąmonė, valstybė iškart netenka pajamų. Sumažėjus PVM, mūsų, gamybininkų, derybinė galia prieš prekybos tinklus nepadidėtų. Aš ir toliau gaučiau 11 centų už kilogramą, gal pradžioje – 14 centų. Ir kas?
Bet jei valstybė strategiškai mąstytų ir sukurtų tokią doktriną, kad tegul ant kiekvieno europiečio stalo būna lenkiškos paukštienos, o ant kiekvieno lietuvio – paukštiena, užauginta nenaudojant antibiotikų, tai būtų lietuviškas standartas. Nesiūlau eiti iš paskos ir daryti to, ką kiti padarė prieš dešimtmetį, nes tai neprives prie nieko gero.
– Iš jūsų suprantu, kad Lenkiją paukštininkstės sektoriuje laikote sėkmės pavyzdžiu?
– Lenkijos agresyvumas, profesionalumas ir nuoseklumas žemės ūkyje ir apskritai valstybės politikoje yra pavyzdys visiems. Kai Vokietijoje, Nyderlanduose prasidėjo gyvūnų gerovės tendencijos, kai imtas kreipti dėmesys, ar, auginant paukščius, langas praviras, ar uždarytas, ar jie gauna dienos šviesos, lenkai pamatė perteklinius reikalavimus ir padidino gamybą.
Jie labai skatino, kad augtų ūkiai, kad jų būtų daugiau. Lenkija jau mums yra pavyzdys.
Kai buvo paskelbta, kad dabar jau nedirbantis Lietuvos (žemės ūkio) viceministras susitiks su Lenkijos žemės ūkio rūmų pareigūnu, pagūglinau, kas tas žmogus. Galite įsivaizduoti – susitinka dviejų konkuruojančių šalių pareigūnai ir jie turi susitarti dėl kažkokio bendradarbiavimo. Gerai būtų, kad jis būtų abiem pusėms naudingas. Skaitau – Lenkijos atstovas turi žemės ūkio išsilavinimą, 26 metai patirties žemės ūkyje, buvęs Lenkijos parlamento vicepirmininkas. Patirtis žemės ūkyje kolosali.
Kitas žmogus neturi nei išsilavinimo žemės ūkio srityje, nei visiškai jokios patirties. Norisi paskambinti ir pasakyti: žmogau, nevažiuok, nes kai tu sėsi prie derybų stalo, mums būtų geriau, kad tu nevažiuotum.
Tai yra tai, ko gali Lietuva iš Lenkijos pasimokyti – svarbiose ūkio šakose turėtų dirbti be galo profesionalūs žmonės, nes konkuruoja ne tik produktai. Tarpusavyje konkuruoja šalys, pareigūnai. Jei neturi konkurencingos komandos, tu praloši. Tave išmaudys ir paprastas žmogus turės kentėti dėl to, kad tu jam neatstovavai.
Aš savo vadovaujamuose fabrikuose visiems vadovams – pas mus jų dirba 130 – sakau, kad mes, vadovai, turime dirbti taip, jog paprastas žmogus galėtų džiaugtis savo paprasto žmogaus gyvenimu. Jam neturi skaudėti, kokia šiandien ar rytoj bus strategija, jis gaus atlyginimą ar negaus. Jis turi ateiti, pagal technologiją su širdimi padaryti darbą, ir išėjęs nesirūpinti. O kaip žmonėms nesirūpinti, jei vadovai nekompetentingi?
– Kainų palyginimo portalo „Pricer.lt“ duomenimis, birželį vištienos kainos Lietuvoje išaugo 26,6 proc. Jūsų manymu, ar tai gali keisti vištienos vartojimo įpročius?
– Jei prie tų 11 centų parduodamas prekybininkui užsidėsiu 20 centų antkainį ir kilogramas broilerio kainuos ne 2,30 euro, o 2,50 euro, ar tai būtų problema? Vartotojui parduotuvėje jis dabar jau kainuoja 5 eurus, o jei filė – gali kainuoti ir 11 eurų.
Tai nėra daug ir dėl to nereikėtų pasmerkti ūkio šakos.
– Pakalbėkime apie dar vieną svarbų klausimą – Kaliningrado tranzito situaciją, kuri vis dar nėra išspręsta. Jūs per Rusiją eksportuojate produkciją į Kazachstaną, Uzbekistaną ir panašias šalis. Jei Rusija nuspręstų įvesti veidrodines sankcijas Lietuvos tranzitui, kokius praradimus tai reikštų jūsų vadovaujamiems paukštynams?
– Buvau nusprendęs nepolitikuoti ir neaiškinti, ką daryti Lietuvai, nes tikrai nežinau. Aš tikiu, kad politikai pasvers situaciją ir priims Lietuvai naudingus sprendimus.
Mano vadovaujamos paukštininkystės įmonės per mėnesį apie porą šimtų tonų produkcijos parduoda į Uzbekistaną, Kirgizstaną, Kazachstaną. Jei Rusija imtųsi veidrodinių veiksmų – uždraustų visą Lietuvos tranzitą per Rusijos teritoriją, tai būtų problema, nes skirtingos šalys suvartoja skirtingas paukštienos dalis. Pavyzdžiui, mes niekam negalime parduoti vištų pėdų. Privalome eksportuoti į Vietnamą, iš kurio paukštiena vėliau patenka į Kiniją.
Mes labai daug pagaminame dešrelių su prekiniu ženklu „Apetito“, kurios yra labai populiarios tose šalyse, nes jie nuo seno atsimena, kad lietuviai gamina labai gerus mėsos gaminius. Jeigu mes neturėtume galimybės eksportuoti į šias šalis, mes neturėtume kur dėti tiek daug mechaniškai atskirtos mėsos ir jos gaminių.
Ar tai mus sužlugdytų – ne, jei būtų tik tokios problemos. Bet kai tavęs nėra Lietuvos žemės ūkio strategijoje, kai prašome gelbėti dėl energetikos kainų prieš ateinančią žiemą, prie šių problemų prisidės dar ir tai, kad porą šimtų tonų kiekvieną mėnesį turėsime padėti į sandėlį ir po to galvoti, kur juos dėti. To produkto galiojimo terminas yra trys mėnesiai, tad tai yra problema. Bet viską galima išspręsti.
Per mėnesį parduodame 7 tūkst. tonų paukštienos. Mažiau negalime pagaminti, nes būsime neefektyvūs, daugiau irgi negalime, nes mūsų gamybiniai pajėgumai neleidžia. Ir mes privalome tą išlaikyti.
– Į kokias šalis dar eksportuojate ir kokią dalį produkcijos sudaro išvežama paukštiena?
– Mes labai daug eksportuojame – apie 50 proc. savo produkcijos. Pagrindinės šalys yra Skandinavija – Suomija, Švedija, Danija. Labai daug vežame į Nyderlandus, taip pat į Didžiąją Britaniją. Daug paukštienos, ypač jos gaminių, eksportuojame į Prancūziją. Visą kitą likusią dalį parduodame čia, Lietuvoje, ir kitose Baltijos šalyse.
– Ar ieškote naujų eksporto rinkų?
– Ne, čia nėra tokių dalykų, kad yra nauja rinka ir papildomas pelnas. Ką padarė koronavirusas ir karas Ukrainoje – visų pirma, išbrango transportas. Jei kažkas kalba, kad eksportuosime tuoj į Taivaną, čia yra anekdotas. Darosi brangu nuvežti ir į Švediją, Daniją. Turi su vietiniais gamintojais konkuruoti. Nėra taip, kad niekas negamina paukštienos, tik lietuviai atveža ir prekiauja ja.
Krizės atveju visos vyriausybės gelbėja savo gamintojus. Jei danai remia savo gamintojus, lietuviška paukštiena kainuoja tiek pat arba jau brangiau negu daniška paukštiena Danijoje. Tik dėl to, kad danai efektyviai paremia savo ūkininkus, perdirbėjus. Lietuvoje tuo tarpu nesurandame būdų.
– Pakalbėkime dar apie Kiniją. Praėjusią savaitę Lietuvos paukštininkystės asociacijos vadovas Gytis Kauzonas 15min sakė, kad nereikia nustoti dėti pastangų dėl galimybės eksportuoti lietuvišką paukštieną į šią šalį, nepaisant konflikto tarp Vilniaus ir Pekino. Kokias galimybes jūs čia matote?
– Aš studijavau Kinijoje ir, kiek galiu pažinti Kiniją, Lietuvos strategija jai visiškai neįdomi. Kinijai įdomi tik Kinijos strategija. Kokios turi susidaryti prielaidos, kad Lietuvai atsivertų galimybė eksportuoti paukštieną, sunku pasakyti.
Manau, kad Kinijos psichozė pasaulyje jau baigiasi. Ji buvo prasidėjusi po kiaulių maro, kai visi galvojo, kad gamins ir kinams veš, o kinai valgys. Aš manau, kad jie patys pasigamins to, ko jiems reikia.
Jie išsispręs savo problemas be Lietuvos. Gaudami grūdus – arba iš Indijos, arba iš Rusijos ir gaudami dujas – tikėtina, kad iš Rusijos. Nežinau, kokios prielaidos turėtų susidaryti, kad Kinija (duotų leidimą). Ar dėl to reikia stengtis – aišku, kad reikia stengtis, bet tam turi būti palanki geopolitinė situacija ir tik tada gali ieškoti ekonominių svertų. Dabar nėra pirmųjų, tad kalbėti apie antruosius yra utopija.
– Kiek yra galimybių jūsų sektoriuje gaminti aukštesnės pridėtinės vertės produkciją?
– Mes gaminame marinatus, dešras, dešreles, rūkytas dalis, mėsos kepsnelius, filė. Ten viskas yra aukštos pridėtinės vertės, gilesnio perdirbimo produktai.
– Pakalbėkime apie „Linas Agro Group“ ir „KG Group“ susijungimą. Kaip tai pakeitė situaciją jūsų vadovaujamose įmonėse?
– Žmonėms labai sunku suprasti, kad jei vienas verslas nuperka kito verslininko akcijų paketą, jokios sinergijos ar konsolidacijos, dėl kurios įgytume pranašumą, neįvyksta. Tiesiog pasikeitė savininkas, bet liko atskiros įmonės.
Jei būtų kažkokia galimybė monopolizuoti rinką, tai Konkurencijos taryba būtų nepritarusi tam sandoriui. Yra krūva įmonių, kurios viena su kita yra visiškai nesusijusios. Yra sinergija tarp paukštininkystės Latvijoje, nes joje „Linas Agro Group“ turi „Kekava“ paukštyną. Bet ji susijusi tik tiek, kad mes galime palyginti rodiklius, pasižiūrėti, kurie efektyvesni, ką daro gudriau ir taip toliau.
Bet latviškos paukštienos labai mažai Lietuvoje parduodame, nes tendencija yra tokia, kad nacionalinę paukštieną labiau perka. Latvijoje irgi tokia tendencija, kad lietuviškos paukštienos nelabai perka. Aišku, lietuviški paukštynai yra pusantro karto didesni.
Dar viena tendencija – mes savo paukščius maitiname „Kauno grūdų“ pašarų gamykloje pagamintais pašarais.
