Lietuvos pelningiausio verslo Olimpe – ir vėl aukštųjų technologijų įmonė. 2017 metais daugiausia pelno mokesčio sumokėjo produktus mokslui tiekianti „Thermo Fisher Scientific Baltics“ – į biudžetą vien pelno mokesčio įmonė sumokėjo per 20 mln. eurų.
15min su A.Markausku kalbėjosi jo kelionės į Floridą išvakarėse – apie apdovanojimą, apie pelną, įdomiausius projektus, grįžusius emigrantus ir darbo kultūrą.
Iš kur ateina pinigai
„Thermo Fisher Scientific Baltic“ Orlande, Floridoje, gavo tarptautinį Shingo apdovanojimą už „Lean“ sistemos diegimą, paprasčiau tariant, už spartų darbo efektyvumo didinimą. Pavyzdžiui, dabar įmonėje 60 proc. produktų yra gaminami tik gavus kliento užsakymą, produktų išsiuntimo procesas sutrumpėjo nuo trijų dienų iki 24 val.
A.Markauskas neslepia, kad šitos sistemos diegimas prisidėjo prie įspūdingesnės pelno eilutės, tačiau išvardijo ir kitus pelningumo faktorius.
„Pelningumą lemia ir pačios industrijos pridėtinės vertės kūrimas, pakankamai aukštos kainos už tokio tipo produktus. Bet čia reikia daug investuoti – į mokslą, žinias. Tos investicijos yra brangios, ilgalaikės, nes neužtenka supirkti įrangą ir pastatyti fabriką. Investicijos į žinias yra sunkus, ilgalaikis darbas su gana didele rizika, kad gali nieko neišeiti. Mūsų industrija yra tokia, kad kai tie produktai ateina į rinką, jie yra brangūs. Marža turi atpirkti dideles investicijas. Labai panašiai yra su vaistų pramone – žmonės pyksta, kad reikia brangiai mokėti už vaistą, bet nežino, kad vaistą sukurti nuo idėjos iki rinkos užtrunka mažiausiai 10 metų ir reikia mažiausiai milijardo dolerių investicijų“, – dėstė A.Markauskas.
Pasak jo, įmonė bando taupyti šalindama įvairius švaistymus, kuriuos jis vadina laukimu: „ Jeigu informacija yra kažkur padėta ir ji laukia, tuo momentu jokia vertė nekuriama.“
„Gamyba gali būti labai efektyvi ir greita, bet jeigu kliento aptarnavimas ir finansai uždelsia, pavyzdžiui, išrašyti sąskaitą ar sutvarkyti muitinės formalumus, tai kas iš to, kad tu pagamini per 10 minučių, jeigu savaitę tai guli muitinėje. Nedirbkime daugiau, bet dirbkime protingiau“, – dėsto A.Markauskas.
„Nėra kada dirbti, reikia problemas spręsti“
A.Markausko manymu, didžioji laiko dalis mūsų kasdieniuose procesuose skiriama iškilusių problemų sprendimui.
„Nėra kada dirbti, reikia problemas spręsti. Bet mes atakuojame pasekmes, o ne priežastis, kurias pašalinus, problemos dingtų iš esmės“, – tikino A.Markauskas.
Todėl reikėtų stengtis rasti problemos priežastį, o tai nėra lengva.
„Labai dažnai mus apgauna mūsų ekspertinė nuomonė, mes neiname į vietą ir nežiūrime į patį procesą, neklausiame žmonių, kurie kasdien prie to rankas prideda. Mes, kaip vadovai, viską žinome, ir apgaudinėjame save.
Viską žinodami, nesusirinkę faktų priimame visokius sprendimus ir juos bandome nuleisti žmonėms, kurie daro dalykus, ir tai mato visiškai kitaip, ir žino, kad priežastys yra visai kitur. Jie pakelia akis į viršų ir sako „chebra, jūs nusileiskit ant žemės“. Kai to nėra, tai yra vadovų atotrūkis nuo darbuotojų“, – pasakojo įmonės vadovas.
Žmogaus genų paslaptys
2015 metais „Thermo Fisher Scientific Baltics“ atidarė naujas 1700 kv. m pločio gamybos patalpas Molekulinės biologijos kompetencijų centre Vilniuje, kur dabar kuriamos ir tiriamos magnetinės dalelės, itin svarbios kovoje su vėžiu. Tai, A.Markausko žodžiais, yra svarbus ir ambicingas, tačiau toli gražu ne vienintelis projektas.
Didžiausią dėmesį įmonė skiria genų analizei ir reagentų, vėliau keliaujančių į mokslines laboratorijas, kūrimui.
„Fenotipinis požiūris į ligonį, kai yra stebimos tik jo organizmo reakcijos, biocheminė sudėtis – šlapimo, kraujo pokyčiai, pagal ką gydytojai nustato mūsų būseną, sugeba diagnozuoti ligas. Žiūrėjimas į genomą, į genus, jų raišką, tampa vis labiau ir labiau rutininiu dalyku diagnostikoje. O tai yra būtent tai, ką mes darome. Tai leis įdiegti personalinę mediciną, kai gydytojas tiksliai žinos, kokius vaistus skirti, kokius šalutinius efektus mes galime aiškiai prognozuoti“, – pasakojo A.Markauskas.
Dabar, kaip jis aiškino, tas pats vėžinis audinys po mikroskopu atrodo vienodai, bet jo gali būti 10 skirtingų atmainų, ir dėl to vieni priešvėžiniai vaistai tam pačiam vėžiui veikia puikiai, o kitu atveju – ne. Be to, ne tik vėžio, bet ir ligonio genetika yra skirtinga, todėl ir susidaro sudėtinga situacija, gydant ligą.
„Tų kintamųjų yra tiek daug, kad vaistus belieka bandyti – veikia arba ne, arba spėji, arba ne. Vienoje konferencijoje Amerikoje buvo labai aiškiai pasakyta, kad 25 proc. mirčių yra ne dėl ligos, o dėl šalutinio vaistų poveikio. Genetiniai tyrimai turi atsakyti į daug klausimų iš anksto, net nebandant dar vaisto“, – kalbėjo A.Markauskas.
Kiek dar liko laukti?
O kada gi tokia personalinė medicina pagaliau bus pradėta taikyti masiškai? Bendrovės vadovas vardijo pagrindinius trūkumus.
„2000-aisiais, kai pirmą kartą buvo dešifruotas visas žmogaus genomas, visi sakė: pagaliau, čia jau kelerių metų klausimas. Tačiau svarbus klausimas, o kiek gi kainuoja tuos genus nuskaityt. 2000-aisiais pirmo genomo nuskaitymas kainavo keletą milijardų dolerių, ir prie to dirbo penkių didelių ir kitų mažesnių šalių centrai. Šiandien jį nuskaityti trunka pora dienų su vienu aparatu ir kaina jau yra apie tūkstantį su trupučiu dolerių. Tai vis tiek dar per brangu, turi nusileisti iki šimtų“, – aiškino jis.
Be to, nuskaičius genomą, yra gaunamas milžiniškas kiekis informacijos, ir kol kas specialistai nemoka jos iki galo perskaityti.
„Jeigu yra susiję 30 genų tarpusavyje, ir vieno ekspresija sumažėjo 10 proc., o kito padidėjo 20 proc., tai dar šiandieninių tyrimų šviesoje tai yra statistiniai triukšmai, ir čia suprasti yra labai sunku. Pavyzdžiui, diabetas. Visi jaučia, kad tai yra paveldima liga, bet tai priklauso taip pat nuo gyvenimo būdo. Ir nėra vienos mutacijos, kuri pasakytų – bus diabetas, ar ne. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, ir tą mišką ištyrinėti prireiks laiko“, – dėstė A.Markauskas.
Vis ieško darbuotojų
Šiuo metu „Thermo Fisher Scientific Baltics“ puslapyje „kabo“ apie 50 įvairių darbo pasiūlymų. Pernai įmonė pasamdė 140 žmonių, o nuo 2010 metų įmonės darbuotojų skaičius išaugo dvigubai ir dabar siekia 800.
„Samdėme gyvybės mokslų specialistų, genetikų, molekulinių biologų, chemikų (50–60 proc.) Likusi dalis yra bendrųjų specialybių žmonės – finansininkai, marketingo specialistai, fasuotojai, pakuotojai, kokybės vadybininkai, personalo specialistai“, – aiškino A.Markauskas ir čia pat pridūrė, kad taip pat susiduria su kitiems darbdaviams iki skausmo žinoma problema – darbuotojų trūkumu.
„Darbuotojų pasiūlos tokios, kad pamojau pirštu ir atsirado darbuotojas, nėra niekur pasaulyje. Talentų ir gerų specialistų stygius yra visur, įskaitant ir Ameriką, kur atvažiuoja daug žmonių, o kova už talentus vyksta dar aršesnė. Mes turime strategiją. Bendradarbiaujame su universitetais – didelės daugumos specialistų tiesiog nėra rinkoje, tai juos reikia išmokyti ir paruošti. Net ir į bendrąsias specialybes – mes esame tarptautinė kompanija ir turime specifinį biznį ir ryšius su daugybe šalių, tai labai retas atvejis, kai gauname visiškai paruoštą specialistą. Ateina žmogus su tam tikromis bazinėmis žiniomis, ir mes jį mokome“, – pasakojo A.Markauskas.
Jis taip pat dėstė ir apie pasikeitusią darbo kultūrą, pavyzdžiui, naujų darbuotojų norą padirbti įmonėje tik kelerius metus.
„Viena vertus, tai yra gerai. Mobilumas duoda aštrumą, domėjimąsi, judrumą, neužsikonservavimą kažkur, kai, jeigu netiko, nepatiko, aš vis tiek niekur nejudu, nes tiesiog nedrąsu, nors esu nelaimingas ir piktas. Kita vertus, per 2–3 metus neįmanoma tapti tikru profesionalu“, – aiškino A.Markauskas.
Įgėlė emigrantams
Tiesa, 2016–2017 m. laikotarpiu kompanijoje įdarbinta per 20 iš užsienio grįžusių specialistų (tarp jų – mokslus baigę Kembridžo, Edinburgo ir kituose garsiuose užsienio universitetuose). A.Markausko teigimu, ne visi grįžtantys ir dirbti pasirengę emigrantai būna smarkiai patobulėję.
„Deja, dalis žmonių kokie išvažiavo prieš 10 metų, tokie ir sugrįžo. Ir čia vietiniai likę gerokai didesnį progresą pasiekė. Kai kurie buvo išvažiavę į trečiarūšę laboratoriją, provincijos universitetą, tai ne tik Lietuvoje turime bėdą, kad kartais mokslas yra imituojamas. Deja, negrįžta žmonės patobulėję“, – sakė „Thermo Fisher“ vadovas.
Jo manymu, išvažiuoti yra gerai, tačiau reikia labai tikslingai pasirinkti gerą instituciją: „O išvažiuoti kažkur, kur tik priima, tada grįžtu a) ne į pačią geriausią vietą; b) tyrimų kryptis yra tokia, kuri Lietuvoje neegzistuoja. Tada noriu grįžti, bet mano kompetencijų niekam nereikia. Kiti išvažiuoja ir grįžę sugeba savo laboratorijas įkurti. Bet daug grįžta tokių – išvažiavau, tarsi dirbau, stengiausi, grįžau, bet niekam manęs nereikia, niekas man nenori pinigų mokėti.“
Jo manymu, didžioji lietuvių problema yra ta, kad jie neskiria svajonės nuo lūkesčio.
„Jeigu svajonę turime ir pagalvojame, kad reikėtų ją įgyvendinti, pasirašome ar bent galvoje susidedame planiuką, tai svajonė tampa lūkesčiu. Lūkestis jau yra valdomas, pamatuotas, mes galvojame, ką reikia investuoti, ką išmokti.
Mes, lietuviai, gyvename svajonėmis, kad mes gyvensime gerai labai greitai, taip, kaip Amerikoje, Švedijoje, dar kažkur, bet labai mažai dėl to darome. Nemenka visuomenės dalis be paliovos svajoja, pasiskaito portalus, kur yra labai gerai, ir svajoja, nieko nedarydami dėl kažkurios svajonės“, – dėstė A.Markauskas.
