Prasidėjus mokslo metams su Ignu kalbėjomės apie šio darbo speficiką, atlygį, mokinius ir norą mokyti bei studijuoti Lietuvoje.
– Kai dar nebuvote studentas, galvojote, kad dirbsite korepetitoriumi?
– Tikrai ne. Mano šeimoje daug mokytojų, ir aš niekada neatmečiau galimybės, kad galėčiau pats būti mokytoju, bet nesirinkau to studijuoti, nesiekiau tokios karjeros. Pirmame kurse sumąsčiau, kad tikrai galėčiau būti korepetitoriumi dėl savo egzaminų rezultatų, dėl to, kad turiu ką papasakot mokiniams.
–Kokių dalykų mokote?
–Tuos, kurie ruošiasi abitūros egzaminams, mokau chemijos ir geografijos. O jaunesnius realiai visko – gamtos, socialinių mokslų. Visada padedu, jeigu paprašo padėti ir kitose srityse.
– O koks yra jūsų mokinių amžiaus spektras? Dažniau susigriebiama prieš egzaminus ar yra ir jaunesnių?
– Dažniausiai dvyliktokai nori pasiruošti baigiamiesiems egzaminams. Taip pat svarbu ir aštuntokams, ypač Vilniuje, kur dauguma gimnazijų turi stojamuosius egzaminus. Čia galbūt ne tiek mokiniai, kiek tėvai nori, kad vaikas pasiruoštų papildomai ir įstotų į norimą gimnaziją. Aišku, yra ir jaunesnių, ir vyresnių. Stengiuosi, kad mokinių būtų po lygiai – tų, kurie ruošiasi egzaminams, ir jaunesnių.
– Kokie dalykai yra paklausiausi?
– Absoliuti lyderė šiuo klausimu yra matematika. Tikriausiai dėl to, kad egzaminas yra privalomas norint įstoti į valstybės finansuojamą studijų vietą, bet ne visiems žmonėms ji sekasi. Be to, matematikos mokoma labai plačiai, ji yra visų mokslų pagrindas ir, jeigu jos nemoki, tai daro neigiamą įtaką kitiems mokslams. Po to pagal populiarumą rikiuojasi lietuvių kalba, anglų kalba, biologija.
– Turbūt toks darbas atima daug laiko.
–Viena iš priežasčių, kodėl rinkausi tokį darbą yra tai, kad gali pats dėliotis savo laiką. Jeigu gali, imi daugiau mokinių, jeigu matai, kad patį spaudžia mokslai ar visuomeninė veikla, renkiesi mažiau. Pamoka trunka dvi akademines valandas – su mažesniais to pakanka, o su vyresniais pats turi padaryti namų darbus – paruošti užduotis, jas ištaisyti. Tai trunka daugiau laiko, bet viską spėji.
– Ar tiesa, kad jei nori gerai išlaikyti egzaminus svarbiausia mokytis tik egzaminams?
– Egzaminas turi tam tikrą struktūrą, savo taisykles, šabloną. Paprastame chemijos egzamine kai kurie klausimai pasitaiko kiekvienais metais, tik šiek tiek būna pakeista formuluotė. Programa – labai aiški ir nekintanti. Tai iš esmės leidžia kalti, bet, aišku, visada geriau išmokti. Pavyzdžiui, chemijos egzamine. Ten negali iškalti. Geografijos ir biologijos egzaminai kitokie, ten tikrai galima viską iškalti ir gauti labai gerą rezultatą. Visada geriau, kai žmogus išmoksta, bet jeigu aš ruošiu egzaminams, aš mokysiu ne, pavyzdžiui, chemijos apskritai, o to, kaip išlaikyti chemijos egzaminą. Egzaminai sudaryti taip, kad tų tikrųjų mokinio gabumų ir žinių neatskleis.
– Gal būtent tuo korepetitorius ir yra pranašesnis už mokytoją? Teko girdėti apie mokytoją, kuris dvejus metus mokė įvairių dalykų ir vis sakydavo, kad egzamine to nebus, čia jums „bendram išprusimui“.
– Būtent, čia ir yra esminis skirtumas, kuris man nepatinka. Aš labiau norėčiau būti mokytoju. Mokytojai, kurie ruošia bendram išsilavinimui, dirba labai gerai. Tai praverčia jau studijuojant, nes egzaminas yra egzaminas, bet jau pirmam kurse studentas atsiduria situacijoje, kai turėtų žinoti tai, ko egzamine nebuvo. Žmogus, kuris ruošėsi tik egzaminui, gali būti labai šokiruotas, susidūręs su studijų dalykais. Dėl to aš labai gerbiu mokytojus, kurie ruošia ne egzaminui, o gyvenimui.
Korepetitoriai skirti, jeigu nori tik balo. Pavyzdžių, būna, kai stojant reikia balo iš geografijos ar biologijos, bet abiturientas žino, kad jo studijos visiškai su tuo nesusijusios. Tokiu atveju korepetitorius yra geriausia išeitis, nes, manau, joks save gerbiantis mokytojas neruoštų mokinio tik egzaminui, nes tai priverstų jį nusiristi į žemesnį lygį.
– Bet jeigu korepetitorius ruošia tik egzaminui, o egzaminų sandara yra viešai skelbiama, tai bet kas, kas nusimano tam tikroje srityje, gali dirbti korepetitoriumi?
– Na, aš manau, kad pirmiausia tas žmogus turi būti laikęs tą egzaminą. Čia studentų privalumas, jie tą darė, jie patys mokėsi. Jie prisimins, kaip mokytoja juos mokė ir žinos ką ji padarė ir ko ne. Bet yra tiesos, kad ne taip jau sunku būti korepetitoriumi.
– Dabar ruošiamasi keisti stojimų į aukštąsias mokyklas tvarką taip, kad egzaminai lems vis mažiau, atsiras brandos darbas ir daugiau lems pažymiai. Kaip manote, ar tai nebus smūgis korepetitorių rinkai?
–Taip. Turėtų pakenkti, nes dabar Lietuvos egzaminų sistema tikrai labai palanki tokiam privačiam mokymui. Yra žemesnių klasių mokiniai, kurie nori įstoti į kitą mokyklą arba tiesiog turėti geresnius pažymius. Vis dėlto šito dalyko taip lengvai neišrausi. Lietuvoje, ypač Vilniuje, taip jau nusistovėję, kad jeigu vaikui kažkas nesiseka, reikia kviesti korepetitorių.
– Ar pelningas toks darbas?
– Taip, žinoma, atsižvelgiant į pobūdį, krūvį. Visada turėjau ne daugiau kaip 8 mokinius vienu metu. Tai 8 pamokos per savaitę. Atskaičius mokesčius, užtekdavo pragyvenimui, aišku, jeigu nori daugiau pinigų, gali imti daugiau mokinių, jeigu turi laiko. Turiu kolegę, kuri sako: „Ignai tu imi per mažai, kiti ima daugiau“, na bet man užtenka.
– Dirbate oficialiai?
–Taip. Moku mokesčius, o jie sudaro apie trečdalį uždirbtų pinigų, kaip ir visiems. Atsimenu, galvojau dirbti neoficialiai, bet viena mergina pradėjo mane gėdinti. Sako, kaip tu toks teisuolis planuoji juodąja buhalterija užsiimti. Susinervinau, susigėdau ir išsiėmiau pažymą. Duodu dabar visiems kvitukus, bet labai mažai kas ima, sako – man popierių nereikia.
– Bet pamokų kaina skiriasi?
–Taip, yra daug dalykų. Mokslo metų pradžioje kaina mažesnė, o jeigu kreipiasi vėliau ir aš jau nelabai turiu laiko, prašau daugiau. Chemija – sudėtingas dalykas, geografija – lengvesnis, būtų nelogiška, jeigu už abi prašyčiau tiek pat. Jaunesniems, kuriems reikia skirti mažiau laiko kainos irgi mažesnės.
– O jūsų kainos didesnės ar mažesnės nei kitų?
–Ankščiau, aišku, buvo mažesnės. Dabar manau, kad apie viduriuką. Yra skelbimų svetainės, kuriose net kainų vidurkius rodo. Chemijos neprisimenu, bet matematikos – 12 eurų už valandą, tai 18 už pamoką.
– Kaip vertinate įmones, kurios surenka daug mokyti galinčių žmonių ir siuntinėja juos kaip korepetitorius?
–Aš nedirbčiau tokioje įmonėje. Ten negali pasirinkti, kam nori mokyti, tau suplanuoja laiką, yra nuolatinis spaudimas priimti daugiau mokinių, nuolatinė kontrolė. Be to, neleidžiamas joks neformalus bendravimas, kas man būtų visiškas peilis, nes man įdomu, kaip pasisekė mokiniui. Kartais su mokiniais susitinku po egzamino ar rezultatų paskelbimo. Man nepatinka toks komercializavimas. Jeigu kažkas nori daryti verslą, tegu steigia privačias mokyklas.
– Esate jau ketvirtame kurse, greit baigsite studijas, tikriausiai susirasite pastovų darbą. Planuojate ir toliau tęsti mokymus?
– Praėjusio sezono pabaigoje sakiau sau, kad taip, smagu dirbti su mokiniais, bet jau reikėtų koncentruotis į profesinius dalykus, kažką kito dirbti, bet atėjo ruduo ir aš vėl užsinorėjau mokyti. Nemanau, kad mokysiu, bet jeigu tęsiu šią veiklą, tai rinksiuos du, daugiausia tris mokinius. Neatmetu galimybės, kad jeigu bus daug laiko, tai mokysiu ir daugiau. Įdirbis jau yra, nesinori to paleisti.
–Kaip pats manote, ar būtų taip gerai pasisekę, jeigu nebūtumėte gavęs 5 šimtukų?
– Kai buvo pirmo kurso ruduo, visi man sakė, kad galėčiau būti korepetitorius. Aš dvejojau, bet supratau, kad tie 5 šimtukai yra gera reklama ir ne tik reklama. Tai parodo, kad aš gerai išmanau tuos dalykus. Visada savo mokiniams sakau, kad jei kas nesiseka – galime imtis kito dalyko. Taigi aš tapau universaliu korepetitoriumi. Šitas dalykas man padėjo, suteikė užtikrintumo.
– Nuo pat mūsų pokalbio pradžios galvoje man kirba vienas klausimas – dauguma geriausių Lietuvos abiturientų išvažiuoja mokytis į užsienį. Kodėl pats pasirinkote studijas Lietuvoje?
– Mūsų visuomenėje išvažiavimas kažkur neatrodo toks radikalus, bet man atrodo priešingai. Kodėl aš turėčiau kažkur važiuoti, jeigu čia mano namai, tauta, tėvynė? Suprantu, jeigu tai stažuotė, pusmečio trukmės mainų programa ar jeigu tavo specialybės nemoko Lietuvoje. Man niekur nereikia keliauti, kad aš gerai išmokčiau. Gerbiu žmones, kurie išvažiuoja su mintimi grįžti, kad perduotų išmintį, bet man pačiam nebuvo kilusi išvykti.
– Galbūt dėl tos meilės tėvynei jūs ir tapote korepetitoriumi, nes norite savo žinias perduoti kitiems, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau išsilavinusių ir savo tikslų pasiekusių žmonių?
– (...) taip, buvo vienas iš argumentų, kodėl aš noriu mokyti, kad galėčiau perduoti savo žinias ir pasikalbėti su mokiniais apie svarbesnes temas. Taip, buvo noras savo pavyzdžiu parodyti, kad man gerai čia, kad viską ką pasiekiau aš pasiekiau Lietuvoje, tarsi pasakyti, kad nereikia, kažkur kitur važiuoti, kad besistengdamas gali ir čia visko pasiekti. Nebijoti pasakyti, kad štai, aš esu Vilniaus universiteto studentas, esu patenkintas savo gyvenimu, turiu viską, ko noriu čia, Lietuvoje.
