Jau keletą mėnesių Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai yra sujungti į vieną darinį: „Kažkas panašaus į Lietuvos oro uostą, tačiau kiekvienas daro savo darbą. Mes taip pat dirbame, tačiau tam dariniui nepriklausome.“
Anot direktoriaus, susitikime buvo tarsi pasiūlyta Šiaulių oro uostui prisijungti ir į bendrą darinį, kad šalyje neliktų vidinės konkurencijos. Vadovas teigia, kad jokios konkurencijos ir nėra – kiekvienas dirba savo.
Jei bus bendras pavadinimas – kuom tai mums paitarnaus? Atsakymo į šį klausimą negavau.
„Reikėtų ištirti, kas geriau veikia. Jei junginys vykdo sėkmingą veiklą, tuomet atsakymas vienas. Jei jie ritasi į dugną, o mes kylame, tuomet visai kita kalba. Dabar būti tame junginyje – kaip be kelnių šokti į dilgėles“, – vaizdingai aiškino direktorius.
R.Mikšys teigia, kad nebuvo atsakyta į vieną klausimą – kodėl to reikia? Kam tai naudinga? „Jei oro uostui bus skirtas finansavimas – įstatymai to nedraudžia daryti ir dabar. Jei bus bendras pavadinimas – ką tai duos? Atsakymo į šį klausimą negavau.“
Vadovas siūlo ramiai palaukti ir pažiūrėti, kaip sekasi ką tik sukurtam oro uostų junginiui. Tik po to dalyti pasiūlymus: „Palaukim ir pažiūrėkime, ar tai tas junginys, su kuriuo galime eiti obuoliauti. O gal užlipsim ant grėblio ir gausime į kaktą. Gyvenimas viską sutvarko teisingai.“
Pramonė turi žinoti, kad ji turi ne tik vilkikus, vandens kelius, bet ir lėktuvus.
R,Mikšys priminė, kad savivaldybė į Šiaulių oro uostą per pastaruosius aštuonerius metus investavo per milijoną litų. Pati bendrovė – per du milijonus.
Šie metai oro uostui nebuvo labai džiuginantys. Apkrova sumažėjo beveik 40 procentų. Vadovas džiaugiasi, kad nuo rugsėjo mėnesio atsinaujino veršelių gabenimo reisai į Izraelį.
Ko dabar iš tiesų reikia oro uostui?
Vadovas kalba dalykiškai: „Savivaldybė per šiuos metus pasielgė kaip tikras oro uosto šeimininkas – įsteigė veterinarinį postą. Dabar reikia, kad visa pramonė žinotų, jog iš Šiaulių ir į Šiaulius gali keliauti greitai gendantys maisto produktai – pienas, atvėsinta mėsa. Patikslinsiu, kad atvėsinta mėsa yra kelias dienas galiojantis maisto produktas, niekada nesušaldytas į leda. Galima ieškoti rinkų, kuriose tokie itin švieži produktai rastu savo pirkėją. Rusijos embargo akivaizdoje visi ieško naujų rinkų, tegul maisto pramonė žino ir apie naujus oro kelius.
Yra planų, kad į Izraelį galėtų būti eksportuojami mūsų pieno produktai. Tiesiog pramonė turi žinoti, kad ji turi ne tik vilkikus, vandens kelius, bet ir lėktuvus. Jei apsimoka – prašom. Žinoma, valstybė neturi likti nuošalyje ir skatinti savo ūkį.“