Vilkyškiuose esančioje pieno perdirbimo įmonėje šiuo metu dirba daugiau robotai, negu žmonės. Nuo vaizdo, kaip įrengimai pakuoja sūrius, kurie keliaus į kitą patalpą ir bus brandinami ten, sunku atitraukti akis – puikiai sustyguotam procesui žmogaus rankų praktiškai nereikia.
Vis dėlto visoje „Vilvi“ grupėje, kuriai ir priklauso „Vilkyškių pieninė“, dirba apie 860 darbuotojų, Vilkyškiuose – apie 200. Tad nėra taip, kad darbuotojus visiškai pakeitė įranga.
Vietinių žmonių, kaip sako įmonės vadovai, nedaug, daugiau atvažiuoja iš Pagėgių, Tauragės, Jurbarko
Pats „Vilvi“ pavadinimas, kaip sako įmonių grupės vadovas Gintaras Bertašius, dar gana naujas – Lietuvoje jis pasklido tik šiemet, bet eksporto rinkose jau žinomas seniau.
„Mes eksportuojame šiais metais daugiau nei 80 proc. produkcijos į daugiau nei 60 pasaulio šalių. „Vilkyškių pieninės“ pavadinimas, kad ir kaip būtų malonus, bet eksporto rinkose sunkiai ištaria Vilkyškės“, – pavadinimo pokyčius paaiškino direktorius.
Nuo kino iki pieno
Pats G.Bertašius yra kilęs iš Vilkyškių, tačiau jo profesinė veikla prasidėjo visai ne nuo pienininkystės – jis tuometiniame Leningrade studijavo Kino inžinerijos institute. Grįžęs dirbo įrengiant naujus kino teatrus, vėliau vadovavo Šilutės kino direkcijai.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę atėjo ir minčių apie verslą.
„Kodėl čia? Tai buvo keli esminiai dalykai. Pirmoji sąlyga buvo ta, kad Vilkyškiuose stovėjo pieninės pastatai, kur įmonė neveikė jau apie 15 metų, jokios įrangos.
Antras momentas – išeivis iš Vilkyškių, vokietis Manfredas Vigrecas, dabar jau miręs, sakė norintis kažką duoti savo miesteliui. Ir jis davė mums informacijos, kur galime nusipirkti padėvėtos įrangos.
Ir trečias dalykas yra apie tai, kad maisto reikia visada. Mes, keletas bendraminčių, atėjome į tą avantiūrą, net nežinojau, kas ta pieno pramonė. Tiesa, iš mūsų vienas buvo pienininkas. Ir pradėjome verslą. Šiandien tai ir man pačiam šypseną kelia. Bet kažką padarėme.
Tuo ir skiriamės nuo kitų įmonių, kad visi kažką turėjo – privatizavo veikiančias įmones, turėjo istorijas. Mūsų istorija buvo neveikianti. Taip, čia pienas perdirbtas nuo 1934 metų, bet likusi buvo tik aura. Nė vieno įrengimo nebuvo, langai išdaužyti“, – prisiminimais apie įmonės pradžią dalijosi G.Bertašius.
Man asmeniškai tas darbas yra aistra. Visada yra galimybių išeiti, kažkas kitas gali dirbti, gali paplūdimy gulėti. Bet aš turiu aistrą daryti, man būtent šitas darbas patinka.
„Filmą“, kurį jis sukūrė Vilkyškiuose, G.Bertašius sako pavadintų tiesiog gyvenimu – ne drama ar melodrama. Tačiau jis neslepia, kad aistrą savo darbui jis tebejaučia.
„Čia yra aistra. Man asmeniškai tas darbas yra aistra. Visada yra galimybių išeiti, kažkas kitas gali dirbti, gali paplūdimy gulėti. Bet aš turiu aistrą daryti, man būtent šitas darbas patinka, nes čia daug kūrybinio darbo.
Ir mano darbinėje karjeroje visų idėjų turbūt neis įgyvendinti, reikia atsirinkti ir skaičiuoti, ką dar per kokį desetką metų dar gali padaryti“, – kalbėjo G.Bertašius.
Įsigijo dėl specifinių produktų
Per tuos tris dešimtmečius įmonių grupė jau įgyvendino daugybę idėjų, gerokai išaugo ir dabar be įmonės Vilkyškiuose, turi dar dvi Tauragėje, vieną Kelmėje ir įsigytą nedidelę įmonę Latvijoje, Bauskėje.
Plėtra Latvijoje, anot direktoriaus, buvo planuojama jau kelerius metus.
„Yra dvi kryptys – viena susieta su mūsų nauja gamykla Tauragėje, mes dalį žaliavos naujai gamyklai perkame Latvijoje ir Estijoje. Tai išrūgos, kurias skaidome į du produktus – baltymus ir angliavandenius. Išrūginiai baltymai daugiausia naudojami sporto papildams, o angliavandeniai maistui ir pašarams.
Tad įsigytas išrūgas Latvijoje ir Estijoje užvežame į Bauskę ir ten išskaidome į dvi dalis. Kitaip sakant, savo išrūgas, kurias turime po sūrių Vilkyškiuose, Tauragėje, galime skaidyti vietoje. O kitas išskaidome ten“, – apie vieną iš priežasčių, kodėl buvo įsigyta bendrovė Latvijoje, pasakojo G.Bertašius.
Be to, šioje įmonėje gaminamas išskirtinis produktas, kuris dedamas į kūdikių maistą, kad jie jį lengviau įsisavintų. Progresyvios kompanijos, kaip sako G.Bertašius, šio produkto į kūdikių maistą deda net apie 5 proc.
„Žmonės visada nori valgyti“
Paklaustas apie pandemiją, G.Bertašius nesistengė tvirtinti, kad tai buvo itin sunkus metas bendrovei: „Mūsų istorija prasidėjo nuo vienos filosofinės minties, visus 29 metus (tiek bus pavasarį) lydėjo toks paprastas dalykas – žmonės visada nori valgyti. Gali neturėti batų, kelnių, bet maistas būtinas.
Taip, buvo sunkumų. Mūsų partneriai kurį laiką nepirko, nežinojo, kas čia bus, kaip visi nežinojome, dabar jau aišku, kokios bus pasekmės. Bet prisiminus praeitus metus, buvo sudėtingas balandis, kai įsibėgėjo karantinas.
Kovą dar visi vykdė įsipareigojimus, o balandį visiškai nežinojome, kiek parduosime ir t.t. Bet labai greitai susitvarkė, nors kainų korekcijos buvo, nors rudenį jos ir atsistatė.“
Mūsų istorija prasidėjo nuo vienos filosofinės minties – žmonės visada nori valgyti. Gali neturėti batų, kelnių, bet maistas būtinas.
Paklaustas apie ateitį, G.Bertašius neslėpė idėjų ir minčių turįs daug, tik juokiasi – „ar užteks laiko šiame gyvenime tai padaryti“. O surimtėjęs prabyla apie 5-7 metų perspektyvą, ką ketinama įgyvendinti. Ir tai esą nebūsianti nauja įranga, kaip kokį nors produktą pagaminti ar išfasuoti, bet pokytis iš esmės.
„Mes kalbame apie naujas technologijas – pieną galime vis giliau perdirbti, nes pienas turi be galo daug įvairiausių sudedamųjų dalių. Tarkim, baltymas – tai amino rūgštys. Jeigu kalbėtume apie išrūginį baltymą, jame yra visos amino rūgštys. Kodėl tas baltymas toks įdomus? Jeigu imtume kazeino baltymą, tarkim, varškę valgome, tai mūsų organizmas 7-9 valandas jį skaido.
O kodėl sportininkai naudoja baltymą iš išrūgų? Išeikvojus energiją, ją reikia labai greitai atstatyti, tai išrūginius baltymus organizmas įsisavina per tris valandas. Dėl to išgėrus tokio baltyminio kokteilio, tai veikia“, – apie ateities produktus kalbėjo G.Bertašius.
Ateitis – aukštosios technologijos
Jau kelerius įmonių grupė vykdo projektą su LSMU ir tikimasi pradėti gaminti papildą pagyvenusiems žmonėms, padėsiantį organizmui atsistatyti po operacijų ir palaikyti normalią funkciją.
„Mes einame į tokias sritis. Pienas turi labai daug dalių. Kažką skaidyti, papildomai padaryti. Tai yra ne tik įdomu, bet ir sukuria kompanijai didesnę pridėtinę vertę“, – teigė G.Bertašius.
Jis sako, kad jo vadovaujama įmonių grupė konkuruoja globaliame pasaulyje, tad norint būti konkurencingais reikia iš pieno litro, kilogramo ar tonos gaminti kuo daugiau įvairesnių produktų ir gauti daugiau pajamų.
Mūsų naujajame fabrike Tauragėje per dieną perdirbama 1200 tonų išrūgų, o dirba tik 30 žmonių, viskas automatizuota.
Esą tuomet įmonė pajėgs mokėti konkurencingą supirkimo kainą už pieną žemdirbiams, gerus atlyginimus darbuotojams, kurie vien šiemet 14,5 proc.
„Kad visa tai galėtume, yra tik vienas kelias – tai įdomus, gilūs, aukštos pridėtinės vertės produktai ir automatizacija. Mūsų naujajame fabrike Tauragėje per dieną perdirbama 1200 tonų išrūgų, o dirba tik 30 žmonių, viskas automatizuota“, – pasakojo G.Bertašius.
Produktų kainos augs
O kaip su žaliava? Ar užtenka pieno?
G.Bertašius sako, kad didžiąją dalį (70 proc.) pieno jo vadovaujama įmonių grupė perka iš Lietuvos ūkininkų ir bendrovių, dar dalį iš Latvijos ir šiek tiek iš Lenkijos.
Kainos, kurios mokamos šiuo metu žemdirbiams, anot direktoriaus, "istoriškai aukštos", tačiau esą tai nereiškia, kad žemdirbiai jomis patenkinti – kaip šypteli, pasaulinė tendencija yra jiems skųstis tuo.
„Pieno mums pakanka, atitinka mūsų pajėgumus – dirbame maksimaliai“, – užtikrino G.Bertašius.
Jo teigimu, Lietuvos rinka dar nepajuto pieno produktų kainų augimo, tačiau tai turėtų įvykti. Kol kas esą staigų supirkimo kainų ir kitų kaštų augimą kompensuoja patys gamintojai ir iš dalies prekybos tinklai. Tačiau eksporto rinkose produkcijos kainos jau gerokai didesnės.
