„Labai dažnai mums atrodo, kad gyvenimo televizoriaus pultelis yra kažkieno kito rankose. [...] Iš tikrųjų nuo mūsų pačių priklauso, kokios informacijos vartotojai esame“, – tvirtina A. Diržytė.
– Žiniasklaidos priemonės daug kalba apie ligas. Apskritai daug dėmesio skiriame įvairioms grėsmėms: Zikos virusas, gripo epidemija Lietuvos savivaldybėse, tuberkuliozės protrūkis Skuode, Vėžio diena. Tikrai daug kalbama apie tas ligas ir jų keliamas grėsmes. Jau nekalbu apie portalo antraštes – dažni simptomai slėpė rimtą ligą. Kaip tai mus veikia?
– Turbūt būtų galima kalbėti apie du požiūrius į tai, kaip informuoti visuomenę apie pavojingų ligų plitimą. Pirmasis požiūris – reikėtų suteikti informaciją nenaudojant tam tikrų būdvardžių, apibūdinimų, pavyzdžiui, grėsminga, katastrofiška, pavojinga, mirtina, kelianti grėsmę. Tiesiog reikėtų pateikti faktus.
Kitas požiūris atsargesnis – tokių faktų reikėtų pateikti kuo mažiau, net nepateikiant jokių būdvardžių. [...] Įvertinus informacijos, kuri šiuo metu vyrauja žiniasklaidoje apie grėsmes, ligas, pavojus ir kitas nelaimes, kiekį, tikrai galima sakyti, kad gyvename baimę kurstančioje visuomenėje.
Tačiau kiekvienas žmogus turi skirtingą informacinio jautrumo lygį. Vienam žmogui galite pasakyti kažką apie grėsmę Europoje, Afrikoje ar Amerikoje ir ta informacija jo asmeniškai niekaip nepalies. Jis netaps nerimus, išsigandęs. Kitaip tariant, kai kurių žmonių informacija apie ligas, nelaimes, terorizmą niekaip nepaveikia, nepaskatina jų baimės.
– Ar tai priklauso nuo žmogaus psichikos jautrumo?
– Nebūtinai nuo psichikos jautrumo. Pirmas dalykas – paties žmogaus asmeninė patirtis. Jei žmogus yra susidūręs su ligomis artimiausioje aplinkoje arba pats sirgęs, kiekvieną informaciją apie ligą jis suvokia kaip dirgiklį. Tas dirgiklis, žinoma, paskatina emocijų – baimės, nerimo – mechanizmą.
Gali būti, kad žmogus nėra pats susidūręs arba nėra savo aplinkoje matęs tokių atvejų, tačiau išmoko bijoti. Moksliniai tyrimai rodo, kad gali išmokti bijoti, džiaugtis. Vaikai išmoksta bijoti žiūrėdami į savo bendraamžius ar net mamas. Turbūt žinome, kad įgimtos baimės yra tik dvi – triukšmo ir pusiausvyros praradimo. Visos kitos baimės išmoktos.
Išmokstame bijoti, kai matome, kaip kiti žmonės reaguoja: su panika, neigiamomis emocijomis, kad tai yra kažkas grėsmingo.
Išmokstame bijoti, kai matome, kaip kiti žmonės reaguoja: su panika, neigiamomis emocijomis, kad tai yra kažkas grėsmingo. Tuomet kiekvienas žmogus, kaip racionaliai mąstantis individas, gali daryti išvadą – jei kiti bijo, nerimauja, suvokia kaip grėsmę, turbūt yra kažkas grėsmingo, vadinasi, to turėčiau bijoti ir aš. Tokia mąstymo logika tikrai visiškai pagrįsta ir paaiškinama.
Klausimas – ką su visu tuo daryti? Kaip pateikti informaciją, kad būtume ir adekvatūs, ir konstruktyvūs, t. y. žmones informuotume apie tai, kas vyksta pasaulyje, bet neskatintume panikos? Netinkamai pateikta informacija tikrai gali skatinti nepagrįstą paniką visuomenėje. Panika apskritai labai užkrečiama.
Kadaise, labai senais laikais, panikos sukėlimas gyvūnams buvo netgi viena iš medžioklės strategijų. [...] Panika visuomenei gali būti pavojinga. Ką daryti? Grįžtame prie pirmojo požiūrio – pateikiant informaciją, reikėtų ją atsieti nuo apibūdinimų, būdvardžių ir emocijų – įvyko toks faktas.
– Bet juk net paskelbimas, kad prasidėjo epidemija, nors tai nėra būdvardis, kelia nesmagumą.
– Kai kurie žmonės sąvokas sieja su emocijomis. [...] Kartojant sąvokas, galima išprovokuoti tam tikras emocijas. Mūsų psichika susieja žodžius su emocijomis. [...] Trumpai papasakosiu, kaip dirbama su žmonėmis, kurie turi panikos sutrikimą.
Pavyzdžiui, jei užsiėmimo metu žmogaus klausiama, ar jis dabar jaučiasi gerai, kokia dabar jo savijauta, ir žmogus sako, kad viskas gerai, jokios panikos nėra, nejaučiamas nerimas, baimė, tuomet vienas iš pratimų yra toks – žmogui duodamas lapas, kuriame užrašytos tam tikros sąvokos: mirtis, širdies priepuolis, liga, nelaimė. Paprašoma tiesiog skaityti, kas užrašyta lape. Ar galite įsivaizduoti – žmogus, skaitydamas tuos žodžius, pradeda jausti labai intensyvią baimę, išprovokuojama panika. Tada su tuo dirbama.
Daug daugiau lėktuvų sėkmingai nuskrenda į kelionės tikslą, negu nukrinta, daug daugiau žmonių yra sveikų negu sergančių.
Iš tikrųjų informacinės priemonės gali turėti labai didelį poveikį ir, žinoma, gali būti provokuoti emocijas. Svarbu suvokti, kad žiniasklaida privalo informuoti apie tai, kas vyksta Lietuvoje, pasaulyje, tačiau žiniasklaida negali informuoti apie visus pozityvius dalykus, kurie įvyksta, nes pasaulyje kiekvieną dieną vyksta labai daug gerų dalykų.
Žiniasklaida yra tam, kad pasitarnautų visuomenei, informuotų apie tai, kas kur nutiko, kad žmonės pasisaugotų, pasirūpintų savimi, bet žiniasklaida negali labai daug dėmesio skirti pozityviems dalykams, kurių yra daug daugiau.
Reikėtų atkreipti dėmesį pirmiausia į tai, kad gyvenime yra daug daugiau gerų dalykų negu blogų. Daug daugiau lėktuvų sėkmingai nuskrenda į kelionės tikslą, negu nukrinta, daug daugiau žmonių yra sveikų negu sergančių. Tos pozityvios informacijos mes kažkaip nepastebime, neakcentuojame, bet iš esmės gyvenime yra labai daug gerų dalykų ir svarbu nesikoncentruoti į tai, kas gali nutikti vieną ar kitą dieną.
– Jei gerai save pažįsti, žinai, kas tau sukelia nerimą ir baimę, gal vertėtų tiesiog tokių žinių neklausyti ar kažkaip kitaip saugotis nuo baimės ir nerimo?
– Labai dažnai mums atrodo, kad gyvenimo televizoriaus pultelis yra kažkieno kito rankose. Baisimės, kai matome straipsnius, laidas ar žiūrime žinias. Sakome – koks negatyvas, kiek daug neigiamos informacijos. Iš tikrųjų nuo mūsų pačių priklauso, kokios informacijos vartotojai esame.
Galime baisėtis, pavyzdžiui, įvairiu maistu, bet juk mūsų pasirinkimas – valgyti ar nevalgyti tą maistą. Patys pasirenkame, ką norime valgyti, ką laikome sveiku arba nesveiku maistu. Lygiai taip pat yra su informacija. Būkite informacijos filtrais. Jei matote, kad laida nepatinka, kelia negeras emocijas – nerimą, liūdesį, baimę, jei pradedate galvoti, kad pasaulis – nesaugi vieta gyventi ir gyvenimas yra liūdnas, blogas, nesaugus, tai nevartokite tokios informacijos.
Vartokite pozityvią informaciją, pasirinkite. Jūs turite teisę rinktis. Lietuvoje stebima pozityvi tendencija. Nesutikčiau, kad gyvename visuomenėje, skatinančioje tik baimę. Man atrodo, kad yra labai daug pozityvių tendencijų. Pradėjome labai daug kalbėti apie pozityvius dalykus, pozityvius pavyzdžius, žmonių gerumą, geranoriškumą, pagalbą, palaikymą, meilę. Klausykitės, žiūrėkite tokias laidas, būkite pozityvios informacijos vartotojais.
– Kiek svarbi minčių galia: jei bijai, nerimauji, kad kažkas nutiks, tai būtinai nutiks, o jei programuoji save pozityviems dalykams, tai dažniausiai viskas bus gerai? Ar vis dėlto viską labiau lemia atsitiktinumas?
– Psichologijoje nekalbama apie atsitiktinumus. Kalbama apie tai, kaip galime sau ką nors įteigti, kaip paskui tai tampa išsipildančiomis pranašystėmis. Jei norisi daugiau ramybės, šviesos, laimės gyvenime, reikia susitelkti į dabarties momentą, paklausti savęs, kaip jaučiuosi dabar. Jei man dabar nieko neskauda, turiu pastogę, esu sotus, man nešalta, tai kuo aš galiu skųstis? Kas blogai?
Didįjį nerimą kelia ne mintys, kurios kyla apie dabarties momentą, bet mintys, kurios kyla apie tai, kas buvo praeityje, arba tai, kas gali nutikti ateityje.
Nė vienas nežinome, kas bus rytoj, kas mūsų laukia po valandos ar dviejų, tačiau iš tikrųjų didysis baimės sukėlėjas yra mintys apie tai, kas gali nutikti, nors dažniausiai tai niekada ir nenutinka.
Jei žmogus mąsto apie dabartį, jei yra atsidavęs gyvenimui čia ir dabar, jei su pasitikėjimu pasako gyvenimui – aš priimu ir priimsiu tai, kad ir kas nutiktų, tuomet žmogus akimirką po akimirkos gali kokybiškiau žengti kiekvieną savo gyvenimo žingsnį, nes didįjį nerimą kelia ne mintys, kurios kyla apie dabarties momentą, bet mintys, kurios kyla apie tai, kas buvo praeityje, arba tai, kas gali nutikti ateityje.
Iš tikrųjų ateityje, patikėkite manimi, nutinka daugiau gerų dalykų negu blogų, sudėtingų. Net nesutikčiau, kad dalykus galima vadinti blogais. Gyvenime yra išbandymų, bet ir išbandymai kartais reikalingi, nes per juos augame, nors kartais atrodo ir skausminga, ir baisu, ir negera, bet mes tvirtėjame, įgyjame dvasinį, psichologinį imunitetą. Jei gyvenime nebūtų išbandymų, kryžkelių, turbūt nebūtų ir augimo.
– Nuo ko labiausiai priklauso, kiek žmogus jaučiasi saugus pasaulyje?
– Daug psichologų sako, kad tai labiausiai priklauso nuo to, kokia buvo žmogaus kūdikystė – ar kūdikis jautėsi saugus. Tai pirmas aspektas. Žinoma, yra ir kitų, bet, jei kūdikis jautėsi saugus, formavosi prielaidos mąstymo schemai, kad pasaulis yra saugi ir gera vieta gyventi. Jeigu jo poreikiai buvo patenkinti, atsirado tikėjimasis – nesvarbu, jei ir jaučiu kažkokį diskomfortą, vis tiek anksčiau ar vėliau viskas bus gerai – pasaulis yra saugi vieta. Jei vaikas auga, gyvena saugioje aplinkoje, atsiranda bazinis saugumo jausmas.
Jei vaiko aplinka nesaugi, jei artimieji neprognozuojami, jei smurtauja (nebūtinai fiziškai, bet galbūt ir psichologiškai), tuomet formuojasi bazinis nepasitikėjimas ir nesaugumas. Susiformavusi schema – pasaulis yra nesaugi, grėsminga vieta – žmogų provokuoja rinkti tai patvirtinančią informaciją.
Žmogus pradeda ieškoti informacijos savo aplinkoje, kad patvirtintų savo schemą. Jam tiesiog norisi klausytis žinių, jis specialiai ieško nelaimių, kad patvirtintų savo schemą, jog pasaulis yra grėsmingas, nesaugus, blogas. Tada kyla klausimas – ką daryti. Ar žmogus, kuriam taip atsitiko vaikystėje, yra pasmerktas? Ne, tikrai nėra pasmerktas, nes galima pradėti keistis bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Linkiu keistis, jei norisi.
