R.Baltė Balčiūnienė: „Septyni pagrindiniai gyvųjų organizacijų bruožai. Kodėl verta juos taikyti?“

„Didėjančiame pasaulio kompleksiškume linijinė logika nebeveikia ir dalis organizacijų, ieškodamos sisteminio iššūkių sprendimo, renkasi keisti organizacijos valdymo modelį, pereinant iš hierarchinių, mechaninių, linijinių, kontroliuojančių, prognozuojančių sistemų į gyvas, save organizuojančias, nukreipiančias, integruojančias, savivaldžias ekosistemas, tačiau valdant šį pokytį susiduriama su daug iššūkių.“ Tai įžvalga iš rinkodaros ekspertės, mokyklos „Forvardas“ vadovės Ievos Čepononės ISM Vadovų magistrantūros kokybinio tyrimo analizės, kurioje įvardijama, jog organizacijos šiuo metu išgyvena labai panašaus poreikio etapą.

Noriu paanalizuoti, kaip sukurti tokią aplinką, kurioje būtų galima priimti savalaikius sprendimus ir keisti organizacijos valdymo modelį.

Bendros krypties stoka

Tiek rengdama strategines sesijas, tiek darydama tyrinėjančių interviu apie gyvąsias organizacijas ciklą, pastebėdavau, kad daugelis organizacijų skundžiasi bendrais simptomais, kuriuos norėtų pagydyti. Tai įsivardijimas, jog nėra bendros krypties, funkcijos yra neaiškios, o vidinė komunikacija bloga ar trūksta motyvacijos. Tačiau jei po tam tikro laiko dirbant kartu, bendraujant, iškildavo aukštesnis prasmės tikslas – žmonės tarsi atgydavo – štai dabar mes vienodai matom!

Organizacijų įsivardijami tikslai, dažniausiai būna tam tikri rodikliai, kaip grynasis pelnas, kapitalo grąža, rinkos dalis ir t.t. Tačiau tikroji kryptis – tai mažiau apibrėžiami dalykai. Tai noras sukurti ką nors įdomaus, ar padaryti reikšmingą kultūrinį pokytį įmonės viduje, rinkoje, kurie sukeltų pasitenkinimą ir įjungtų sinergiją. Būtent tai motyvuoja žmones jausminiame lygmenyje.

Gyvų organizacijų nereikėtų painioti su tvariomis, žaliomis ar socialiai atsakingomis organizacijomis. Vienas esminių gyvųjų organizacijų bruožų – tai augantys rezultatai, nuolatiniai žmonių, klientų, produktų, energijos mainai. Svarbu suvokti, iš kokio ketinimo kyla noras kurti ar transformuoti organizaciją į gyvą – ar iš noro būti išskirtiniu, moderniu, pataikyti į tendenciją, ar visų pirma iš vidinio siekio kurti sveiką organizaciją? Pirmuoju atveju organizacija tebus gražus fasadas be turinio, dar vienas racionalumo konstruktas. Kuriant organizaciją, paremtą gyvųjų sistemų principais, pirmiausia reikia keisti savo mąstymą, elgsenos įpročius, o tai dažnai gali būti emociškai sunku padaryti.

Septyni pagrindiniai gyvųjų organizacijų bruožai

1. Aukštesnės prasmės kryptis. Tai tam tikra kokybinio pokyčio, organizacijos kultūros augimo kryptis. Tradicinėje vadyboje tai vadinama ateities matymu. Tai toks pokytis, kuris veikia didesnę sistemą, ir veikia ne trumpalaikiškai, o daro poveikį, kuria vertę ilgalaikėje perspektyvoje bei dažnai neįtelpa į linijinio mąstymo rėmus.

2. Savarankiškai veikiančių žmonių įgalinimas. Šis aspektas pareikalauja daugiausiai energijos. Jam pasiekti reikia nebedalyvauti galios žaidimuose, mokėti paleisti kontrolę ir skatinti psichologinę žmonių suaugystę. Vieniems vadovams būna sunku paleisti savo galią ir kontrolę, mat jie tiki, jog jų pasiektas rezultatas bus geresnis, kitiems – nes jie jaučia savo reikšmingumą, galbūt emocinį nepriteklių. Prisimenu pokalbį su verslininke Daiva Viskontiene, su kuria pastebėjome, jog kai nebejauti nepritekliaus savyje, tada supranti, kad ribos baigiasi sulig tavimi. Tavo augimas vyksta per kitus žmones, įgalindamas kitus plėsti savo psichologinę, ekonominę, kultūrinę teritoriją. Išeinant iš galios žaidimų, susikoncentruojama į vertės kūrimą, o ne į daug energijos pareikalaujančius ego konfliktus.

3. Nuolatinis atsinaujinimas. Gamtoje matome cikliškumą. Tam, kad išaugtų naujas pumpuras, senas lapas turi nukristi. Organizacijose pravartu nuolatos kolektyviai reflektuoti, kokie veikimo būdai, stereotipai yra funkcionalūs, o kurie ne. Kiekvienas žmogus, kuris jaučiasi frustruotas, reiškia nepasitenkinimą – siunčia svarbią informaciją. Arba organizacijoje yra kažkas ne taip, arba jis ne savo vietoje. Reikia į tai atsižvelgti. Atsinaujinimas kaskart suteikia galimybę žengti dar didesnį žingsnį į priekį. Žmogus tobulėja tada, kai ima pastebėti ir keisti savo mąstymo klaidas, vidinius stereotipus. Kartais tam tikrų įpročių atsisakymas gali atrodyti skausmingas, tačiau jis yra būtinas evoliucijai. Gyvoje organizacijoje tai – natūralus procesas.

4. Įvairovės palaikymas. Bet kuri ekosistema yra tik derlingesnė, turtingesnė, kai joje klesti įvairovė. Kuo daugiau skirtingų kompetencijų, kartų, patirčių bus organizacijoje, tuo ta įvairovė bus platesnė ir suteiks galimybių rastis naujiems dalykams. Pavyzdžiui, organizacijoje, kurioje dirba skirtingų kartų žmonės, atsiranda vyresniųjų patirtis ir jaunosios kartos energija, didžiulis noras save realizuoti ir naujos žinios. Tokioje dermėje nuolatos „peržiūrimi“ ilgalaikiai paternai, o naujos idėjos turi atlaikyti įmonės pamatinių vertybių testą.

5. Asmenybių auginimas. Darbe praleidžiame didelę dalį savo laiko. Čia mokomės dirbti komandose, komunikuoti su klientais, ugdome savo profesinius gebėjimus, kuriame naujus produktus, paslaugas ir siekiame rezultatų. Gyvose organizacijose šis procesas vyksta su intencija, t. y. čia sąmoningai kuriama aplinka, kurioje darbuotojai gali laisvai kurti, nebijoti suklysti, pažinti save ir suvokti savo potencialą. Tad natūralu, kad organizacijos tampa savotiška asmenybių mokykla. Asmenybės organizacijose auga suteikiant naujus iššūkius, užduotis, sukuriant galimybę tobulėti. Palaikant nuolatines sąlygas tobulėjimui tai bus ir pagrindas taip trokštamam lojalumui.

6. Mainymasis žiniomis. Mainydamiesi žiniomis, mes greičiau evoliucionuojame. Dalindamiesi tuo, ką esame sukaupę, galime judėti į priekį. Jeigu rinkoje, šalyje pradeda keistis bent viena organizacija, kitos taip pat reaguoja į pokyčius – įvyksta grandininė reakcija. Gyvose sistemose žmonės ne tik kartu dirba, bet ir besimainydami žiniomis kartu auga.

7. Estetika. Sąmoningesnės, aukštesnio kultūrinio lygio visuomenės, organizacijos trokšta estetikos kaip didesnio malonumo, pasitenkinimo. Estetika nėra susijusi tik su grožiu— mes siekiame ir mąstymo, emocinės estetikos taip pat. Estetika – tai yra įkvėpimas veikti ir kurti kokybiškiau, o dar Antikos sakydavo, jog tai – sielos maistas. Vienas iš vis dar mažai išnaudojamų organizacijų vidinės kultūros stiprinimo būdų – tai estetiškos aplinkos kūrimas.