„Jeigu tai puslapis, kokia jo misija? Jeigu autorius – ar jis patikimas? Ar skelbiamą informaciją patvirtina kiti solidūs šaltiniai ir tos srities specialistai? Ar skelbiama žinia nėra dešimtmečio senumo ir šiandieninė situacija visiškai kitokia? Kitaip tariant, jei internetas yra informacijos rinka, turime būti išrankūs ir sąmoningi klientai“, – žiniasklaidai išplatintame pranešime pataria R.Tapinienė. Apie šių dienų komunikaciją – politologo Ainiaus Lašo ir R.Tapinienės interviu.
– Kokie su komunikacija susiję įgūdžiai reikalingi mūsų socialinių medijų ir internetinės žiniasklaidos persmelktame pasaulyje? Gal, tarpdamas tokioje aplinkoje, tiesiog „natūraliai“ išmoksti komunikuoti?
– Šiandien kiekvienas, turintis paskyrą socialiniame tinkle, turi galimybę bendrauti su dešimtimis, šimtais, net milijonais žmonių visame pasaulyje. Kitaip tariant, galime paskleisti žinią kur kas didesnei auditorijai. Galime rinktis – sutalpinti savo mintis į 140 ženklų „Twitteryje“, surašyti ilgiausią „paklodę“ „Facebooke“ arba apsieiti visiškai be žodžių. Trumpiniai ir „emoji“ piktogramos tapo nauja kalba. O kur dar papildytoji realybė arba 360 laipsnių vaizdai!
Kiekvienas, turintis paskyrą, gali susikurti kokį tik nori įvaizdį – iliuziją. Tapti kuo tik širdis geidžia. Tačiau, neturint galimybės girdėti intonacijų, stebėti kūno kalbos, ištinka paradoksas – atrodytų, žinome daug, bet iš tiesų daug nežinome. Tyrimai rodo, kad 93 proc. komunikacijos lemia neverbalinė kalba. Tokio didžiulio konteksto netekus, santykius mezgame ir sprendimus priimame pasikliaudami frazėmis, emocijas vaizduojančiais veideliais, trumpiniais.
Didėja netikslios interpretacijos tikimybė. Jei kas nors rašo didžiosiomis raidėmis, ar tai reiškia, kad jis ant mūsų rėkia? Ar atsakymas į klausimą vien tik iškelto nykščio piktograma reiškia, kad tas žmogus neturi mums laiko? Ar širdelė – tikrai prielankumo ženklas? Išvadas bandome daryti turėdami labai mažai informacijos, tad neretai – klystame.
Tiksliai sudėlioti mintis, paliekant kuo mažiau vietos interpretacijoms, tampa šių dienų iššūkiu. Ne mažiau svarbu mokėti jas teisingai perskaityti, kad dėl pačių priskirtos intonacijos laiškui nekiltų karas.
– Kokią pridėtinę vertę įmonėje ar organizacijoje gali sukurti komunikacijos specialistai? Ar LNK televizijai, kuri pati formuoja komunikacinę erdvę, reikia komunikacijos specialistų?
– Taip, LNK turi viešųjų ryšių specialistus, kurie pristato televizijos kuriamą produkciją, iniciatyvas, naujienas, užkulisius. Gyvenime visi turi daryti tai, ką išmano geriausiai. Kitaip tariant, įmonė gali gaminti nuostabiausią produktą, bet jei nemokės apie jį iškomunikuoti vartotojui – tuo produktu niekas nesusidomės. Tai galioja ne tik versle.
Matom, koks „šaršalas“ visuomenėje kyla dėl kai kurių politikų iniciatyvų, kurios iš esmės yra sveikintinos, tačiau, netinkamai pristatytos, sukelia pasipiktinimo audrą.
Matom, koks „šaršalas“ visuomenėje kyla dėl kai kurių politikų iniciatyvų, kurios iš esmės yra sveikintinos, tačiau, netinkamai pristatytos, sukelia pasipiktinimo audrą. Geri komunikacijos specialistai padeda išvengti tokių gaisrų, o jiems kilus – operatyviai užgesina.
– Kas padeda atsijoti informacinius pelus nuo grūdų? Kai informacijos srautas nuolat auga ir intensyvėja, gal kartu didėja ir informacijos kritinės analizės svarba?
– Pastaraisiais metais „fake news“ – netikrų naujienų – fenomenas labai sustiprėjo. Meistriška manipuliacija, pateikiama kaip rimta žurnalistika, nėra nauja, tačiau baugina savo mastu. Kiekvieną mėnesį „Facebooku“ vidutiniškai naudojasi 2 milijardai žmonių. Tad sukurtos istorijos bei sąmokslo teorijos plinta žaibišku greičiu ir yra neišnaikinamos kaip tarakonai. Buvęs Amerikos prezidentas Barackas Obama yra pasakęs: „Viskas yra tiesa ir niekas nėra tiesa. Nobelio fizikos premijos laureato paaiškinimas apie klimato kaitą „Facebooko“ sraute atrodo lygiai taip pat, kaip ir broliams Kochams dirbančio žmogaus įrašas, neigiantis pasaulinį atšilimą.“
Ant netikros naujienos „pasimauti“ dar paprasčiau, jei ji atliepia skaitančiojo vidinius įsitikinimus ar akimirkos nuotaiką. „Facebooke“ buvo ne vienas atvejis, kai ant suklastotos informacijos užkibo ir ja dalijosi net patyrę mūsų politikos vilkai. Tačiau beprotiška gyvenimo skuba čia nepasiteisinsi.
Gandai apie faktų mirtį gerokai perdėti. Šiandien kaip niekada svarbus tampa gebėjimas atsirinkti informaciją ir tikrinti jos šaltinius: jeigu tai puslapis, kokia jo misija? Jeigu autorius – ar jis patikimas? Ar skelbiamą informaciją patvirtina kiti solidūs šaltiniai ir tos srities specialistai? Ar skelbiama žinia nėra dešimtmečio senumo ir šiandieninė situacija visiškai kitokia? Kitaip tariant, jei internetas yra informacijos rinka, turime būti išrankūs ir sąmoningi klientai.
– Šiandien dažnai kalbama apie informacinius karus. Ar jūs jaučiate tą karo atmosferą? Kokios „amunicijos“ reikia, kad šiame kare mūsų visuomenė švęstų pergalę?
– Technologijų plėtra ne tik padidino informacijos perteikimo greitį, bet ir išplėtė auditoriją, kuri yra nejudantis taikinys informaciniame kare. Ginklo mes nematome, o kenksmingos pasekmės išryškėja ne iš karto. Dezinformacija ir propaganda dažniausiai pateikiama dirginant jausmus – pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio romantiškomis nuotraukomis socialiniame tinkle žadinant nostalgiją sovietmečiui.
Tik brandi, kritiškai mąstanti, faktus analizuojanti visuomenė įgali pasipriešinti.
Ne veltui yra vartojama sąvoka „minkštoji galia“. Minkštas asocijuojasi su kažkuo mielu, švelniu, nepavojingu. Nenuostabu, kad dalis, ypač vyresnio amžiaus žmonių, gūžčioja pečiais ir nesupranta – kaip gali pakenkti, pavyzdžiui, neva nekaltas animacinis filmukas „Maša ir Lokys“, kiti rusiški filmai, koncertai, spektakliai?
Tai rodo, kad šie žmonės neturi pagrindinio ginklo šiame kare – gebėjimo atpažinti propagandą ir dezinformaciją. Todėl, mano galva, labai svarbu yra švietimas – tik brandi, kritiškai mąstanti, faktus analizuojanti visuomenė įgali pasipriešinti.
