10 metų emigracijoje – per tiek metų I.Grilauskui su žmona pavyko susitaupyti sklypui Kauno rajone ir pasistatyti ten namą. Airijoje gimė dvi mergaitės, dar vienos susilaukė jau grįžę. Vyras nesigaili, kad grįžo, tačiau pasakoja, kad grįžusiems gyvenimas ne medumi pateptas.
Emigracijoje gimė dvi dukterys
I.Grilauskui – 37-eri, bet jis su žmona jau augina tris vaikus. Visos mergaitės, dvi – Urtė ir Rusnė – gimusios emigracijoje, o mažylė Luka pasaulį išvydo jau Lietuvoje.
„Buvom išvykę apie 10 metų. Visą laiką dirbome Airijoje. Ten gimė vyresnėlė Urtė ir vidurinė Rusnė. O mažoji Luka jau gimė Lietuvoje. Žmona į Lietuvą grįžo su 7 mėnesių nėštumu. Aš truputį vėliau grįžau, ir žmona po mėnesio man grįžus pagimdė“, – apie save pasakojo maždaug prieš dvejus metus į Lietuvą su šeima grįžęs vyras.
Mes išvažiavome tam, kad nusipirktume sklypą, pasistatytume namą, kad nereiktų imti iš banko paskolų, – pasakojo buvęs emigrantas.
Jis Airijoje dirbo apsaugininku – saugojo klubus. Žmona pradėjo nuo valytojos darbo, bet vėliau buvo paaukštinta iki vadybininkės pareigų, o galiausiai tapo viso Šiaurės Dublino teritorijos prižiūrėtoja.
Kaip pasakojo I.Grilauskas, pora visada žinojo, kad grįš.
„Jau išvažiuodami galvojome, kad grįšime. Paprasčiausiai nenorėjome imti paskolų būstui. Mes išvažiavome tam, kad nusipirktume sklypą, pasistatytume namą, kad nereiktų imti iš banko paskolų“, – pasakojo jis.
Tą padaryti pavyko. O galutinai apsispręsti dėl grįžimo datos padėjo vaikai. Mat vyriausiai poros dukrai jau buvo laikas į mokyklą: „Ir mes turėjome apsispręsti, ar jau liekame tenai arba grįžtame. Nusprendėme, kad jau laikas grįžti.“
Užsienyje gyveno sočiau
„Užsienyje ir uždarbis geresnis, ir sąlygos geresnės – už vaikus geriau gauni, taip pat jeigu prarandi darbą. Dirbau puse etato, kadangi neuždirbdavau minimumo, man valstybė sumokėdavo skirtumą iki minimumo, sumokėdavo papildomai už vaikus“, – gyvenimo Airijoje privalumus dėstė vyras.
Jis pridūrė, kad ten gyveno komfortiškiau: „Jeigu tu dirbi, tu žinai, kad tau nieko netrūks.“
Grįžus į Lietuvą sunkumų buvo daug. Kadangi name dar nebuvo baigta apdaila, jie negalėjo užregistruoti jame savo gyvenamosios vietos, taigi ir vaikų į artimiausias ugdymo įstaigas.
„Kadangi norėjom prisiregistruoti ten, kur gyvenom, negalėjom, nes namas dar nebuvo įrengtas, taigi automatiškai negalėjome vaikų įrašyti į tą vietą. Tada teko registruoti kitur. Vidurinioji iš pradžių visai niekur nepapuolė. Mes dar Airijoje maždaug žinojome, kada grįšime, tai užrašėme ją į eilę darželyje. Grįžom, jai buvo ketveri metai, o jos eilė dar nebuvo priėjusi“, – pasakojo I.Grilauskas.
Didžiausias gyvenimo Lietuvoje pliusas yra tai, kad pora turi savo būstą ir nereikia nieko mokėti bankams. Jeigu neturėtų nuosavo būsto, pripažįsta vyras, „būtų šakės“.
Kartais pritrūksta pinigų
Mažiausia poros duktė gimė prieš metus. Ji iškart buvo užrašyta į eilę dėl darželio, tačiau jo, deja, laiku gauti nepavyko.
„Žmonai teks trečius metus sėdėti namie, nes mūsų mažoji negauna darželio. Samdyti auklę brangu. Jeigu žmona pradės dirbti, tai ji visą savo uždarbį atiduos auklei. O čia, ypač dabar, kai vienas dirbu, tai per mėnesį ateina riba, kai sėdim ir galvojam, iš kur gauti pinigų paprasčiausiems dalykams“, – pasakojo I.Grilauskas.
Kadangi suplanuotas kone kiekvienas šeimos centas, papildomos netikėtos išlaidos būna skausmingos.
„Dabar atrodo viskas maždaug sustyguota, bet grįžta žmona rugsėjo 1 dieną ir rodo jai įteiktą lapą, kur nurodyta, kad reikia sumokėti mokyklai daugiau nei 100 eurų. O aš pirmą avansą gaunu tokį. Tai mes tą šimtą atiduosim ir pinigų nebeturim. Kiekvieną mėnesį už darželį mokam 60 eurų. Mes gyvename Kauno rajone. Kadangi daugiavaikė šeima, tai mieste tokiu atveju, jeigu į darželį eina trys vaikai, išeina pusė kainos į darželį, o rajone tokio dalyko nėra“, – skundėsi vyras.
Jeigu ne mūsų tėvai, kurie dėjo dideles pastangas, kad mes čia liktumėme, tai 100 proc. būtume susikrovę lagaminus per porą mėnesių ir išvažiavę, – kalėjo I.Grilauskas.
Nors jis nesigaili grįžęs gyventi į Lietuvą, mano, kad, jeigu ne tėvų pagalba, tai būtų tekę ir vėl emigruoti.
„Ateina tos dienos, kai žiūri, kad pinigų nėra, o dar reikia gyventi, tai tokie mini sukrėtimai būna. Galvoji – šakės. Jeigu ne mūsų tėvai, kurie dėjo dideles pastangas, kad mes čia liktumėme, tai 100 proc. būtume susikrovę lagaminus per porą mėnesių ir išvažiavę“, – kalėjo I.Grilauskas.
Vyras tikisi, kad finansinė šeimos situacija pagerės tuomet, kai žmona pradės dirbti.
Man 37 metai. Tai 37 metų vyras dar iš tėvų pinigų prašo. Kai kada tai kerta per savivertę. Kita vertus, laukiame etapo, kai pradės dirbti žmona. Tikimės, kad tada bus lengviau“, – sakė vyras.
Jeigu neturėtų nuosavo būsto, pripažino jis, gyventi būtų tikrai gerokai sunkiau.
„Iš karto galiu pasakyti – šakės. Atsiveži santaupų, atrodo, kad tie pinigai kaip vėjo išpustyti išeina“, – pokalbį baigė iš Airijos į Lietuvą sugrįžęs I.Grilauskas.