Naktinis klubas ištuštėjo
Pastatas Ignalinos pakraštyje, kuriame jau veikia nedidelis viešbutis, turi savo istoriją. Romualdas pasakoja įsigijęs jį iš banko, čia atidarė kepsnių restoraną.
„Pastebėjome, kad kiek uždirbdavome šiame restorane, tiek prarasdavome aname, – moja ranka į netoliese, kitapus kelio ir tvenkinio esantį visiems Ignalinos svečiams žinomą restoraną „Romnesa“ verslininkas. – Uždarėme, padarėme naktinį klubą, dirbo labai gerai, buvo pelningas.“
Kaip juokauja, tik pastaruoju metu su juo jau šokti tame klube niekas nebenorėjo, todėl uždarė. Surimtėjęs patikslina, kad žmonių ėmė labai mažėti, o ir įmonės kryptis kita – pasak R.Spulio, labiau linkstama žmones pamaitinti, o ne kitokių pramogų suteikti.
„Pardavinėjome, tačiau pigiai atiduoti nesinorėjo, tai pasidarėme viešbutuką. Pagrindinė priežastis yra ta, kad atvyksta užsieniečiai mokytis šakočius kepti, virėjai, jų nėra kur apgyvendinti. Turime ir butą jiems. Likę kambariai bus skirti apgyvendinimui. Bet vasaros sezono metu ketiname visą viešbutį skirti poilsiautojams apsigyventi“, – pasakojo R.Spulis.
Duris viešbutis atidarė nuo Joninių, nors ir iki to keletas svečių jau gyveno. Iš viso viešbutyje dešimt kambarių, vienu metu gali gyventi apie 28 žmonės. „Vidutinės klasės viešbutukas, Ignalinai tikrai neblogas. Vieta graži, ežeriukas matosi“, – kalbėjo verslininkas.
Pagrindinė priežastis yra ta, kad atvyksta užsieniečiai mokytis šakočius kepti, virėjai, jų nėra kur apgyvendinti.
Ne pirmas viešbutis
Kai kurie kambariai turi atskirus įėjimus, lauko terasas, šalia yra grilio zona. Teikti apgyvendinimo paslaugas, anot pono Romualdo, jų bendrovei jokia naujiena, nes viešbutį ir restoraną jie jau turi prie Druskininkų, kur veikia ir šakočių kepykla, šakočių muziejus. Taip pat – Molėtų rajone esantis Mindūnų kempingas su 150 miegamųjų vietų.
Ignalinoje, kuri apsupta ežerų, kaimo turizmo sodybų netrūksta, tačiau su viešbučiais sunkiau. Todėl R.Spulis tikisi kambarių tuščių nelaikyti, bent jau vasarą. O ir netoliese esančioje kavinėje rengiamos šventės, kurių dalyviai mielai šalia liktų nakvoti.
„O ir išlaikymas nėra brangus, papildomai žmonių net nesamdysime, nebus nuolat sėdinčios administratorės, nes ir Druskininkuose darbuotoja būna tik iki penkių, paskui raktus paliekame seife, atvažiuoja žmogus, atsirakina, išvažiuodamas palieka“, – pasakojo R.Spulis.
Kambarys šiame Ignalinos viešbutyje kainuoja apie 38 eurus, tik liukso kambarys brangesnis – 70 eurų. Bet Romualdas žada ir nuolaidų bei akcijų.
Pandemija parodė nagus
Dėl koronaviruso kelis mėnesius besitęsęs karantinas gerokai sujaukė Romualdo verslus.
„Devyni verslai pas mus, tai šeši buvo sustoję, trys merdėjo. Apgyvendinimo paslaugas teikiančios vietos – Druskininkuose, Mindūnų kempingas, Ignalinoje – buvo visiškai sustoję, kaip ir trys maitinimo įstaigos.
O šakočių kepimas krito daugiau nei dvigubai, o apyvarta – tris su puse karto, tai smūgį gavome stiprų, – neslėpė verslininkas ir čia pat pajuokavo rodydamas savo aptakią figūrą: – Mes atsargų turime, tai tikimės išsilaikyti.“
Devyni verslai pas mus, tai šeši buvo sustoję, trys merdėjo.
Humoro jausmas R.Spulį lydi nuolat, skųstis jis nelinkęs.
„Darbuotojų neatleidome nei vieno, nes juk brangiausia, ką turime, ir yra darbuotojai – tai specifinė specialybė šakočių kepėjai, virėjai, prabanga būtų atleisti. Jeigu mes vežamės iš Moldovos, Rusijos, Ukrainos, tai atleidinėti net neketinome. Taip, jeigu sąlygos dar blogės, kad reikės trauktis ir mažinti, tada teks, bet ne dėl pandemijos.
Ačiū valstybei, tikrai padeda, net daugiau, nei galėjom tikėtis, bet ir mes nepuolėme leisti nemokamų atostogų ar atleidinėti. Pirmiausia leidome pasiimti kasmetines atostogas, paskui, kai prasidėjo prastovų skaičiavimas, išleidome į prastovas“, – kalbėjo apie šimtą nuolatinių darbuotojų turinčios įmonės vadovas.
Šakočiai, anot R.Spulio, prabangos dalykas, todėl žmonės pirmiausia jų atsisako, kai tenka taupyti. Tą įmonė pajuto ir 2008-2009 m. krizės akivaizdoje, tada nuostoliai buvę gerokai didesni.
Kepėją rasti itin sunku
Jis pats sako dabar kone kasdien skiriantis laiko darbuotojų kitose šalyse paieškoms, nes surasti vairuotoją ar virėją nėra sunku, visai kas kita, kai reikia susirasti žmogų, kuris keps šakočius.
„Daug ką kviečiamės, bet iš dešimties žmonių išsirenkame kokį vieną. Iškamavau ir Užimtumo tarnybą su savo prašymais, jie nesupranta, kaip Ignalinoje, kur 1200 bedarbių, daugiausia šalyje, nerandame darbuotojų.
Tikrai darome muges, stengiasi Užimtumo tarnybos moterys, bet nėra tų žmonių, kurie galėtų tokius darbus dirbti. Iš viso žmonių, norinčių ar galinčių dirbti, yra mažai.
Problema ir ta, kad verslą plėtojant Kaune ar Vilniuje gali perpirkti bet ką, o čia to nepadarysi. Tarkim, virėjo reikia – jų nėra mūsų regione. Arba kepėjo. Gali siūlyti daugiau pinigų, tik kad nėr kam siūlyti“, – emocingai kalbėjo R.Spulis.
Daug ką kviečiamės, bet iš 10 žmonių išsirenkame vieną. Iškamavau ir Užimtumo tarnybą su savo prašymais, jie nesupranta, kaip Ignalinoje, kur 1200 bedarbių, nerandame darbuotojų.
Tai ir yra pagrindinė problema, tikina verslininkas. Įmonėje jau yra dirbusi armėnė, moldavai, rusai, ukrainiečiai, būtent Ukrainoje daugiausia ir ieškoma darbuotojų. Vidutinis užsieniečių atlyginimas, anot verslininko, įmonėje yra apie 900 eurų neatskaičius mokesčių (apie 650 eurų į rankas), panašiai uždirba ir vietiniai.
Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad Ignalinoje verslas klestėtų ir plėtotųsi, ponas Romualdas neslepia savo nuomonės: „Tai problemiška teritorija, neturinti žmonių, neturinti verslo, todėl reikėtų per mokestinę sistemą eiti į lengvatas ir paramų lengvatas. Tada galima būtų pritraukti verslą, kuris sau atsakytų, kodėl ten eina – nes ten daugiau uždirbsiu, kažkas jam kompensuos. Ir stambų verslą. Visi kalbame apie tai, kad reikia pritraukti žmones, kurie „daro“ pinigus sau, o tuo pačiu – valstybei. Jiems turi apsimokėti.“
Jis pats Ignalinoje įsikūrė dar sovietmečiu, baigęs mokslus Žemės ūkio akademijoje. Apie 1983 metus, būdamas 22-ejų, jis sako jau buvęs verslininkas, nes augino tulpes: „Man reikėjo „Alytaus“ namuko, kurio rūsyje galėčiau auginti tulpes. „Naujojo kelio“ kolūkis man tokį namą pasiūlė, atvažiavau dirbti vyr. inžinieriumi, taip ir likau. Aš esu iš Anykščių, dar prie Kauno gyvenęs.“
