Siūti S.Celiešiūtė nemoka – ji dirba šeimos įmonės „Wanessa“, turinčios 5 siuvimo taškus, vystymo vadybininke.
„Pamačiau, kad reikia mamai padėti judėti į priekį, o to nepadarysi vien siūdamas. Gera, kai yra žmonių aplinkui, kurie moka savo amatą, o tu gali padėti jiems eiti aukščiau, tiesiog duoti daugiau darbo“, – sakė S.Celiešiūtė.
Mamai ji darbo duoda tiek daug, kad jai ir siūti laiko mažai belieka: „Mama dažniausiai pavaduoja žmones, jeigu viena iš mūsų meistrių suserga arba negali ateiti. Tiesiog neliko laiko siūti – užsiimti mėgstamu amatu. Nors iš tiesų, kai tylu ramu, tai ji sau meistraujasi.“
„Wanessoje“ šiuo metu dirba 15 darbuotojų. Rasti juos, S.Celiešiūtės teigimu, nebuvo lengva užduotis.
Nėra nė vienos meistrės, jaunesnės nei 30 metų. Mums neskambina ir neateina pagal skelbimą jaunos merginos. Jos tiesiog daugiau neina į profesines mokyklas.
Neprestižinė siuvėjos profesija
„Kai dirbi srityje 19 metų, tai užmezgi pažintis – viena meistrė rekomenduoja kitą meistrę, tai, kai jų labai reikia, jų atsiranda. Bet meistrių vidurkis pas mus yra apie 40 metų. Nėra nė vienos meistrės, jaunesnės nei 30 metų. Mums neskambina ir neateina pagal skelbimą jaunos merginos. Jos tiesiog daugiau neina į profesines mokyklas“, – pasakojo mergina.
Kodėl? S.Celiešiūtė mano, kad tai yra neprestižinė profesija.
„Studentai, pabaigę profesines mokyklas, eina dirbti arba į masinę gamybą, pavyzdžiui, „Leliją“, „Rožę“ ir pan., arba jie įsivaizduoja, kad iškart, be praktikos, gali siūti dizaineriams, patys bando tapti dizaineriais. Jie tada nusivilia, pamiršta šitą amatą ir eina dirbti tiesiog parduotuvėje salės darbuotoju“, – pasakojo ji.
Darbuotojų rasti iš tiesų nėra lengva, antrina Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas. Pasak jo, tą lemia ydinga pašalpų dalijimo ir mūsų švietimo sistema.
Bijo netekti pašalpų
D.Arlauskas kalbėjo, kad žmonės, pretenduojantys dirbti už minimumą, verčiau renkasi nedarbą, taigi pašalpas, nes tai tiesiog labiau apsimoka.
„Įsivaizduokite: Palangoje statomas viešbutis, paskelbiamas konkursas darbuotojams atrinkti, ateina apie 60 darbuotojų ir jų pagrindinis klausimas yra – kaip mokėsite? Jie prašo, kad dalis atlyginimo būtų mokama pagal įstatymą, o dalis – į kišenę. Mįslė yra tokia – kodėl nė vienas kandidatų nebuvo priimtas į darbą?“ – klausė D.Arlauskas.
Visų pirma todėl, kad žmonės nenori gauti viso atlyginimo oficialiai, nes didelė dalis į minimalų atlyginimą pretenduojančių žmonių gauna pašalpas.
„Kai gauni minimalų atlyginimą, tai tokio darbo dirbti neapsimoka. Tokia tvarka yra ydinga“, – sakė D.Arlauskas.
Be to, jis Lietuvos švietimo sistemą irgi laiko ydinga – teorinių žinių žmonės turi daug, tačiau ne visada žino, kaip jas pritaikyti praktikoje.
Aš kiekvieną dieną peržiūriu gyvenimo aprašymus, bet nėra taip mąstančių žmonių, kokius noriu samdyti, – sakė D.Arlauskas.
„Reikia ne šiaip sau bet kokių siuvėjų, o reikia kvalifikuotų siuvėjų, kurios geba ir siūti, ir atlaikyti atitinkamą darbo krūvį. Pas mus tokios mokyklos nėra, kur būtų intensyvus darbas. Aš kiekvieną dieną peržiūriu gyvenimo aprašymus, bet nėra taip mąstančių žmonių, kokius noriu samdyti“, – sakė D.Arlauskas.
S.Celiešiūtė apgailestauja, kad siuvėja laikoma neprestižine profesija, nes siuvėjos esą gali ir užsidirbti, ir turi kūrybinės laisvės.
„Ateina žmonės ir pagal individualius užsakymus siūtis. Pavyzdžiui, ateina mergina ir sako, kad per liemenį su nauja suknele turi atrodyti lieknai, nori, kad klubai atrodytų platesni, o kojos – ilgos. Ir meistrė turi pati sugalvoti, kaip ištempti siluetą“, – pasakojo S.Celiešiūtė.
Kai tik pradėjo verslą, įmonė daugiausia siūdavo pagal individualius užsakymus, tačiau pastebėjo, kad drabužių taisymo paklausa yra labai didelė, todėl ėmėsi ir lopymo, kuris, merginos teigimu, taip pat gali būti kūrybiškas darbas.
„Net ir skylutę pataisyti reikia fantazijos – žmogus be supratimo, ką jis daro, susiūs tiesiog, kad toliau nebeplyštų, o mums reikia padaryti taip, kad klientas net nepastebėtų, kad pas jį buvo ta skylutė“, – kalbėjo S.Celiešiūtė.
Kartais gauna minimumą
S.Celiešiūtė pasakojo, kad po Naujųjų metų klientų salonuose sumažėja. Šiemet jų mažiau dar ir dėl euro įvedimo, mano ji.
„Stebime, kaip jie elgiasi – po euro įvedimo jie pradėjo labai skaičiuoti centą prie cento, jie bijo, nežino, ar moka teisingai, ar ne, dažniausiai vaikšto su skaičiuotuvais, nes kiekvienas centas jiems yra labai svarbus. Iš tikrųjų labai aprimo žmonės dabar.
Kartais prie minimalios 300 eurų algos galima prisidurti net ir 500 eurų – viskas priklauso nuo to, kaip spėriai sukasi siuvėja, ir kiek užsakymų ji gauna.
Prieš euro įvedimą mes, kaip ir visi maži verslininkai, tikėjomės, kad arba niekaip euras nepaveiks mūsų, arba žmonių mažės, jie pradės taupyti. Suplyšo, sakykime, užtrauktukas, tai žmogui yra pigiau jį nusipirkti už vieną eurą nei pataisyti už tris eurus“, – pasakojo S.Celiešiūtė.
Tokiais ramesniais mėnesiais siuvėjos uždirba mažiau, kartais – tik minimumą. Tačiau, kai yra daugiau užsakymų, prie minimumo galima prisidurti. Kartais prie minimalios 300 eurų algos galima prisidurti net ir 500 eurų – viskas priklauso nuo to, kaip spėriai sukasi siuvėja, ir kiek užsakymų ji gauna.
„Reikia pradėti nuo senos patarlės – amatą išmokęs, ant pečių jo nenešiosi, duonos niekada nepritrūks. O siuvant užteks pinigų dar ir sviestui. Jeigu meistrė įgudusi, tarkime, su drabužių taisymu per mėnesį gali užsidirbti apie 500 eurų. Gauna minimumą ir priedą, pavyzdžiui, sutaiso 10 striukių, ir nuo jų gauna 30 proc. Manau, tai yra gana patrauklu. Kai myli darbą, tai viskas kaip sviestu patepta“, – kalbėjo S.Celiešiūtė.
Laiminga nebankrutavusi
„Wanessa“ planuoja plėtrą, tačiau laukia, kaip pasikeis vartotojų elgsena po euro įvedimo. Apskritai, pasakojo mergina, pajamas skaičiuoti yra labai sunku – jos gali būti arba dvigubai didesnės, arba dvigubai mažesnės, nei tikiesi.
„Mūsų klientai, net ir tie, kurie pas mus vaikšto ilgą laiką, sako bijantys, kad kainos kils, jie nenori, kad kiltų mūsų kainos. O mūsų kainos privalės kilti, nes, pavyzdžiui, kas mums tiekia užtrauktukus, siūlus, pakėlė kainas mums 10–30 proc. Bet mes nenorime kelti kainų, kad neprarastume klientų“, – kalbėjo S.Celiešiūtė.
Per krizę klientų jos įmonė neprarado – mergina džiaugiasi, kad išgyventi recesiją pavyko.
„Krizės metu mes tiesiog džiaugėmės, kad nebankrutavome, kaip daug mūsų konkurentų ar kolegų. Daug batų taisymo, siuvimo salonų užsidarė, o mes džiaugėmės, kad mūsų išlaidos nėra didesnės už pajamas. Ir vadinome nulį nauju pliusu“, – pasakojo ji.
Su S.Celiešiūte kalbėjomės salone, kuris veikia dar tik pusmetį. Jeigu gyventojai pripras prie euro ir užtrauktukų nepradės siūti patys, „Wanessa“ atidarys ir daugiau salonų.