Verslo idėja kuo plačiau pasaulyje paskleisti lietuviško lino gaminius porai kilo gyvenant Prancūzijoje, visai netoli San Tropezo, kur sutuoktiniai dirbo prabangios milijonieriams priklausančios vilos administratoriais. Iš Šilutės kilę jauni verslininkai pripažįsta – gyvenimas buvęs kaip pasakoje, tačiau netikėtai įsuktas verslas juos parginė į gimtinę kurti gerovės čia.
„Emigravę buvome ne dėl ekonominių priežasčių, o norėdami pažinti. Dirbome Airijoje, Anglijoje, ilgėliau buvome Škotijoje. Stengėmės keliauti, pažinti. Galiausiai apsistojome Prancūzijoje, Provanse, gyvenome netoli San Tropezo, buvome prabangios vilos administratoriais“, – prisimena Mindaugas Zumas, kartu su žmona Ieva saulėtame Provanse ir sumanę pirmąjį verslą, kuris paskatino įkurti įmonę „Z.I.M.way“ ir imtis didmeninės prekybos lininiais gaminiais su prekiniu ženklu „EpicLinen“.
Ieva Zumienė neslepia, jog Prancūzijoje jiems teko patirtį kitokį gyvenimą – kokybišką, dvelkiantį prabanga, rafinuotumu.
„Galbūt tai ir sužavėjo – kitoks gyvenimo stilius. Užsienyje prabuvome trejus metus, nei ilgai, nei trumpai, tačiau pakankamai, kad viskas pasikeistų“, – sako Mindaugas, o Ieva pritaria – po šio gyvenimo tarpsnio viskas pasikeitė kardinaliai. „Ten viskas smagu, kaip pasakoje, bet tai tiesiog ne mūsų“, – sako Ieva.
Pamažu gaminiai ėmė keliauti ir už Atlanto, taip viskas pajudėjo ir supratome, kad nebespėjame, tad arba turime likti ten, arba daryti savo verslą. Nusprendėme palikti tą nuostabų kraštą ir grįžti į Lietuvą, – pasakoja Ieva ir Mindaugas.
„Šioje Prancūzijos dalyje karšta, linas populiarus, su juo smagu. Ten būdami turėjome daug laisvo laiko ir atsisiuntėme pirmosios lino produkcijos ir netrukus turėjome pirmų klientų. Pamažu gaminiai ėmė keliauti ir už Atlanto, taip viskas pajudėjo ir supratome, kad nebespėjame, tad arba turime likti ten, arba daryti savo verslą.
Nusprendėme palikti tą nuostabų kraštą ir grįžti į Lietuvą. Daug kas stebėjosi – ką jūs čia veikiate, kodėl išvažiavote?“, – papildydami vienas kitą pasakoja Mindaugas ir Ieva Zumai.
Užmezgė kontaktus su Indija
Svetur gyvenusi pora netruko pastebėti ir odinius gaminius – rankines, atkeliavusias iš Indijos. Susiradę kontaktų tolimoje Azijos šalyje jie užsakė pagal savo pačių dizainą sumodeliuotus portfelius, rankines.
Su Indijos verslininkais ypatingai sunku dirbti – vieną užsakai, gauni kitą, arba to negauni, kitą gauni. Kai paklausi, kodėl taip padarėte, išgirsti: „Kitą kartą, pone, viskas bus tvarkoje“, – patirtimi dalijosi Mindaugas.
„Pabandėme, surizikavome, nes nežinojome, kaip kas bus, gal ten ta įmonė net neegzistuoja, tačiau viskas buvo gerai. Taip pradėjome internetinę prekybą odiniais gaminiais, kurie keliauja ir į Ameriką, ir į Australiją“, – pasakoja Mindaugas.
Pasak Ievos, kuo toliau, tuo daugiau klientų turėjo prašymų patobulinti dizainą – prisiūti rankenėles, kišenėlę ar įgyvendinti kitą norą, tačiau užsakant gaminius Indijoje šių prašymų sukontroliuoti ir įgyvendinti nebuvo įmanoma.
„Su Indijos verslininkais ypatingai sunku dirbti – vieną užsakai, gauni kitą, arba to negauni, kitą gauni. Kai paklausi, kodėl taip padarėte, išgirsti: „Kitą kartą, pone, viskas bus tvarkoje“, – patirtimi dalijosi Mindaugas, vis dar bendradarbiaujantis su Indijos verslininkais.
Rankų darbo gaminiai
Norėdama būti lanksti ir įgyvendinti klientų norus į Lietuvą grįžusi pora nusprendė imtis naujo verslo – rankų darbo odinių gaminių siuvimo ir prekybos.
Taip gimė įmonė „Dimtonas“ ir naujas prekinis ženklas „Old Fisher“ („Senasis žvejys“), prie kurio puikuojasi ir užrašas Memel, tad klientai netrunka suprasti, jog gaminys buvo pasiūtas Klaipėdoje. Idėja vystyti naują verslą jiems kilo po lemtingos pažinties su klaipėdiečiu, Sankt Peterburge dizaino studijas baigusiu Denisu Objavinu, kuris tapo jų verslo partneriu.
„Galvojome kokį čia tą prekinį ženklą sugalvoti. Norėjome, kad būtų klaipėdietiškas, kad tos rankinės atspindėtų Klaipėdą ir tai, kad šiame krašte pagamintos. Taip gimė „Old Fisher bags“, – pasakojo Mindaugas. Ieva teigė, jog pavadinimu norėjo atiduoti duoklę Klaipėdai – miestui, kuriame abu baigė studijas ir gyvena. Mindaugas pagal išsilavinimą yra logistas, o Ieva – geografė, patirties įgijusi dirbdama turizmo agentūrose. Žinios praverčia ir dabar, ieškant klientų įvairiose šalyse.
Verslininkai teigė norintys akcentuoti rankų darbo dizainą, tad gaminiams suteikiama grubesnė forma, kad šie neatrodytų kaip nuglostyti.
„Taip ir pradėjome, po truputį. Prieš metus laiko čia buvo tuščia, – aprodydami savo studiją, kurioje aidi siuvimo mašinų garsai, pasakoja Mindaugas ir Ieva, o krepšyje snaudžia jų mažylė dukra. Mėginome gauti kredito unijos paskolą, tačiau mūsų dokumentus pralaikė pusę metų ir paaiškėjo, kad darbuotojai tiesiog buvo nekompetentingi, nes nebuvo dirbę su „Invega“. Viską padarėme savo jėgomis, po truputį kažką uždirbdavome ir investavome – daug įrenginių, dirbinių. Šiandien nėra kur kojos padėti“.
Pora juokauja, jog išvysčius didžiulį cechą ant durų užkabins lentelę, jog šį verslą trijulė sukūrė be paskolų.
Visa paletė gaminių
Pradėję nuo odinių sportinių krepšių ir rankinių siuvimo, šiandien studijoje siuvėjai siuva apie dešimt skirtingų gaminių – delninių, dėklų kompiuteriams, didesnių ir mažesnių sportinių krepšių, kosmetinių, portfelių ar net prijuosčių, kurias itin pamėgo baristos Nyderlanduose.
„Odą gauname iš Lietuvos, tik natūrali, pakaitalo nenaudojame. Dedame brezentą, kuris yra iš lino ir ekologiškos medvilnės, ją perkame iš Latvijos. Stengiamės naudoti natūralias, vietines žaliavas“, – pasakojo Mindaugas, pabrėždamas, kad verslas atspindi ir jų gyvenimo stilių. Pora ir kasdienybėje renkasi natūralius, kokybiškus, ilgaamžius daiktus.
Verslininkai neslepia, jog idėjų galvose verda aibės, tiesiog trūksta laiko jas įgyvendinti. Neseniai įmonėje pradėti siūti originalūs pirkinių krepšiai iš panaudotų kavos maišų, vis dar dvelkiančių kavos aromatu.
Perka užsieniečiai
Didžioji dalis klaipėdietiškos produkcijos iškeliauja už Atlanto.
Su indiškomis rankinėmis mūsų tikslas buvo dirbti bent Europoje, tačiau mus iškart atrado amerikiečiai, australai, Naujoji Zelandija, Japonija, o tik tuomet europiečiai, – patirtimi dalijosi Ieva.
„Su indiškomis rankinėmis mūsų tikslas buvo dirbti bent Europoje, tačiau mus iškart atrado amerikiečiai, australai, Naujoji Zelandija, Japonija, o tik tuomet europiečiai. Su šiomis rankinėmis tas pats – didžioji dalis iškeliauja toli, už Atlanto, o tuomet jau seka Europa. Lietuvoje įsigyja vienas kitas. Mūsų gaminiais prekiauja penki butikai Klaipėdoje, Vilniuje, Šilutėje ir Mažeikiuose. Mes jų patys neieškome, klientai mus susiranda. Labai džiugu, kad informacija jau sklinda iš lūpų į lūpas, vienas įsigyja, atvažiuoja ir draugai“, – aprodydama gaminius pasakoja Ieva Zumienė.
Į gamintojus kreipiasi ir butikai iš užsienio, tačiau kol kas bendradarbiauti su visais norinčiais stinga pajėgumų.
„Tai nėra masinė gamyba, galime 10-20 modelių per savaitę pagaminti, bet ne šimtus ir greitai. Gal ateityje taip bus, bet mes vis tiek norime ir norėsime akcentuoti rankų darbą. Tai sukuria pridėtinę vertę. Pas mus vienas žmogus siuva gaminį nuo pradžios iki galo, išauga laiko ir kaštų sąnaudos. Didelį sportinį krepšį, jei viskas gerai susiklosto, užtrunka pasiūti apie porą dienų“, – pasakojo M.Zumas.
„Kad didesni pajėgumai būtų – taip, norime ir tikimės, tačiau masinės gamybos nenorime ir nesieksim“, – savo vyrą papildo Ieva.
Šiuos gaminius pirkėjai atranda per įvairias internetines platformas, viena tokių – „Etsy“, kur galima aptikti visą paletę Klaipėdoje pasiūtų odinių prekių. Čia jų kainos lietuviškai akiai gali pasirodyti aukštos, tačiau gamintojai neslepia – jie orientuojasi į užsienio pirkėją, kuris už sportinį krepšį gali sau leisti mokėti ir 140 eurų. Tiesa, pirkėjams iš Lietuvos gamintojai pasiūlo lankstesnę kainą.
Samdo jaunus žmones
Šiuo metu įmonėje dirba septyni žmonės. Trys siuvėjos ne tik siuva, bet ir mokosi konstravimo.
Mes stengiamės įdarbinti jaunus žmones, jie su oda susiduria pirmą kartą. Būna baisu, nes su oda yra vienas niuansas – nėra antro šanso, – pasakoja Mindaugas.
„Lanksčiai žiūrėjome, kad siuvėjos galėtų mokytis ir dirbti. Mes stengiamės įdarbinti jaunus žmones, jie su oda susiduria pirmą kartą. Būna baisu, nes su oda yra vienas niuansas – nėra antro šanso. Jei iš medžiagos blogai pasiuvai – išardei ir siuvi iš naujo, o čia turi kirpti arba išmesti. Kuo gaminys didesnis, tuo odos daugiau, tad reikia kruopščiau paskaičiuoti. Nauji žmonės prisibijo, bet per laiką įsidrąsina. Mes stengiamės nesamdyti profesionalų, norime, kad jauni mokytųsi, nes patys kadaise buvome baigę mokslus ir be patirties“, – pasakojo verslininkai.
Nors „Old Fisher“ ženklo gaminiai apčiuopiamo pelno kol kas neneša, tačiau verslas išgyvena. Anot M.Zumo, verslas nebereikalauja asmeninių lėšų ir sėkmingai išgyvena pats. Iš gautų pajamų įsigyjama įranga, žaliavos, padengiami kiti kaštai.
Laimingu sutapimu pora laiko ir savo studijos vietą. Dar gyvendami Prancūzijoje jie buvo aptikę mansardinėje pastato dalyje nuomojamas patalpas. Po kurio laiko į Klaipėdą verslo idėjų įgyvendinti grįžusi pora netrukus aptiko tą patį skelbimą ir šiandien jų studija klesti jaukioje, oda ir linu kvepiančioje palėpėje.
